Atvykę prie Puntuko akmens, o gal prie medžių lajų tako (jie yra vienas šalia kito), nustebome. Aikštelė tuščia, nors išduodantis prekeivių verdamos sriubos kvapas, kabinami suvenyrai leido suprasti, kad viskas dar prieš akis. Tuo įsitikinome vėliau.
Pasistiprinę ir sušilę, pajudėjome link pirmojo lankytino objekto – Šventųjų ąžuolų, esančių prie kelio bei apdainuotų „Anykščių šilelyje“. Prie šių ąžuolų (tiesa, šiuo metu belikęs vienas, o nuvirtusio kito ąžuolo vietoje 1990 metais pasodintas naujasis kompanionas) dar prieš 1863 metų sukilimą buvo meldžiamasi aplinkinių kaimų gyventojų, o A. Vienuoliui – Žukauskui tai buvo vienintelė vieta, kur jis nusiimdavo kepurę atsivedęs savo mokinius, nes labai nemėgo savo plikės demonstruoti viešai.
Lankomiausi ir žinomiausi objektai
Pasisukioję prie Šventųjų ąžuolų, pajudėjome link Puntuko akmens, tikriausiai visiems matyto bei prifotografuoto. Puntuko akmuo yra rapakivi granitas, atkeliavęs pas mus pasinaudojęs paskutinio ledynmečio taksi paslaugomis. Taip jis būtų ramiai sau stūksojęs, jei ne II pasaulinio karo metu virš jo atsiradusi daržinė. Šioje daržinėje skulptorius Bronius Pundzius taip įamžino garsių lietuvaičių skrydį virš Atlanto dešimtmečiui paminėti. 2011 metais jį buvo išterlioję neįvertinti ir niekam nežinomi „menininkai“.
Toliau kilome aukštyn, prie Medžių lajų tako – vienintelio tokio Baltijos šalyse, vingiuojančio 300 metrų ir pakylančio iki 21 metro aukščio. Jei šis aukštis per mažas – galima įlipti į 35 metrų aukščio bokštą. Einant šiuo lajų taku, sužinojome, kad lajų takas turėjo atsirasti Neries regioniniame parke, tačiau aktyviomis Anykščių regioninio parko darbuotojų pastangomis jis buvo „persiviliotas“ ten, kur yra dabar.
Norintiems išsamiau susipažinti su lajų taku rekomenduočiau pasisamdyti gidą, kuris visas paslaptis išpasakos. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad šiuo metu neįgaliesiems skirtu liftu laikinai negalima naudotis. Nusileidę nuo lajų tako, aplankėme informacinį centrą, kuriame galima įsigyti Anykščių regioninio parko ženklu pažymėtos produkcijos. Jau judant prie automobilių, pajutome, jog išvykstame pačiu laiku. Autobusų, lengvųjų automobilių spūstys pačios mus greičiau iš ten traukė. Tad, jei norėsite apsilankyti šiuose objektuose, rekomenduočiau atvykti prieš lajų tako atidarymą ar valandą prieš uždarymą – kitaip teks spūstyse būti.
Būdragaidžio rezervate netrūksta bebrų
Pajudėję kiek Kurklių kryptimi, pasistatėme mašinas. Nuo ten pradėjome kelionę į 65 hektarų Būdragaidžio rezervatą. Pirmoji mus pasitiko Europos svarbos buveinė – Vakarų taigos miškas. Tai natūralus senų spygliuočių ir mišrus miškas, augantis skurdžiame dirvožemyje, kurį puošė neturtinga žolinė augalija ir gausi samanų danga. Įlindus mus visiems giliau į rezervato teritoriją, Vakarų taigos mišką pakeitė pelkinis miškas, kuriame jau pajutome po mūsų kojomis šlapumą.
Šiame miške pamatėme mėlynes, bruknes ir vaivorus. Priartėjus prie pačio Būdragaidžio ežero, kalbant moksliniais terminais, pelkinį mišką pakeitė tarpinės pelkės ir liūnai. Didelių, „normalių“ medžių nebeliko, liko tik kelios žemos apykreivės pušelės bei spanguolynai, kurių uogomis beveik visi pasimėgavome. Judėjome aukštapelke kiek toliau aplink ežerėlį.
Pats apsilankymas sukėlė dvejonių. Rezervate dėl jo paties išskirtinumo neleidžiama jokia žmogaus veikla, patekti į jį legaliai, nenorint gauti baudos, galima tik dviem būdais: leidimu arba su parko darbuotojais. Atrodo, kad viskas paprasta? Galbūt, bet praktika rodo ką kita. Pirmiausiai pradėsiu nuo to, kad pririnkome keletą maišų šiukšlių rezervate ir jas parsitempėme iki mašinų. Paradoksalu, tačiau internetuose aptikau, kad šis Būdragaidžio ežeras buvo išnuomotas valstybės privatiems asmenims žvejybai.
Lankytis draudžiama, bet išnuomoti ir žvejoti – galima? Taip pat, mano kukliais pasvarstymais, reikėtų daugiau informacijos, jog čia yra rezervato teritorija. Tik kampuose esančių ženklų yra per mažai. Galėtų parkas pasimokyti iš savo Žemaitijos nacionalinio parko kolegų Plokštinės rezervato ženklinimo, kur beveik ant kiekvieno medžio šalia rezervato ribos yra pažymėta, jog draudžiama lankytis. Arba iš valstybės sienos pareigūnų, ženklinančių pasienio ruožą – viešint Dieveniškių istoriniame regioniniame parke nepastebėti ženklų neįmanoma.
Parko darbuotojų paklausiau, kaip šis akmuo atsiradęs. Išaiškėjo, kad šio akmens legenda yra kosminė ir netgi pagrįsta įrodymais. Pasak legendos, labai seniai, šaltą žiemą, žmonės išgirdo griaustinį ir krentantį ugnies kamuolį, o kritimo vietoje atradę žemėn įsmigusį akmenį. Pasirodo, kad ši legenda turi pagrindimą – 1929 metų vasario 9 dieną šalia Anykščių, šiauriau Andrioniškio miestelio nukrito meteoritas. Kadangi nieko didelio aplink nebuvo rasta, šis nukritęs meteoritas buvo „pastumtas“ prie Puntuko brolio.
Pasižiūrėję patraukėme prie 27 metrų Daumantų atodangos. Jokių nuorodų, nurodančių šios atodangos kryptį, nerasite, o keliukas gerokai mus pakilojo nuo savo sėdynių. Kodėl taip yra?
Priežastis paprasta – iki šiol tebevykstančios derybos su privačios žemės sklypo savininku, per kurio žemę eina šis kelias. Paradoksalu, kad šią atodangą lengviau pasiekti yra baidarėmis, o ne automobiliais. Pagaliau pasiekę šią atodangą, ėjome įrengtu pažintiniu taku.
Atodangos apačioje galima pamatyti net trijų geologinių periodų darinius bei trykštančių šaltinių vandens. Atsigaivinę, pajudėjome tolėliau prie pačios Šventosios upės, kuriose turizmo sezono metu yra įrengtos prieplaukos. Vėliau patraukėme namo.
Šaltinis: www.zygeivis.lt