Išvydę gražias Lietuvos nuotraukas, aplankę įspūdingus šalies kampelius, pro automobilio langą grožėdamiesi bėgančiais vaizdais dažni lietuviai nejučia ištaria – neregėta Lietuva. Šią žodžių kombinaciją, kiekvienam tautiečiui tapusią tarsi priežodžiu, išgarsinęs projekto „Neregėta Lietuva“ autorius Marius Jovaiša šiandien ruošiasi pristatyti naują, dvejus metus ruoštą fotoalbumą. „Tai dovana kiekvienam, kuris myli Lietuvą ir ta Lietuva didžiuojasi“, – teigia knygos autorius.
Spalio viduryje pasirodysianti knyga pristatys nuostabų mūsų kraštovaizdį, unikalų paveldą ir įkvepiančius XXI a. išmaniosios Lietuvos pasiekimus. Tarp unikalių gamtos vaizdų ir išmaniosios Lietuvos darbų įpinta ir 20 paveldo temų. Pasak autoriaus, jos išbarstytos po visą knygą tarsi vizualinis pagardas. Įamžintos Kūčios, kryždirbystė, varpai, Užgavėnės, šakočiai ir kiti.
Kaip per 10 metų pasikeitė Lietuva, ką neregėta rasime šiame albume ir kuo vėl stebins skaitytojus, išskirtiniame interviu DELFI pasakojo M. Jovaiša.
– Pirmojoje „Neregėtoje Lietuvoje“ grožėjomės Lietuvos kraštovaizdžiu iš oro. Tad labiausiai smalsumą žadinantis klausimas – ką rasime naujojoje knygoje?
– Būsimajame albume bus trys skyriai: kraštovaizdžio dalyje įspūdingais oro fotografijos kadrais pristatomi gražiausi miestų ir miestelių, ežerų ir upių vingių, jūros ir kopų vaizdai. „Išmanioji“ dalis skirta mokslinių tyrimų, modernaus dizaino, inovacijų, informacinių technologijų, robotikos, lazerių, optikos ir biotechnologijų veiklai. Į visa tai įterpti meniniai margučių, Užgavėnių kaukių, archeologinių radinių ir kitokie nuostabaus Lietuvos paveldo kadrai.
– Po nuostabių Lietuvos kraštovaizdžio nuotraukų seka išmaniosios Lietuvos skyrius, kuriame ne tik įdomios nuotraukos, bet ir aprašymai, supažindinantys su technologijomis. Kaip jums kilo mintis Lietuvos grožį perteikti aukštosiomis technologijomis?
– Mano knyga skirta šaliai reprezentuoti, jau rengiau daugiau kaip 100 parodų užsienyje. Ir kiekvieną kartą pristatinėjant Lietuvą, rengiant prezentaciją, aišku, faina parodyti, kaip atrodo mūsų nuostabi gamta, architektūra, miestai ir miesteliai. Bet visada išgirsdavau klausimą: „O kuo dar jūs galite pasigirti?“
Ir tada supratau, kad XXI amžiuje bažnyčių, pievų ir miškų grožio nebeužtenka. Tuomet pradėjau galvoti, kaip pagrįsti žodį „neregėta“, kas yra tas „neregėtumas“. Supratau, kad yra dalykų, kuriuos reikia ir būtina regėti. Tuomet mintys apsistojo ties trimis dalykais: kaip mes atrodome dabar, ką gražaus atsinešame paveldėję ir kokią ateitį mėginame sukurti.
Taip ir atsirado – kraštovaizdis, paveldo perliukai ir gražiausi mūsų darbai, kurie jau piešia sėkmingą Lietuvos ateitį.
– Jūsų darbų gerbėjai pripratę matyti gamtos vaizdus, todėl mokslui skirta skiltis juos turėtų nustebinti. Kodėl Išmaniajai Lietuvai skyrėte tiek daug dėmesio?
– Aš esu labai susižavėjęs visų mūsų mokslininkų darbu, labai norėčiau daugiau apie tai papasakoti, ypač jaunimui. Noriu jam parodyti, kad Lietuvoje yra šimtai jaunų, mokslus baigusių, aukščiausios kvalifikacijos žmonių, kurie puikiai uždirba, kurie gyvena savo tėvų ir senelių žemėje, vargo nemato ir nesijaučia išvaromi.
Jie kuria, važinėja po visą pasaulį, šluoja apdovanojimus, gauna finansavimą, ruošia kontraktus, parduoda savo gaminius būdami lietuviais Lietuvoje. Yra daug sėkmės istorijų, kurias reikia paviešinti.
Man pačiam, keturių vaikų tėvui, labai neramu dėl vaikų negatyvių minčių. Jie jau pradeda galvoti, ką veikti po mokyklos, ir girdžiu kalbas, kad čia nebus ką veikti, reikės išvažiuoti. Labai nesmagios nuotaikos, juolab, kad jos ne visai pagrįstos. Juk tikrai yra kuo pasidžiaugti. Jaunimas turi kur dirbti ir ką nuveikti, jeigu tik mokosi ir turi ant pečių galvą. Lietuvoje galima tikrai labai gražiai gyventi.
– Tikitės šia knyga užkrėsti skaitytojus pozityvumu?
– Noriu perteikti tą jausmą, kurį išgyvenu pabendravęs su visais Lietuvos ateitį kuriančiais žmonėmis. Jie yra pozityvo užkratas. Tai žmonės, kurie buvo išvažiavę, gyveno, dirbo užsienyje, bet sugrįžo, nes čia yra jų namai ir jie mato, kad čia yra visos sąlygos tęsti darbus, kuriuos darė užsienyje. Dabar Lietuvoje esančios techninės galimybės leidžia kurti ir viską daryti čia. Žiūriu į juos ir labai labai tikiuosi, kad mano vaikai bus vieni iš jų. Čia, Vilniuje, o ne kažkur Londone, Melburne ar Vašingtone. Būtų labai gaila, jei jie išsisklaidytų po pasaulį. Lietuva yra sumažintas Silicio slėnis. Gal mokslininkai čia neuždirba milijardų, bet argi neužtenka kelių milijonų?
– Kas tie Lietuvos ateitį kuriantys žmonės, kurių darbus įamžinote knygoje?
– Tokių žmonių išties daug. Štai keletas pavyzdžių, kuriuos rasite ir knygoje: profesorius Virginijus Šikšnys ir jo DNR žirklės, kurios pataiso genetines ligas; pasaulinio lygio mokslininkas Linas Mažutis, dirbęs Harvarde, bet nusprendęs sugrįžti į Lietuvą; kosminėje pramonėje dirbanti nedidelė lietuviška bendrovė, kuri sulaukia pasaulinių užsakymų; lietuviai sukūrę itin greitą elektrinį dviratį, kuris važiuoja net 80 kilometrų per valandą greičiu.
Tai tik labai maža dalis lietuvių darbų, kuriais turėtų didžiuotis kiekvienas šios šalies gyventojas.
– Albume užfiksuota net ir karinę įrangą gaminančios įmonės technika, taip pat mokslinius tyrimus atliekančios įmonės, robotikos, lazerių pramonė ir kt. Ar visos įmonės jus noriai įsileido į savo valdas?
– Kai skambindavau ir tardavausi, turbūt visi galvojo: „O, ateina, kažkoks entuziastas“. Visa laimė, kad „Neregėtos Lietuvos“ įdirbis ir pozityvus įvaizdis žinomas daugeliui. Tai tikrai padėjo lengviau atidaryti kai kurias duris.
Iš mokslininkų sulaukiau labai daug geranoriškumo, jie sutikdavo net savo prietaisus pakrapštinėti, kad man būtų lengviau juos nufotografuoti. Kartais net gamybą stabdydavo. Iš dažno girdėjau, kaip džiaugiasi, jos kažkas atvažiavo visai kitomis akimis pasižiūrėti į jų veiklą.
Atsidėkodamas visoms laboratorijoms, gamykloms ir bendrovėms padariau nuotraukų rinkinius, kuriuos jie gali naudoti savo poreikiams. Tikiuosi bent tiek naudos jiems atnešiau, nors viliuosi, kad ir didesnis viešumas po knygos išleidimo jiems pravers.
– Kaip atrandate tas ypatingas vietas, kuriose vertos patekti į albumą?
Turėjau milžinišką objektų sąrašą. Kai vyko kūrybinės paieškos, dar tiksliai nežinojome, iš ko tas „neregėtumas“ susidarys. Turėjau du talkininkus – istoriką Salvijų Kulevičių ir gamtosaugininką Darių Ramančionį. Su jais dirbau porą mėnesių ir jie man paruošė milžinišką sąrašą, kurį sudarė apie 1000 objektų.
Iš pradžių buvau užsidegęs įtraukti ir dvarus – važinėjau po juos ir fotografavau freskas, sietynus ir kt. Paskui suvokiau, kad tiek niekaip netilps į vieną albumą. Su interjerais reikės padirbėti ateityje, galbūt rengiant kitą knygą. Dar buvau užgriebęs ir meno pasaulį, kuriame taip pat daug neregėtų darbų.
– Abu albumus skiria lygiai dešimt metų. Kaip jūsų akimis per tuos metus pasikeitė Lietuva?
– Per 10 metų Lietuva tikrai pasikeitė į gera – praturtėjo, išgražėjo. Kai fotografavau gamtą naujam albumui, kartu dar ir filmavau su šiuolaikiniais dronais, įamžinau išties daug gražių vaizdų. Pirmajam albumui buvo sukurtas klipas „Marso kanjonai“, juo visi žavėjosi, todėl ir dabar mano tikslas – sukurti naują klipą, kuris aprėptų visas tris temas bei pasakotų apie Lietuvą. Turiu gražios medžiagos, tereikia ją sumontuoti ir spalio viduryje pristatyti kartu su knyga. Vis dėlto liko daugybė į fotoalbumą nepakliuvusių kadrų ir man dėl jų skauda širdį.
– Ką darysite su kadrais, kurie netilpo į knygą?
– Kai mes sudėjome tiek nuotraukų, kiek aš norėjau, pamatėme, kad knyga tampa nerealaus storio, todėl skaudančia širdimi karpėme ir mažinome. Nepaisant to, naujoji „Neregėta Lietuva“ bus labai sunki, masyvi, 456 puslapių. Netilpusius kadrus panaudosiu parodose.
– Įamžinote išties daug įstabių vaizdų, kaip išsirinkote TĄ vienintelį, tinkamą knygos viršeliui?
– Su visa komanda pusę metų kankinomės galvodami, ką dėti ant viršelio. Galiausiai išsirinkau Kirkilų apžvalgos bokštą, kuris dar vadinamas regykla, o knygos pavadinimas – „Neregėta Lietuva“. Pamaniau, kad tai simboliška. Be to, technologiškai šis bokštas yra labai pažangus, jį supa nuostabaus grožio gamta – taip ši nuotrauka sujungia visus knygos skyrius.
– Su kokiomis kliūtimis susidūrėte mėgindamas įamžinti gražiausius kadrus?
– Daugiausia kliūčių kelia pati gamta ir jos kaprizai – apsiniaukęs rytas ar vakaras, per stiprus vėjas. Kai kuriose vietose reikėjo specialių leidimų fotografuoti, pavyzdžiui, aplink Šiaulius, prie NATO bazės. Susitvarkiau popierius ir tik tada galėjau iškelti droną dalyvaujant kariuomenės atstovui. Jis prižiūrėjo, kad aš nefotografuočiau tos pusės, kurioje yra oro uostas.
Ilgiausiai, žinoma, užtruko mokslo dalies rengimas – pirmiausia turi išsišniukštinėti, kad tokia įstaiga egzistuoja, tada ten skambini. Suprantama, kad ten dirba tikrai labai užsiėmę žmonės, todėl derinimas užtrukdavo.
– Kurios nuotraukos jums pačiam kaip fotomenininkui ypatingos?
– Yra tokių nuotraukų, kurias tiesiog įsimylėjau. Man labai patiko fotografuoti mikrofluidus. Jie tiesiog mane užbūrė. Išvydęs nuotraukas norėjau dar tobulesnio kadro, todėl po kurio laiko važiavau dar kartą. Susidraugavau ir su pačiu Linu Mažučiu.
– Esate apkeliavęs daugybę šalių, pirmąjį albumą pristatinėjote įvairiose valstybėse, tad galite palyginti ne tik šalių išvaizdą, bet ir kultūrinius skirtumus. Kuo išsiskiria lietuviai?
– Aš matęs pasaulio, tikrai nemažai teko pakeliauti ir pastebėjau, kad mes, lietuviai, turime tokį „prasimušime“ požiūrį. Pavyzdžiui, įmonė dirba su Šveicarų gamybos staklėmis, gamina kažkokius gaminius, bet nori juos padaryti kaip nors kitaip. Amerikietis, gal net ir vokietis, stabdytų gamybą, skambintų staklių gamintojui ir prašytų ką nors pakeisti, modifikuoti ir pan. Lietuvis? Jis nelauks. Jis pats turi auksines rankeles. Jis ten kažką išsitrauks, atjungs, sutvarkys, prikonstruos. Kartais toks elgesys atrodo keistas, bet jis duoda rezultatą. Pas mus jokių „palauk“ nebūna – varom ir dirbam. Lietuviai neieško priežasčių, kad ko nors gal reikėtų nedaryti, o ieško būdų, kaip tai reikėtų padaryti.
Tokį lietuvių elgesį pastebiu dažnai, esu matęs daug gražių pavyzdžių ir tai norėtųsi perteikti visiems. Ne visada pavyksta tai parodyti nuotraukomis, žinoma, yra aprašymai, bet, matyt, reikės sukurti ir trumpą vaizdo filmą.
– Pirmasis albumas buvo pristatytas net ir danguje, smalsu, ko galima tikėtis iš antrosios knygos pristatymo?
Nustebinsime ypatinga elektronine dovanų pakuote, į ją bus integruotos pažangiausios lietuvių technologijos. Kol kas naująją knygą leidžiame tik 6000 tiražu ir pardavinėsime tik savo leidyklos tinklalapyje neregetalietuva.lt, knygynuose pasirodys greičiausiai tik kitais metais.
– Pirmosios knygos sėkmė buvo išties neregėta. Kokią ateitį prognozuojate antrajam albumui?
Pirmosios knygos pardavėme labai daug, žiūrėsime, kaip seksis su šia. Tikiuosi pakartoti sėkmę, viliuosi, kad padarytas darbas nenueis vėjais.
Mano pagrindinis darbas yra kitas, o šio albumo leidimas – veikla iš širdies. Žinoma, aš džiaugiuosi, kad ši veikla gali pati save išlaikyti. Kažkada mėginau kurti dokumentinius filmus, bet greitai supratau, kad jie negali savęs komerciškai pagrįsti, todėl turi ieškoti finansavimo. „Neregėtą Lietuvą“ žmonės perka, o kai gauni lėšų, už jas gali daryti tokius dalykus kaip Ąžuolynas. Prie Kėdainių esančiame Ąžuolyne pasodinta jau daugiau kaip 30 tūkstančių medelių, po medį už kiekvieną parduotą fotoalbumą. Jei ir ši knyga bus komerciškai sėkminga, tai įkvėps padaryti dar daugiau gražių darbų.