Šalia nuolat judančios „Via Baltica“ magistralės įsikūrusių Pajiešmenių gyventojų jau seniai nebestebina į jų mažą kaimelį užsukantys užsieniečiai. Tvenkinio krantais vaikštantis korėjietis ar į krautuvėlę užkandžių atėjęs nusipirkti australas tapo pajiešmeniečių kasdienybe, kai daugiau nei prieš dešimtmetį čia atsirado kemperių stovyklavietė „Pajiešmeniai“. Ir nors jo įkūrėjai keliautojams siūlo tik žemės lopinėlį palapinei ar kemperiui bei būtiniausias (elektra, vanduo, dušas, tualetas, skalbykla, internetas) paslaugas, internetas pilnas atsiliepimų apie ypatingą šios vietos aurą bei nepaprastai nuoširdžius šeimininkus.
Daug metų šią vietą puoselėjusi Daiva Petrauskė po širdies draugo mirties verslą užleido dukrai Urtei bei jos vyrui Mariui.
„Nebuvo nieko, prie ko galėčiau prisirišti“
Jaukiuose Urtės Račienės ir jos vyro Mariaus namuose kvepia kava. Ji nuotoliu dirba Lietuvos robotikos asociacijoje, jis – Pasvalyje „Alstekoje“, abu augina metukus perkopusią dukrytę Arūnę.
Šių jaunų, Pajiešmeniuose kemperių stovyklavietę valdančių žmonių gyvenimas – tai dar viena grįžimo į Lietuvą istorija.
– Mūsų aplinkoje yra ne vienas pažįstamas, kuris gyvenimą emigracijoje iškeitė į Lietuvą. Kodėl? Tiesiog pasiilgo namų, artimųjų, draugų, kalbos. Aš džiaugiuosi, kad yra vis mažiau norinčių išvykti iš Lietuvos. Gal aš su „rožiniais akiniais“, bet mane visuomet supo geri žmonės, draugiška aplinka ir aš neradau nieko, kur man būtų geriau ir mieliau. Šitas kraštas turi ypatingos traukos grįžti. Man buvo keista, kad ir Marius jaučia tą patį, jo net nereikėjo įkalbinėti čia važiuoti, – mūsų pokalbį pradeda pajiešmenietė.
Baigusi Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją, Urtė bandė Kaune studijuoti automatiką ir valdymą.
– Bandžiau eiti sesers pėdomis. Tiesą pasakius, baigusi mokyklą nežinojau, kuo noriu būti. Stojau, nes visi kažkur stojo. Studijos sekėsi, galėjau lengvai baigti, bet specialybė nepatiko. Norėjau išbandyti ką nors kitą, todėl po pirmo kurso išvažiavau dirbti į Daniją.
Į Hanso Christiano Anderseno šalį mergina išvyksta ne viena, o su iš Raseinių kilusiu Mariumi, su kuriuo susipažino Kaune.
Viešbučio kambarinė, namų tvarkytoja, fabriko darbininkė – tipiška nekvalifikuotos emigrantės karjera.
– Labai greitai supratau, jog noriu tęsti studijas Lietuvoje. Man, kaip žmogui, ketveri Danijoje praleisti metai davė labai daug – įgijau patirties, pradėjau suprasti, kaip veikia pasaulis. Bet nesijaučiau ten sava. Nebuvo nieko, prie ko galėčiau prisirišti. Pinigai – gerai, bet ne juose laimė. Trūko šeimos, artimųjų, draugų. Visuomet žinojau, kad grįšiu į Lietuvą, į Pajiešmenius.
Dar būdama Danijoje mergina Vytauto Didžiojo universitete pasirenka nuotolines verslo administravimo studijas.
Mokslai taps tuo akstinu, kuris privers Urtę ir Marių grįžti į tėviškę. Dabar jau teisėtais vyru ir žmona.
– Parvažiavome per patį pandemijos įkarštį. Kadangi abu buvome registruoti Pajiešmeniuose, grįžome čia karantinuotis. Praleidome dvi savaites ir… supratome, jog nenorime tiek tėvų dėmesio (juokiasi). Gyvenant kartu Danijoje jau buvo susiklostę kažkokie bendri įpročiai, pomėgiai, ritualai, prie kurių namiškiams reikėjo priprasti. Todėl išvažiavome į Kauną.
Vakarais ar tik nuotoliu vykstančios paskaitos suteikė daug laisvo laiko, tad Urtė susirado darbą.
Laikinojoje sostinėje pora praleido ne visus metus.
– Kaip sakoma – nutiko gyvenimas. Mirė mamos širdies draugas. Kad lengviau išgyventų netektį, išleidome ją į kelionę, o patys perėmėme verslą.