Žygis Anykščiuose: lajų tako paslaptys ir norus išpildantis ąžuolas

Pauliaus Juzėno aistra – atrasti įvairias Lietuvos vietas, žygiuojant regioniniuose parkuose ir kitur. Vaikinas pasidalino įspūdžiais ir naudingais patarimais apie tai, ką vertėtų žinoti vykstant į Anykščius.

Atvykę prie Puntuko akmens, o gal prie medžių lajų tako (jie yra vienas šalia kito), nustebome. Aikštelė tuščia, nors išduodantis prekeivių verdamos sriubos kvapas, kabinami suvenyrai leido suprasti, kad viskas dar prieš akis. Tuo įsitikinome vėliau.

Parko darbuotojai jau buvo išvirę arbatos ant laužo, kuria iškart ir susišildėme jau spėjusias nušalti nosis. O dar kur vaišės! Vakar kepta anykštėnų duona, spaustas sūris bei kitos gėrybės leido pasijausti tarsi atvykus į kokią šventę, bet ne ekskursiją.

Pasistiprinę ir sušilę, pajudėjome link pirmojo lankytino objekto – Šventųjų ąžuolų, esančių prie kelio bei apdainuotų „Anykščių šilelyje“. Prie šių ąžuolų (tiesa, šiuo metu belikęs vienas, o nuvirtusio kito ąžuolo vietoje 1990 metais pasodintas naujasis kompanionas) dar prieš 1863 metų sukilimą buvo meldžiamasi aplinkinių kaimų gyventojų, o A. Vienuoliui – Žukauskui tai buvo vienintelė vieta, kur jis nusiimdavo kepurę atsivedęs savo mokinius, nes labai nemėgo savo plikės demonstruoti viešai.

Taip pat ant seno ąžuolo galima įžiūrėti Jėzaus Nazariečio skulptūrėlę, įkeltą 1991 metais, kuri atrodo tarsi suaugusi su ąžuolu. Pasiklausę kalbų, pradėjome sukti ratus aplink šiuos gražuolius, kad išsipildytų mūsų norai – juk šie ąžuolai, pasirodo, dar ir yra stebuklingi.

Lankomiausi ir žinomiausi objektai

Pasisukioję prie Šventųjų ąžuolų, pajudėjome link Puntuko akmens, tikriausiai visiems matyto bei prifotografuoto. Puntuko akmuo yra rapakivi granitas, atkeliavęs pas mus pasinaudojęs paskutinio ledynmečio taksi paslaugomis. Taip jis būtų ramiai sau stūksojęs, jei ne II pasaulinio karo metu virš jo atsiradusi daržinė. Šioje daržinėje skulptorius Bronius Pundzius taip įamžino garsių lietuvaičių skrydį virš Atlanto dešimtmečiui paminėti. 2011 metais jį buvo išterlioję neįvertinti ir niekam nežinomi „menininkai“.

Vietiniai iniciatyvūs žmonės, su a.a. Vytautu Galvonu priešaky, ėmėsi valymo (viešųjų ryšių) akcijos. Apie šią akciją gal ir nieko nebūtume sužinoję, jei ne po to kilęs skandalas: pasirodo, Puntuką reikėjo valyti ne stipria srove, o švelniais šepetukais, kaip naminį gyvūnėlį. Be to, tas Puntuko nuprausimas sukompromitavo pačius Darių ir Girėną: jiems, gerokai įkaušusiems nuo tokio valymo, paraudonavo nosys, kurias K. Norkūnas „pagydė“ nuo šiųjų priklausomybės.

Toliau kilome aukštyn, prie Medžių lajų tako – vienintelio tokio Baltijos šalyse, vingiuojančio 300 metrų ir pakylančio iki 21 metro aukščio. Jei šis aukštis per mažas – galima įlipti į 35 metrų aukščio bokštą. Einant šiuo lajų taku, sužinojome, kad lajų takas turėjo atsirasti Neries regioniniame parke, tačiau aktyviomis Anykščių regioninio parko darbuotojų pastangomis jis buvo „persiviliotas“ ten, kur yra dabar.

Norintiems išsamiau susipažinti su lajų taku rekomenduočiau pasisamdyti gidą, kuris visas paslaptis išpasakos. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad šiuo metu neįgaliesiems skirtu liftu laikinai negalima naudotis. Nusileidę nuo lajų tako, aplankėme informacinį centrą, kuriame galima įsigyti Anykščių regioninio parko ženklu pažymėtos produkcijos. Jau judant prie automobilių, pajutome, jog išvykstame pačiu laiku. Autobusų, lengvųjų automobilių spūstys pačios mus greičiau iš ten traukė. Tad, jei norėsite apsilankyti šiuose objektuose, rekomenduočiau atvykti prieš lajų tako atidarymą ar valandą prieš uždarymą – kitaip teks spūstyse būti.

Būdragaidžio rezervate netrūksta bebrų

Pajudėję kiek Kurklių kryptimi, pasistatėme mašinas. Nuo ten pradėjome kelionę į 65 hektarų Būdragaidžio rezervatą. Pirmoji mus pasitiko Europos svarbos buveinė – Vakarų taigos miškas. Tai natūralus senų spygliuočių ir mišrus miškas, augantis skurdžiame dirvožemyje, kurį puošė neturtinga žolinė augalija ir gausi samanų danga. Įlindus mus visiems giliau į rezervato teritoriją, Vakarų taigos mišką pakeitė pelkinis miškas, kuriame jau pajutome po mūsų kojomis šlapumą.

Šiame miške pamatėme mėlynes, bruknes ir vaivorus. Priartėjus prie pačio Būdragaidžio ežero, kalbant moksliniais terminais, pelkinį mišką pakeitė tarpinės pelkės ir liūnai. Didelių, „normalių“ medžių nebeliko, liko tik kelios žemos apykreivės pušelės bei spanguolynai, kurių uogomis beveik visi pasimėgavome. Judėjome aukštapelke kiek toliau aplink ežerėlį.

Mus pasitiko didelės nendrės ir krūmynai, o ėjimas per jas buvo kiek nesmagus, nes teko žiūrėt, kad iš priekyje einančių paleistos šakos negautum ir pats nesuduotum. Be to, laukė dar viena netikėta man, kaip ir kitiems, kliūtis, kurios priežastis buvo... bebrai. Išėjus į pievą, pirmiesiems pasisekė dar pamatyti prabėgantį briedį. Taip vėl įlindę į Vakarų taigos mišką, pasiekėme savo automobilius.

Pats apsilankymas sukėlė dvejonių. Rezervate dėl jo paties išskirtinumo neleidžiama jokia žmogaus veikla, patekti į jį legaliai, nenorint gauti baudos, galima tik dviem būdais: leidimu arba su parko darbuotojais. Atrodo, kad viskas paprasta? Galbūt, bet praktika rodo ką kita. Pirmiausiai pradėsiu nuo to, kad pririnkome keletą maišų šiukšlių rezervate ir jas parsitempėme iki mašinų. Paradoksalu, tačiau internetuose aptikau, kad šis Būdragaidžio ežeras buvo išnuomotas valstybės privatiems asmenims žvejybai.

Lankytis draudžiama, bet išnuomoti ir žvejoti – galima? Taip pat, mano kukliais pasvarstymais, reikėtų daugiau informacijos, jog čia yra rezervato teritorija. Tik kampuose esančių ženklų yra per mažai. Galėtų parkas pasimokyti iš savo Žemaitijos nacionalinio parko kolegų Plokštinės rezervato ženklinimo, kur beveik ant kiekvieno medžio šalia rezervato ribos yra pažymėta, jog draudžiama lankytis. Arba iš valstybės sienos pareigūnų, ženklinančių pasienio ruožą – viešint Dieveniškių istoriniame regioniniame parke nepastebėti ženklų neįmanoma.

Pasiekę automobilius judėjome toliau, o tiksliau, atgalios, per Anykščių kurortą, kol pasiekėme savo dydžiu Puntukui nenusileidžiantį akmenį. Išgirdus šio akmens pavadinimą – Puntuko brolis – kyla nuoširdus liūdesys šiam akmeniui, nes jis yra didžiojo savo giminaičio šlovės paunksmėje. O kokia jo atsiradimo istorija!

Parko darbuotojų paklausiau, kaip šis akmuo atsiradęs. Išaiškėjo, kad šio akmens legenda yra kosminė ir netgi pagrįsta įrodymais. Pasak legendos, labai seniai, šaltą žiemą, žmonės išgirdo griaustinį ir krentantį ugnies kamuolį, o kritimo vietoje atradę žemėn įsmigusį akmenį. Pasirodo, kad ši legenda turi pagrindimą – 1929 metų vasario 9 dieną šalia Anykščių, šiauriau Andrioniškio miestelio nukrito meteoritas. Kadangi nieko didelio aplink nebuvo rasta, šis nukritęs meteoritas buvo „pastumtas“ prie Puntuko brolio.

Vėliau vykome prie atodangų, Šventosios upės papuošalų. Pirmoji aplankyta atodanga buvo Vetygalos atodanga, dar vadinama Žėbros kalnu, nes ji sudaro pietinę 420 m ilgio šiojo dalį. Nusileidę stačiais laipteliais, ją apsižiūrėjome. Nors ir matėsi šios atodangos didybė, tačiau nusprendžiau, kad kitu apsilankymu reikės į ją paveizėti iš priešingos Šventosios upės – akys negali aprėpti jos visos. O vertėtų. Juk ši atodanga dar yra įtraukta į Lietuvos rekordų knygą – joje rastos šarvuotų žuvų liekanos (jos yra 300 –350 milijonų metų), kurios yra seniausios Lietuvoje rastos žuvys.

Pasižiūrėję patraukėme prie 27 metrų Daumantų atodangos. Jokių nuorodų, nurodančių šios atodangos kryptį, nerasite, o keliukas gerokai mus pakilojo nuo savo sėdynių. Kodėl taip yra?

Priežastis paprasta – iki šiol tebevykstančios derybos su privačios žemės sklypo savininku, per kurio žemę eina šis kelias. Paradoksalu, kad šią atodangą lengviau pasiekti yra baidarėmis, o ne automobiliais. Pagaliau pasiekę šią atodangą, ėjome įrengtu pažintiniu taku.

Atodangos apačioje galima pamatyti net trijų geologinių periodų darinius bei trykštančių šaltinių vandens. Atsigaivinę, pajudėjome tolėliau prie pačios Šventosios upės, kuriose turizmo sezono metu yra įrengtos prieplaukos. Vėliau patraukėme namo.

Šaltinis: www.zygeivis.lt