Kapadokija – įspūdingas Turkijos vidurio regionas, stebinantis turistus unikaliu kraštovaizdžiu ir istorine patirtimi.
Kapadokija nėra kaimas ar miestas – tai daugelį gyvenviečių supantis uolėtas regionas. Ši vietovė išskirtinė tuo, jog tai buvo krikščioniškas kraštas. Nemažai bažnyčių olose galima pamatyti Open Air Museum prie Goreme, taip pat egzistuoja ištisi penkiolikos aukštų požeminiai miestai, kuriuose slėpėsi persekiojami krikščionys.
Visgi Kapadokija mus traukė ne tik dėl neįprastų vaizdų: tuo pačiu norėjome išbandyti, ką reiškia gyventi viešbutyje-oloje. Ir tikrai, tai buvo ola, išskaptuota minkštose uolienose.
Tiesa, tokie viešbučiai nėra išskirtina egzotika, kuri kuriama specialiai turistams pritraukti: visi Kapadokijos regiono miestų ir miestelių namai yra išskaptuoti olose.
Juokavome, jog Kapadokijos herbas yra oro balionas. Mat skrydis oro balionu virš Kapadokijos yra viena žymiausių Turkijos pramogų. Čia atvažiuoja turistai iš įvairiausių net itin tolimų kampelių, pvz., Australija, Brazilija, Kolumbija (žmonės, kuriuos sutikome Kapadokijoje) tam, jog galėtų ankstų rytą saulę pasitikti kilometro aukštyje ir gerėtis tokia neįprasta gamta, jog jautiesi esąs kitoje planetoje.
Oro balionai yra gana brangi pramoga, tačiau mūsų visų nuostabai ji laikoma pigiausia visame pasaulyje. Būtų galima sakyti, jog ir verčiausia, turint omeny įspūdingą uolienų vaizdą iš debesų ir tą keistą jausmą, tarsi būtum mėnulyje.
Į Kapadokiją rekomenduotina atvykti su patogiais sportiniais bateliais (arba specialiais batais, ypač vykstant žiemą: rekomenduoju nekartoti mūsų klaidų), nes kopimas ir ėjimas po slėnius čia labai populiarus. Dažniausiai vaikščiojama po keturis pagrindius slėnius: Balandžių, Rožių, Raudonasis, Meilės, o aplink galima rasti jų dar daugiau.
Balandžių slėnis vadinamas todėl, jog jame savo namelius išsiskaptavo balandžiai. Apie meilės slėnyje esančias įdomias uolienų formas nelabai norėčiau diskutuoti, o Rožių ir Raudonasis – patys įspūdingiausi. Džiaugiamės, šį desertą atsitiktinai pasilikę paskutinėmis dienomis.
Rožių slėnio takas buvo labai įdomus: leidomės į didžiulius uolienų urvus, vaikščiojome išsekusia sena upės vaga, o uolienos buvo nepalyginamai aukštesnės ir įspūdingesnės nei pastaruosiuose slėniuose.
Tiesa, žiemą nemažai takelių bei rodyklių būna pasislėpusios po sniegu, todėl yra nemaža tikimybė pasiklysti. Tad verčiau čia vykite kitu metų laiku.
Vienas įspūdingiausių – Raudonasis slėnis, kurį turkai praminė Didžiuoju Kanjonu. Jis taip vadinamas neveltui: iš „balkono kelio“, kuris maždaug pusės kilometro aukštyje, atsiveria tokia puiki uolėtosios Kapadokijos panorama, jog tikrai imi manyti atsidūręs Didžiajame Kanjone. Tad patys geriausi įspūdžiai bei gražiausios nuotraukos tik drąsiems.
Baimindavausi didelio aukščio ir pavojingų kelių, tačiau eidama šiuo taku, visas baimes turėjau pamiršti, nors visą laiką savo pašonėje teko matyti statų skardį, nuriedėjusius akmenis ar uolienas. Tokiose vietose padėjus drebančią koją į netinkamą vietą ar slystelėjus, bent trumpalaikis riedėjimas garantuotas, nes laikytis už ko beveik nėra.
Mums buvo gana sunku, kadangi mūsų vasariniai sportbačiai imdavo slysti ant tokių paviršių. Tad išbandėm viską: ėjom ir dvejom, ir keturiom.
Sėkmingam šio tako perėjimui geras komandinis darbas yra būtinas. Mūsiškis buvo išties nepriekaištingas. Žiūrėdami įrašus iš tokio mūsų žygio kartkartėm net negalėdavom žiūrėti, o juolab patikėti, jog mes visa tai įveikėm!
Nepaisant didelio streso, ėjimo klystkeliais, nepraradome smalsumo ir noro "eiti štai ten", "paeiti dar toliau", "užlipti ten". Tad ir užlipome į vieną daugiau negu 1 km aukščio kalną, nuo kurio atvėrė itin graži, dar sniegu užsiklojusi Kapadokijos panorama.
