Šiandien rodydamas svečiui, A. Sebeckas gali papasakoti ir ant kurio suolelio mėgdavęs ilsėtis poetas Justinas Marcinkevičius, kur mieliausiai parke lankydavosi ar lankosi kitos šalies kultūros ar politikos įžymybės.
Botanikos parke ramybės ieško ir buvęs dvasininkas
Į Palangos botanikos parką ir ypač jame esantį Gintaro muziejų vis dažniau nusidriekia ir oficialių svečių vizitai – čia lankėsi Slovakijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos prezidentai, o pernai rudenį – Švedijos karališkoji pora.
Be abejonės, Palangos botanikos parko taip gerai niekas nepažįsta kaip gerbiamas Antanas. Jis, pavyzdžiui, atkreipė dėmesį, kad, temperatūrai svyruojant apie nulį, vienose parko vietose sniegas greitai nutirpsta, o kitose laikosi ilgiau.
„Myliu visą parką, bet man labiausiai patinka jo kampeliai, į kuriuos rečiau užklysta lankytojai. Pavyzdžiui, apie pietinį tvenkinį“, – prisipažįsta A. Sebeckas.
Nors parkas yra atokiau nuo miesto šurmulio, bet lėbautojai pasiekia ir jį, parko darbuotojams tenka rinkti ir butelius, ir šiukšles. „Net benamis pernai sugebėjo apsigyventi botanikos parke, jo vakarinėje dalyje, kaip vadinu jaunuolyne, pasistatė pašiūrę iš margų skėčių. Tarsi koks miškinis“, – pastebėjo Palangos botanikos parko direktoriaus pavaduotojas.
Keičiasi botanikos parko lankytojų elgesys
Anot pašnekovo, sparčiai keičiasi ir parko lankytojų santykis su botanikos parku, elgesys jame. „Turėjome tokį žmogeliuką, Petrą Brazauską, – jis buvo didelis parko mylėtojas. Petras buvo mūsų sodininkas, kuriam buvo priskirta prižiūrėti senąjį tvenkinį, paukščius. Šviesaus atminimo senasis botanikos parko direktorius Kazimieras Urbonavičius buvo nurodęs jam iš pievų ir vejų išprašyti žmones. Tai jis eidavo nuo vieno iki kito žmogiuko ir aiškindavo, kad nevalia minti pievas ir vejas. Nepatikėsite, jam buvo pavykę tokį reiškinį išgyvendinti. O dabar, kai jau nėra, kaip mes sakome, mūsų Petrelio, susiduriame su daugybe įžūlių poilsiautojų, kurie okupuoja mūsų žaliąsias erdves – tiesiog sugula jose, net partery, prie fontano prie Gintaro muziejaus“, – pasakojo A. Sebeckas.
Tokiais atvejais įspėjus gulinėtoją, parko puoselėtojui Antanui tenka išgirsti ir labai nemalonių replikų. „O tu buvai Paryžiuje? O tu buvai Londone? Ten visos žaliosios erdvės, net istoriniai paminklai pritaikyti lankytojų poreikiams“, – tenka išgirsti.
Iki šiol skaudu dėl žuvusių briedžių
Skaudu pašnekovui ne tik dėl parko lankytojų, kurie aplankę Londoną ar Paryžių, savas taisykles bando nustatyti ir Palangoje, bet ir dėl kiekvieno parko keturkojo gyventojo, paukščio. „Užsuka į parką ir briedžių. Suskaičiavau, kad per mano darbo metus parke jame žuvo du briedžiai. Ateina jų migracijos periodas – briedžiai ieško naujų maitinimosi plotų ar nesutaria su kitu patinu nedidelėje teritorijoje ir leidžiasi ieškoti naujų vietų. Taigi, abejais atvejais, jie lėkdami, matyt, išsigandę įsirėžė į storų vielų tinklą pritvirtintą prie gelžbetonio stulpų ir žuvo. Gaila“, – prisiminė A. Sebeckas.
O kur dar visos stirnos, įkyrūs zuikiai, smalsios lapės, kiaunės ir voveraitės, retkarčiais aplanko šernai.
Parkas – slėpininga, užburianti gamtos oazė
Parko karalija – tarsi atskiras didelis pasaulis, kuris, pašnekovas neslepia, per ilgus darbo metus jame gerokai paveikė. „Botanikos parkas svarbiai prisidėjo prie mano natūros formavimo. Galiu dienų dienas būti vienas. Kartais nėra poreikio net kalbėti. Pakanka klausytis medžių. Drįstu teigti, kad neretai iš gamtos galima išmokti gerokai daugiau nei iš žmonių“, – prisipažino A. Sebeckas.
Matyt, dėl to vyras nesistebi matydamas dalį parko lankytojų, ypač moterų, apkabinančių ąžuolus, beržus ir net liepas. „Žmogus, kaip ir medis, turi savo magnetinį lauką. Tik medyje jis yra gerokai įžemintas, nes medžio šaknys – giliai. Nesu mokslininkas, bet tikiu, kad kai žmogaus energetinis laukas dėl išgyvenimų, cheminių pokyčių ar netinkamo maitinimosi susijaukia, atsiranda poreikis pakoreguoti jį. Ne iš vieno botanikos parko lankytojo, ypač moterų, girdėjau, kad apkabinus medį, tampa lengviau, atsiranda daugiau jėgų“, – teigė A. Sebeckas.
Vyras prisipažino, kad ir jis dažnai mėgsta prisiliesti prie medžio. „Kartais medį, matau, apkabina visa šeima: ir mama, ir tėtis, ir vaikas. To jiems reikia ir tai veikia pozityviai“, – įsitikinęs pašnekovas.
Palangai reikėtų kraštovaizdžio architekto
Pasak pašnekovo, Palanga būtų labiau harmoninga ir graži, jeigu miestas turėtų kraštovaizdžio architekto etatą. „Tikiu, kad tuomet atsirastų daugiau želdinių ir gėlynų mieste. Pavyzdžiui, prie naujojo miesto apvažiavimo, kad jau įvažiuojant į mūsų kurortą, Palanga stebintų gėlynais“, – siūlo A. Sebeckas.
Pietinėje Palangoje upeliai po melioracijos paversti vandeningais kanalais. Tai taip pat neramina A. Sebecką.
„Būtų gerai ateityje prie jų įrengti dviračių takus, sujungti juos su dviračių taku palei pajūrį“, – sako pašnekovas.
A. Sebeckas labai norėtų ir visus palangiškius pakviesti būti aktyvesniais tvarkant miestą ir juo rūpintis. „Negalime visko palikti miesto valdžiai, komunaliniam ūkiui ar draugijai, kurios tikslas – puošti Palangą. Kiekvieno daugiabučio gyventojų rūpestis turėtų būti pirmiausia sutvarkyti ir papuošti savo daugiabučio aplinką, – įsitikinęs vyras. – Labai siūlyčiau miesto vadovams pamąstyti dėl kraštovaizdžio architekto etato“.