Žmonės, kuriems galvojimas apie mirtį padeda pagyti

Vienos laimingiausių pasaulio šalių piliečiai neįtikėtinai atvirai kalba apie tai, apie ką daugelis kalbėti nelinkę. Ar tai ir yra tas raktas į jų džiaugsmą? Keliautojas aprašė itin atvirą pokalbį su Butano gyventoju.

Važiuodamas į Timpu, Butano sostinę, sėdėjau priešais vyrą vardu Karma Ura, ir ryžausi atvirai išpažinčiai. Galbūt dėl to, kad jo vardas buvo Karma, ar dėl tvyrojusios mistinės atmosferos, ar dėl to, kad kelionės išlydo man įprastus psichologinius šarvus, nusprendžiau jam papasakoti kažką labai intymaus iš savo gyvenimo.

„Visai neseniai, visiškai netikėtai patyriau kai kuriuos nerimą keliančius simptomus: man trūko oro, svaigo galva, sustingo rankos ir kojos. Iš pradžių išsigandau galvodamas, kad patiriu širdies smūgį ar tiesiog kraustausi iš proto. Arba abu variantai. Todėl nuėjau pas gydytoją, kuris padarė daug įvairių testų ir rado… „Nieko“, – mano pasakojimą užbaigė Ura.

Dar prieš man baigiant sakinį, jis žinojo, kad mano baimės nebuvo patvirtintos. Aš nebuvau ant mirties slenksčio, bent jau ne taip arti, kaip galvojau. Tiesiog išgyvenau panikos priepuolį.
Aš norėjau žinoti, kodėl tai įvyko dabar, kai mano gyvenimas klostėsi neįprastai gerai, ir ką su tuo galėčiau padaryti? „Tu turi galvoti apie mirtį po penkias minutes kiekvieną dieną“, – atsakė Ura. „Tai tave pagydys“.

„Kaip?“, – paklausiau suabejojęs. „Tai yra toks dalykas, mirties baimė, baimė numirti, kol nepadarėme to, ką norėjome ir kol nepamatėme, kaip užauga mūsų vaikai. Būtent tai tave neramina“, – paaiškino jis.

„Tačiau, kodėl turėčiau galvoti apie tokį į depresiją varantį dalyką?“, – paklausiau. „Turtingi žmonės iš Vakarų nėra niekada lietęsi prie lavonų, šviežių žaizdų, sugedusių dalykų. Tai yra problema. Tai yra žmogaus būsena. Mes turime būti pasiruošę akimirkai, kai nustosime egzistuoti“, – sakė Ura.

Įvairios vietos, kaip ir žmonės, gali mus nustebinti, jeigu esame atviri nuostabai ir mūsų neslegia išankstiniai nusistatymai. Himalajų karalystė, tai yra Butanas, yra geriausiai žinomas dėl savo inovatyvios Bendrosios nacionalinės laimės politikos. Tai vieta, kur karaliauja pasitenkinimas, o liūdesys neįleidžiamas.

Butanas iš tiesų yra ypatinga vieta (ir Ura, Butano studijų centro direktorius, yra ypatingas žmogus), tačiau tas ypatingumas turi daugiau niuansų ir, tiesą sakant, čia yra mažiau saulėta nei mes įsivaizduojame Šangrilą savo galvose.

Iš tikrųjų, siūlydamas pagalvoti apie mirtį bent kartą per dieną, Ura su manimi buvo švelnus. Butano kultūroje tikimasi, kad kiekvienas žmogus per dieną apie mirtį pagalvos bent penkis kartus. Bet kuri šalis dėl to keltų nuostabą, ypač taip tampriai susieta su laime kaip Butanas. Ar visgi tai yra slapta tamsos ir nevilties žemė?

Nebūtinai. Neseniai atliktas tyrimas rodo, kad galvodami apie mirtį taip dažnai butaniečiai gali būti teisūs. Atlikdami studiją 2007 metais, Kentukio universiteto psichologai Nathanas DeWallas ir Roy‘us Baumesiteris padalino kelias dešimtis studentų į dvi grupes. Vienai grupei buvo pasakyta galvoti apie skausmingą vizitą pas dantistą, tuo metu kita grupė turėjo apmąstyti savo mirtį.

Tada abiejų grupių buvo paprašyta užbaigti žodžius, tokius kaip angliškas žodis „jo_“ („joy“ – džiaugsmas). Antroji grupė – ta, kuri galvojo apie mirtį, buvo labiau linkusi kurti pozityvius žodžius, tokius kaip „joy“ – džiaugsmas. Tai leido tyrėjams padaryti išvadą, kad „mirtis yra psichologiškai gąsdinantis faktas, tačiau, kai žmonės ją apmąsto, tada jie automatiškai pradeda ieškoti pozityvių minčių“.

Niekas iš šios informacijos, esu tikras, nebūtų nustebinę Ura’o ar bet kurio kito butaniečio. Jie žino, kad mirtis yra gyvenimo dalis, ar mums tai patinka, ar ne, ir šios esminės tiesos ignoravimas psichologiškai labai daug kainuoja.

Ne taip kaip daugelis mūsų, gyvenančių Vakaruose, butaniečiai neatsiriboja nuo mirties. Mirtis ir jos vaizdai yra visur, ypač budistų ikonografijoje, kurioje rasite spalvotų, baisių iliustracijų. Niekas, netgi vaikai, nėra apsaugoti nuo šių vaizdų ar nuo ritualinių šokių, kurie vaizduoja mirtį.

Ritualai suteikia „konteinerį“ sielvartui, o Butano „konteineris“ yra didelis ir bendras. Po to, kai kas nors miršta, prasideda 49 dienų gedulo laikotarpis, į kurį įeina įmantrūs, rūpestingai organizuoti ritualai. „Tai geriau nei bet kuris antidepresantas“, – pasakė man Butano aktorius Tshewangas Dendupas. Butaniečiai šiuo metu gali atrodyti „atitrūkę“. Tačiau taip nėra. Jie tokių ritualų metu gedi.

Iš kur atsirado šis kitoks požiūris į mirtį? Viena priežastis, kodėl butaniečiai galvoja apie mirtį taip dažnai, yra ta, kad ji yra visur aplink juos. Tokiai mažai tautai mirtis siūlo daug būdų numirti. Jie gali sutikti savo mirtį vingiuotuose, klastinguose keliuose. Juos gali užpulti meška arba jie gali suvalgyti nuodingų grybų, ar numirti nuo išorinių sužalojimų.

Kitas paaiškinimas yra tas, kad šalis yra giliai paveikta budistų tikėjimo, ypač apie reinkarnaciją. Jeigu žinote, kad gausite dar vieną gyvenimo šansą, jūs mažiau bijote šio konkretaus gyvenimo pabaigos. Kaip sako budistai, neturėtumėte bijoti mirties labiau nei senų drabužių išmetimo.

Be abejo, negalima sakyti, kad butaniečiai visiškai nepatiria baimės ar liūdesio. Aišku, kad patiria. Tačiau, kaip man sakė Leaming, jie nebėga nuo šių emocijų. „Mes, vakariečiai, jeigu esame liūdni, norime kuo greičiau tai pataisyti“, – sako ji. „Mes bijome liūdesio. Tai yra kažkas, ką turi pašalinti, gal net vaistų pagalba. Butane tai tiesiog priimama. Tai gyvenimo dalis“.

Tuo metu Ura’o duotos pamokos man įstrigo. Išsikėliau sau tikslą, kad kartą per dieną pagalvosiu apie mirtį. Nebent tai man keltų labai didelį stresą ar nepaaiškinamą liūdesį. Tokiu atveju apie mirtį galvosiu du kartus per dieną.