Vilniaus nuodėmių gatvėmis: prostitutės glausdavosi netgi Valdovų rūmuose

Į darbą ar paskaitas skubant mažomis Vilniaus senamiesčio gatvelėmis turbūt kartais pagalvojame, kas anksčiau gyveno, kūrė, augino vaikus ar virė sriubą šioje gatvėje, name ar bute. Tačiau ar dažnai susimąstome, kokiais mastais Vilniuje gyvavo prostitucija?

Taip pat skaitykite: Europos viešnamių sostinėje prostituciją vengiama net apmokestinti

arba: Atkasus Pompėją, to laikmečio gyventojai pašiurpo nuo senovinio erotikos vaizdavimo būdo

Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi!

Pramogų agentūros „Vaiduokliai“ organizuojama ekskursija „Nuodėmių miestas“ leis pažvelgti į kitokį Vilniaus gyvenimą ir supažindins su seniausios pasaulyje profesijos atstovių kasdienybe. Jau pačioje ekskursijos pradžioje gidė Aušra Mikulskienė susirinkusius nustebino užsimindama, kad bene kiekvienoje dabartinio Senamiesčio ar Naujamiesčio gatvėje galima atrasti palaido ir nuodėmingo sostinės gyvenimo pėdsakų.

Vilniečiai dažnai turistams didžiuojasi išskirtine miesto vystymosi istorija, pastatų architektūros stilių įvairove, skirtingų maldos namų kiekiu. Tačiau Vilnius visada pasižymėjo ir kitu, slaptu ir gana nuodėmingu gyvenimu.

Istoriniai šaltiniai įrodo, kad prostitucija Lietuvoje atsirado dar viduramžiais, o pirmasis registruotas viešnamis Vilniuje buvo užfiksuotas XVI amžiuje, Pilies gatvės pradžioje. Istorikai dažnai nutyli, kad griūnant Valdovų rūmams, juose taip pat gyveno prostitutės, čia pat teikiančios ir paslaugas.

Daugiausiai informacijos apie prostituciją išliko iš XIX ir XX amžiaus pirmos pusės. 1843 metais Rusijos imperijoje, kuriai priklausė ir dabartinė Lietuva, prostitucija buvo legalizuota, taip siekiant pažaboti didėjančias orgijas ir sužinoti, kokie tikrieji prostitucijos mastai. Visoje imperijoje, kartu ir Vilniaus gubernijoje, savo kūną pardavinėjančios merginos buvo registruojamos, prižiūrimos ir tikrinamos.

Viešnamiams diriguodavo žydų damos

Sveikatos patikra būdavo atliekama du kartus per savaitę, taip siekta pažaboti sparčiai po Europą jau išplitusį sifilį. Būtent tuo metu prostitutėms išduoti prostitučių „pasai“. Į ekskursiją susirinkusiems smalsuoliams gidė pademonstravo autentiškus, „geltonais bilietais“ vadintus dokumentus, registravusius prostitučių veiklą. Tačiau šią veiklą reglamentuojantys dokumentai būdavo suteikiami ne tik dirbusioms viešnamiuose.

Iš pagautų nelegalias paslaugas teikusių moterų būdavo atimamas pasas ir suteikiamas „geltonas bilietas“. Toks pat scenarijus laukė ir tų, kurios susirgdavo sifiliu. Norint atgauti pasą reikėdavo įrodyti dirbant ne viešnamyje, tačiau merginų su užsiiminėjimu prostitucija įrodančiais dokumentais įdarbinti niekas neskubėdavo, tad sergančioms sifiliu nelikdavo nieko kito, kaip pradėti dirbti viešnamyje.

Viešnamiai Vilniuje dažniausiai priklausydavo žydų tautybės damoms, kurios pagal taisykles privalėjo būti apie 30-60 metų amžiaus ir pasižymėti nepriekaištinga reputacija. XIX amžiaus pabaigoje, Vilniuje žydų tautybės asmenys sudarė 40 procentų visų gyventojų. Ilgaamžės ir stiprios šios tautos tradicijos ir nepriekaištinga reputacija padėjo viešnamių savininkėms, vadintomis „madam“, išsisukti nuo baudų.

Šis verslas buvo paveldimas – dažniausiai motinos viešnamius perduodavo dukroms. Viešnamiuose, vadintais „pakantumo namais“ drausta laikyti šachmatus bei kabinti caro ir jo šeimos portretus. Darbuotojų skaičius svyravo tarp 5 ir 25 merginų.

Vokiečiai žadėjo atvežti ir guminių lėlių

Prostitucija Lietuvoje „sunaikinta“ prasidėjus pirmajai Sovietų okupacijai. 1941-ųjų birželį kartu su pirmaisiais trėmimais, į traukinį, riedantį į Sibirą, buvo įsodintos ir 449 legaliai dirbusios prostitutės. Tuo metu didžiausia viešnamių koncentracija buvo šalia Užupio esančiame Tymo kvartale, kuriame šiuo metu vyksta sekmadieniniai turgūs, o miestelėnai sėdėdami ant šalia esančio Barbakano kalno stebi sostinės panoramą.

Ir, nors tai buvo oficiali šios profesijos toleravimo pabaiga, pastarųjų kelių šimtmečių istorija įrodo, kad, visgi, sustabdyti prostitucijos veiklą jokiomis priemonėmis yra neįmanoma. Ir net po pirmosios Sovietinės okupacijos, į Lietuvos teritoriją įžengus nacistinės Vokietijos kariuomenei, kuriai buvo uždrausta naudotis prostitučių teikiamomis paslaugomis, kareiviai atrasdavo savų būdų išspręsti šią problemą.

Iš kavinių surinkę jaunas merginas, jas veždavo į Bokšto gatvėje esantį neoficialų viešnamį. Norėdamas pažaboti savo kareivių aistras, Adolfas Hitleris asmeniškai išleido įsakymą, remiantis kuriuo, planuota gaminti pirmąją guminę lėlę.

Ekskursijos metu taip pat galima sužinoti, kad Carinės Rusijos valdžia buvo apribojusi klientų skaičių iki 20 per vakarą. Skaičiai nėra neįtikėtini, prastenės klasės prostitutės aptarnaudavo iki 50 klientų per vieną naktį, o merginoms dirbusioms prestižiniuose viešnamiuose įstatymai leisdavo aptarnauti iki 7 klientų.

Neatsiliko ir Kaunas

Nors vis besikeičianti Carinės Rusijos valiuta sukomplikuoja tikslius kainų apskaičiavimus, įkainiai viešnamiuose svyravo nuo 1 iki 25 rublių už naktį. Merginos priklausomai nuo viešnamio reputacijos ir galimybių atrodė gana skirtingai, tačiau vyravo daug nuogo kūno ir ryškus makiažas. Ekskursija, vedanti po senuosius Vilniaus viešnamius vyksta visus metus, ir prasideda vakare – kai sostinės senamiestis tampa itin paslaptingas, už kiekvieno kampo slepiantis vis naują, dar neatrastą nuodėmingą paslaptį.

Tačiau nereikia galvoti, kad viešnamiai klestėjo tik Vilniuje. Žurnalistas Juozas Kazys Beleckas 1930 metais išleido knygą „Nuodėmių gatvė“, kurioje atvirai dalinosi Kauno viešnamiuose patirtais ir pastebėtais faktais. Vaizdingas ir gyvas žurnalistinis tyrimas pasakojo apie Nemuno gatvėje esančius viešnamius. Tuo metu kontraversiškai vertinta knyga šiandien atskleidžia kiek kitokį nei įprasta laikinosios sostinės portretą.

Pasivaikščiojimas senaisiais Vilniaus viešnamių keliais trunka kelias valandas. Gidė Aušra teigia, kad dėmesingiausi šios ekskursijos dalyviai dažniausiai būna vyrai, kuriems šios, jau keletą amžių sostinėje besitęsiančios profesijos darbo principai – itin įdomūs. Pasivaikščiojime vakarėjančiomis Vilniaus gatvėmis gali dalyvauti tik pilnamečiai.