Tikros lietuviškos atostogos pajūryje – Palangoje ar Šventojoje – jau seniai neatsiejamos nuo kulinarinių paplūdimio atributų – ištisus dešimtmečius kaitrioje saulėje sugulusiems poilsiautojams nelegalūs maisto „kurjeriai“ parduoda čeburekus. Juos gaudo gelbėtojų tarnybos patruliai, juos gaudo policijos pareigūnai, juos gaudo higienos ir mokesčių inspekcijų dorovės sergėtojai, bet nei vieni „superherojai“ nepajėgia išgaudyti visų čeburekų platintojų.
Jie sugeba išvengti pinklių ir baudų, jie sugeba išlikti nepastebėti, nors yra akivaizdžiai matomi. Jie kaip platino taip ir platina savo riebaluose įmirkusius, nuo nešiojamame šaldytuve susidariusio kondensato sudrėkusius bei traškumą praradusius, nuo ilgų valandų nešiojimo atvėsusius pyragėlius. Joks tikras čeburekų mėgėjas to, ką tie žmogeliai parduoda paplūdimyje, jokiais būdais nebevadintų tuo oficialiu pavadinimu. Nes čeburekai turi atrodyti visai ne taip, kaip mums juos patiekia pliažuose.
Bet ką daryti čeburekų ištroškusiems poilsiautojams, kai norisi to skanėsto, o niekur kitur, be paplūdimių, jo rasti neįmanoma? Palangos ir Šventosios gatvėse metų metus pardavėjai pardavinėjo kebabus, dešrainius, mėsainius, rūkytą žuvį, vaflius, visokius ledus, o va čeburekais niekas neužsiėmė. Visko būdavo lengva rasti, tik ne to, ko labiausiai norėjosi. Visgi pagaliau žmonių maldos buvo išklausytos, pagaliau verslininkai suprato, kad reikia besiilsinčiai tautai duoti to, ko jie visi trokšta.
Didžiausia šios vasaros sensacija Palangos ir Šventosios kurortuose vadinama nedidukė užkandinė „HD Restoranas“ – ji yra ant dviračių tako, pačioje Šventosios pradžioje, važiuojant nuo Palangos, iškart pravažiavus Monciškes. Šios vietos šeimininkai sugalvojo, kad jie pas save sutrauks visus tikrų, gerų čeburekų mylėtojus. Bet kad būtų dar geriau, sugalvojo specialų masalą – paskelbė, jog keps didžiausius Lietuvoje, neregėto, nematyto XXL dydžio čeburekus.
Būtent tai ir skelbia reklaminis stendas, pastatytas šalia „HD restorano“ ant Ošupio taku vadinamo intensyviai naudojamo dviračių kelio. Kitoje jo pusėje nurodyta akcija – „įsikelk nuotrauką su čebureku ir gauk 10 procentų nuolaidą“. Kitas stendas reklamuoja, kad čia galima pavalgyti ne tik itin didelių čeburekų, bet ir keptų viščiukų arba kruasanų.
Nors restoranas visiškai naujas, atidarytas tik šią vasarą, šeštadienio popietę jis buvo sausakimšas, visi staliukai užimti. O vos žmonės pavalgę pakildavo išeiti, jų vietas tuoj pat užimdavo kiti. Srautą čia reguliuoja gana greitai besisukančios padavėjos ir barmenas, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, yra ir vienas iš restorano savininkų.
Nustebino, jog vietoje, kur visi ateina valgyti čeburekų, gana platus ir įvairus meniu, kas, mano galva, visai nėra būtina. Už 5–7 eurus jie siūlo užkandžių: keptos duonos, sūrio spurgyčių, vištienos juostelių, traškių svogūnų žiedų, specialiai ruoštų alyvuogių, įvairių bulvyčių. Sriubų skiltyje tik vienas įrašas – restoranas verda naminį vištienos sultinį, kurį parduoda už 2 eurus.
Taip pat turi atskirus koldūnų (8 Eur), keptų viščiukų (16–21 Eur) ir desertų (2–5 Eur) meniu. Vis tik nusprendžiau nesiblaškyti bei užsisakyti tai, dėl ko ir atvažiavau – visame pajūryje aptarinėjamų čeburekų.
Iš viso siūlomi penki skirtingi variantai – visi jie kainuoja tiek pat – 8 eurus. Anot padavėjo-barmeno ir restorano bendrasavininko Emilio, pats populiariausias yra čeburekas su kiauliena, bet galima užsisakyti ir čebureką su kiauliena bei sūriu, taip pat su jautiena arba su jautiena ir sūriu, arba vegetarišką opciją – su varške bei špinatais.
Priimdamas užsakymą, Emilis pabrėžia, kad čeburekai itin dideli ir klientų klausia, ar jie tikrai yra alkani. Prie kai kurių staliukų tai sukelia juoką arba suveikia tarsi restorano iššūkis svečiams. Taip sureagavo vienas vyras, atvykęs iš Panevėžio. „Aš du suvalgysiu, man nebūna didelių porcijų“, – šmaikštavo jis.
Mes buvome keturiese, užsisakėme tris čeburekus, kas, anot padavėjo-barmeno ir bendrasavininko, – „gana didelė porcija ir gali būti per daug“. Kaip vėliau paaiškėjo – jis buvo teisus. Keturiems žmonėms tikrai užtenka dviejų čeburekų arba, kitaip sakant, vienam žmogui – vienos puselės.
Kadangi restoranas visuomet pilnas, kai kurie lankytojai išsigąsta, jog reikės ilgai laukti. Visgi padavėjai patikina, kad laukimo laikas yra iki 10 minučių. Specialiai patikrinau – neprireikė net ir tiek, mūsų čeburekai atkeliavo per 7–8 minutes, tas nudžiugino. Kai vyksta įnešimo ceremonija, naujai į restoraną atvykę žmonės negali nuslėpti nuostabos, daug kas puola fotografuoti, aikčioti, dūsauti. Valgant gali pamatyti ir išgirsti pačių įvairiausių reakcijų. Gana ryškiai reaguoja ir einantys ar dviračiais važiuojantys pro šalį. Nepastebėti tokių čeburekų tiesiog neįmanoma.
Iš pradžių žmonės fotografuoja svetimus čeburekus, po to, kai sulaukia savo užsakymo, prasideda dar rimtesnė fotosesija. Fotografuoja lėkštes, tada dedasi čebureką prie burnos, tuomet visaip kilnoja, ieško geriausių riebiojo pyragėlio kampų. Viskas atrodo gana komiškai, bet tai darančius galima suprasti – aš ir pats nesusilaikiau fotosesijai su čebureku. Tiesa, padariau klaidą. Kai jį pakėliau, visa viduje buvusi mėsa sukrito į čebureko apačią. Pataisyti šitos situacijos jau buvo neįmanoma, todėl, galima sakyti, vieną iš trijų užsakytų čeburekų šiek tiek sugadinau.
„Mes patariame valgyti su įrankiais arba, jeigu labai norisi rankomis, siūlome užsidėti gumines pirštines“, – prieš valgant rekomendavo mus aptarnavęs padavėjas-barmenas ir bendrasavininkas. Išbandžiau abu būdus, patogesnis – valgyti įrankiais, kaip picą. Valgant pirštinėmis, daugiau rizikos išsitepti drabužius, be to, čeburekai patiekiami tiesiai iš karšto aliejaus, todėl yra labai įkaitę. Esant šiltam pajūrio orui, atvėsta gana lėtai, o ilgai laukti juk nesinori.
Nustebino čebureko traškumas ir puikus tešlos skonis. Tie paplūdimių pardavėjai, kurie parduoda produktą tokiu pačiu pavadinimu, tik mažesnį, atvėsusį ir sudrėkusį, buvo nuleidę čeburekų skonio kartelę į pačią apačią. Todėl kiekvienas „XXL“ čebureko kąsnis yra kaip dangiškoji palaima – valgai ir negali patikėti, kad taip skanu.
Tas jo dydis nueina į antrą planą, nes jeigu jie ir būtų perpus mažesni, nebūtų nei kiek prastesni. Tas traškumas yra kažkas ypatingo, seniai jausto, išsiilgto. Jiems derėtų visur tuo girtis, ne tik dydžiu. Mėsos skonis taip pat puikus, iš kiaulienos įdaru gardinto čebureko išbėga gana nemažai sulčių, o tai tarp čeburekų valgytojų – itin vertinama savybė.
Užsisakėme tik su kiauliena ir jautiena. Pastarasis – aštresnis. Bet ir daug mažiau sultingas. Todėl mano kompanija vieningai subalsavo, kad geresnis yra čeburekas su kiauliena, jį ir rekomenduočiau degustuoti pirmą kartą užsukus į šią vietą. Taip pat siūloma valgyti patiekalą vietoje, o ne išsinešti – tam, kad pajaustumėte prieš tai minėtą traškumą.
Didelis pliusas, kad čeburekai valgomi lauko terasoje, todėl keptų riebalų kvapas neįsigeria į aprangą ir neriečia nosies, kaip dažnai būna kitose čeburekinėse. Privalau paminėti, kad atlikome tyrimą dėl nuolaidos. Mano bičiulis pasidalino čebureko nuotrauka savo „Instagram“ paskyroje, padavėjas tą tikriausiai pats pastebėjo, nes parodyti neprašė, o nuolaidą pritaikė iškart, vos atnešęs sąskaitą.
Vietoje, kur dabar veikia „HD restoranas“, prieš tai buvo ne viena maitinimo įstaiga, bet jos vis keisdavo pavadinimus ir meniu, vis eksperimentavo bei ieškojo savo išskirtinumo. Tai, kas vieniems verslininkams neišėjo, atrodo, pavyko Emiliui ir jo tėčiui, kurie čia įsikūrė mažiausiai penkeriems metams – matyt, tokia nuomos sutartis.
Pavalgęs pabandžiau pasiaiškinti, iš kur čia atsirado šie čeburekų kepėjai ir ką reiškia restorano pavadinimas. Emilis atskleidė, kad jis yra praėjusį rugpjūtį žuvusio garsaus Šventosios verslininko Vaido Šimaičio sūnėnas, o jo tėtis – mirusiojo brolis.
Restorano pavadinimas skirtas tam pačiam V. Šimaičiui atminti – jis buvo didžiulis „Harley Davidson“ motociklų gerbėjas, raidėse „HD“ būtent tai ir užšifruota, o gerai apsidairius – restorane matosi ir daugiau detalių, skirtų žymiesiems motociklams.