Tokią kraupią Mumbajaus Anavadžio lūšnyno realybę atskleidžia JAV rašytoja, žurnalistė ir Pulitzerio premijos laureatė Katherine Boo. Knygoje „Amžiams atskirti nuo grožio“ ji atskleidžia kaip gyvena Indijos lūšnyno žmonės.

Tankiausiai apgyvendintos pasaulio šalies skurdo priežastimis rašytoja susidomėjo ištekėjusi už indo ir atvykusi į Indiją. Ramybės jai nedavė mintis apie egzistuojančią socialinę nelygybę. Trejus metus ji stebėjo Anavadžio žmones ir savo knygoje aprašė jų viltis, džiaugsmus ir nusivylimus.

2012 m. pasirodęs negrožinės literatūros kūrinys daugelyje šalių tapo bestseleriu, laimėjo ne vieną prestižinę literatūros premiją, tarp jų – JAV nacionalinę knygų premiją „National Book Award“.
DELFI pateikia trečiąją ištrauką iš leidyklos „Eugrimas“ išleistos knygos „Amžiams atskirti nuo grožio“.

Ištrauka iš knygos „Amžiams atskirti nuo grožio“

Iš pradžių Fatima Vienakojė mylėjo savo vargšą vyresnį vyrą kaip sesuo brolį. Po vedybų ji išmoko kitokių meilės būdų.

Šis meilės santykių skonis buvo pernelyg didelis atradimas, kad būtų nuslėptas. Būdama trisdešimt penkerių, ji daugiau ar mažiau pagarsėjo Anavadyje savo seksualiniais poreikiais taip akivaizdžiai ir ryškiai kaip ir jos lūpdažis.

Jeigu ji būtų buvusi kitokia moteris, jos meilės nuotykiai turbūt būtų virtę skandalu, tačiau jos luošumas pavertė juos pajuokos objektu. Kaip ir įspūdingus šėliojimus, kurie pagyvindavo daugelį Anavadžio vakarų.

Fatima anksti atnaujino savo žodžių atsargas, reaguodama į įžeidimus dėl kojos, su kuria tokia gimė ir kuri virto strampu žemiau kelio. Būdama trisdešimties, ji keikėsi bjauriau už Zerunisą. Kai pagal vyriausybės programą gavo metalinius ramentus, tapo dvigubai ginkluota.

Stiprių pečių, ji švaistydavosi tais ramentais talžydama kaimynus, kurie, kaip manė, jos negerbė. Mosikavo ramentais ir nesuvokiamu tikslu. Tai alkoholis kaltas, šnabždėjosi žmonės, aiškindamiesi jos pykčio protrūkius, nors visame Anavadyje nebuvo tiek alkoholio, kad Fatima nuo jo šitaip įsiustų – tik ji taip gebėdavo.

Ji buvo luoša, viešai tai pripažino. Neraštinga – su tuo irgi sutiko. Bet kai kiti kalbėdavo apie jos įtūžį kaip apie gyvulišką gaivalą, tai buvo visiška nesąmonė – bukwaas. Jos pyktis dažniausiai kildavo dėl pavėluoto pripažinimo, kad ji yra toks pat žmogus kaip ir visi kiti.

Kartais popiečio vyrukai palikdavo jai pinigų, bet dauguma buvo per dideli vargšai, kad taip padarytų. Tačiau net ir vargingiausi iš jų padėjo jai suprasti, ką iš jos atėmė tėvai, – tie sugėdinti ir besigėdijantys tėvai, slėpę savo luošą dukrą lūšnoje.

Tai buvo kasdienė bausmė – žiūrėti, kaip jos bendraamžiai išbėga į mokyklą ir grįžta pasisemti savo tėvų meilės. „Anuomet aš savęs taip nekenčiau, – sakė Fatima Zerunisai, kuria tai pasikliaudavo, tai pasipiktindavo. – Juk tegirdėdavau vien tai, kad gimiau bloga.“

Kai mama dabar važiuoja traukiniu per miestą jos aplankyti, visiems rodo blizgią jaunesnės Fatimos sesers nuotrauką – to dvikojo stebuklo su žėrinčiu brangakmeniu nosyje.

„Šita yra gera mergaitė, – sakydavo motina. – Pasižiūrėkite, kokia graži ir miela, ar ne?“

– Vienakojė galėjo kalbėti dar blogiau, būti dar blogesnė, turint omenyje, kaip ji augo, – sakė Zerunisa Abdului, nors pati manė, kad suaugusiai moteriai skųstis dėl savo vaikystės – tai nuolaidžiauti sau.

Zerunisa nepakęsdavo pasakoti apie savo vaikystę Pakistane, kai mito sriuba iš vandens ir kviečių lukštų, kol po sutartų vedybų atsidūrė užsienyje. Mažai Anavadžio moterų galėjo atsigręžusios į praeitį pasigirti nuostabiai prabėgusia vaikyste ir jaunyste. Bet Fatima manė, kad tuos sugadintus metus turėtų vainikuoti keletas gerų metų, kuriuos ji dar patirs.

Jai buvo neįdomu vaidinti gudrią ir dėkingą, – to gailestingi žmonės tikisi iš luošio. Gan sunku likti išdidžiai lūšnyne, kur net atsparios ir drąsios moterys išsekdavo tvarkydamos namų ūkį.

Lietinguoju sezonu Fatimos rytai kartais prasidėdavo šitaip: viena koja, du ramentai, dvylikos svarų bakas vandens iš čiaupo, slidus purvas, tykštelėjimas. Pridurkite prie to dvi ūgtelėjusias dukras, kurių ji negalėjo suvaikyti, – skurstančias, nesuvaldomas, padūkusias, išryškinančias jos negalią ir trūkumus.

Tik tomis valandomis, kai ateidavo vyriškiai – jos dukroms esant mokykloje, o vyrui darbe – ta jos kūno dalis, kurią ji galėjo pasiūlyti, pasijusdavo svarbesnė už tą, kurios jai stigo.

Birželį prasideda keturis mėnesius trunkantis liūčių sezonas, kuris kiekvieną jautrų anavadietį paverčia susimąsčiusiu ir svajingu. Lūšnynas buvo tarsi užtvindytas dubuo, apsuptas aukštomis sienomis ir kalvomis iš neteisėtai suverstų statybinių nuolaužų.

Per 2005 metų liūtis ir potvynį, pakirtusį mieste visą veiklą, Fatimos šeima, kaip ir Huseinai bei daugelis kitų anavadiečių, prarado didumą savo turtų. Du gyventojai nuskendo, būtų nuskendę ir daugiau, jeigu statybininkų komanda nebūtų surentusi papildomo plausto su Intercontinental viešbučio duotomis virvėmis ir ištraukusi lūšnyno gyventojų per vandenis į saugią vietą.

Šiais metais anksti pratrūko debesys ir kokią savaitę lietus pliaupė ir čaižė lyg smingančios vinys. Už Anavadžio ribų statybiniai projektai buvo sustabdyti, kasdien gaudavę atlygį darbininkai jautė įtampą dėl alkio.

Lūšnų sienos apaugo žaliais ir juodais dumbliais, viešųjų tualetų turinys išsiliejo į aikštę, kojų pėdose suvešėjo grybelio išaugos it mažutės skulptūrėlės – didelė kankynė tiems, kuriems tradicijos liepia mūvėti žiedus ant pirštų.

– Dėl tų kojų aš gausiu galą, – pasakė moteris, kurios grybelis išsiskleidė kaip drugelio sparnai, kai ji stovėjo per lietų eilėje prie vandens čiaupo.

– Sprendžiant pagal tai, kaip mano vaikai valgo, ryžių atsargų beliko mažiau nei dviem savaitėms, – pasiskundė kita moteris, stovinti už jos, pasitaikius progai išlieti šio sezono nuoskaudas.

– Aš nenoriu visus tuos mėnesius įstrigti būste vien tik su savo vyru.

– Na, tu bent jau nesi ištekėjusi už pono Keimblo – jam dieną naktį terūpi širdies vožtuvas.

Bet vos tik moterys prisitaikė prie liūčių sezono sunkumų, lietus liovėsi ir išlindo geltona it sirupas saulė. Tada moterys panoro, kad vėl pradėtų lyti, joms atrodė nenatūralu, kad po tokios daugybės dienų lietus baigėsi.

Vaikams lietaus pertraukėlė atrodė kitaip. Nors greitai vėl reikės eiti į mokyklą, giedras dangus leido paskutinį kartą iki valios prisižaisti. Abdulo brolis Mirčis pradėjo didžiulį žaidimą – mėtyti žiedus aikštėje, pasinaudojus vėliavos stiebu ir sugedusio dviračio ratlankiais iš Abdulo sandėliuko.

Tai laimingas atsitiktinumas, – pasakė Mirčis Rahului, kurio ratlankis nuvibravo žemyn vėliavos stiebu.

Koks atsitiktinumas? – paprieštaravo Rahulas, o kiti berniukai džiugiai šūkčiojo ir plekšnojo jam per nugarą. – Tik pasižiūrėk – aš ir vėl galiu tai padaryti!

Į lauką pasižiūrėti žaidimo išėjo Zerunisa ir ėmė braukti ašaras, stebėdama savo džiugų ir energingą sūnų. Mirčis, regis, pamiršo tą liūdesio šleifą, kurį užtraukė namams neišlaikęs devintos klasės egzamino.

Mama jį laikė protingiausiu savo sūnumi, net įsivaizdavo, kad jis taps gydytoju. Dabar netikėta jo nesėkmė padidino Huseinų krizių skaičių iki trijų. Jos vyras gulėjo ligoninėje, vos prakvėpuodamas, o vyresnioji dukra Kekašan buvo pabėgusi nuo savojo vyro, su kuriuo išgyveno metus.

Mirčis buvo toks linksmas ir dėl sesers grįžimo. Visi Huseinų vaikai pradžiugo ją pamatę. Ne vien todėl, kad ji galėjo virti ir kepti pavaduodama mamą, kuri daugumą dienų prabūdavo ligoninėje.

Savo jaunesniems broliams ir seserims Kekašan buvo antroji mama – organizuotesnė, ne tokia išvargusi kaip tikroji. Bet ji grįžo namo su sielvartu akyse ir sudaužyta širdimi.

Kekašan vyras buvo kartu ir jos pusbrolis. Zerunisa su viena iš savo seserų sutarė dėl tų vedybų dar tada, kai jų vaikai tebuvo dvejų metukų. Bet Kekašan jautė, kad intymi nuotrauka jos vyro mobiliajame telefone – moters, nė kiek ne gražesnės už ją, – iškėlė klausimą, kuris ją kamavo nuo pat vestuvių. Kodėl jos jaunavedys vyras nenori mylėtis?

– Kartą jis man pasakė: „Tai dėl to, kad tu eini anksti miegoti.“ Tad aš pradėjau gultis vėliau, – pasakojo ji mamai. – Ir jis ėmė nebegrįžti naktimis namo.

Jis pasakė: „Tu man nenurodinėk, neturi į mane jokių teisių.“ Kas čia per gyvenimas? – Moterys jos vyro šeimoje griežtai laikydavosi atsiskyrimo – likdavo namie ir niekur neišeidavo, jeigu jų nelydėdavo vyras. – Taigi aš sėdžiu namie, visiškai priklausoma nuo šito žmogaus, – guodėsi ji, – ir tada paaiškėja, kad jo širdyje man niekada nebuvo vietos.

Bus tęsinys

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (14)