Sunku patikėti, kad taip gali nutikti sąlyginai visai nedidelėje Lietuvoje. Atrodo, kad mes visi pažįstame savo šalį ir žinome jos miestus. Bet ar tikrai? Kol snaudžiame ant sofučių namuose ir žiūrime televizorių – statosi nauji miestai, Lietuva gražėja ir modernėja. O keliaujant galima pamatyti tokių dalykų, kad pasijauti tarsi nuvykęs į tolimiausią užsienį.
Būtent taip man ir nutiko. Keisčiausia, kad aš visai nebuvau tam pasiruošęs, nes važiavau tik patikrinti naujo, visų giriamo restorano. Galvojau, kad tai bus rašinys apie valgymo vietą. Bet gavosi ne visai pagal planą.
Į Klaipėdos rajone, ant Kuršių marių pakrantės esantį Svencelės kaimą važiavau išgirdęs, kad Vilniuje ir Nidoje žinomiems restoranams vadovavęs Paulius Ignatavičius čia ėmėsi naujos vietos valdymo. Tai man pasakė ne jis pats, tai perskaičiau kelių bičiulių socialiniuose tinkluose.
„Naujas, itin aukšto lygio restoranas ant Kuršių marių kranto“, - toks, vieno Amerikoje gyvenančio lietuvio komentaras mane itin sudomino. Po to dar pamačiau kelių patiekalų nuotraukas, ir jos dar labiau suintrigavo. Tik reikia pripažinti, man pasirodė gana keista, kad naujoji vieta yra Svencelėje – Lietuvos kaituotojų (vėjo aitvarų entuziastų) sostinėje. Ten juk anksčiau kepdavo burgerius, bulvytes, dešreles ir kitus, tikrai neįmantrius patiekalus. Ar tiems sportininkams reikia gero restorano pakrantėje? Suabejojau, bet nusprendžiau patikrinti.
Svencelė man patiko nuo pat pradžių, kai prieš kokius aštuonerius-septynerius metus pirmą kartą ten nuvažiavau. Visų pirma dėl itin gražaus kelio, vedančio link šito kaimelio. Kiekvieną kartą žadu sustoti pakelėje esančioje Priekulėje ir pasivaikščioti ten, nes pro važiuojančio automobilio langus ji atrodo labai išskirtinai, bet vis nesustoju, važiuoju tiesiai iki Svencelės.
Šįkart irgi taip nutiko. Anksčiau Lietuvos kaituotojų sostine vadinamas kaimas buvo apstatytas jūriniais konteineriais, juose buvo padarytas viešbutis, baras, parduotuvė. Labai įdomus, unikalus projektas, pirmasis toks Lietuvoje. Tą patį tikėjausi pamatyti ir šįkart, tačiau atvažiavęs – tiesiog išsižiojau.
Toks jausmas, kad ne taip ir seniai lankiausi Svencelėje, prieš dvejus-triejus metus, bet dabar atvažiavęs pasijaučiau, tarsi būčiau čia pirmąjį kartą. Jau nebetinka sakyti, kad tai kaimas. Dabar reikia sakyti, kad tai miestelis ar miestas, nes būtent taip ir atrodo.
Atvykus į Svencelę nustebina didžiulis automobilių kiekis aikštelėje, o tada, iškart už jos – didžioji, visus, net ir daug ką mačiusius iš kojų išverčianti naujiena – vandens kanalai ir namai stovintys aplink juos, salose. „Sveiki atvykę į Veneciją“, – juokais replikavo vienas vyras, stovėjęs ant vandens kanalo pakraščio ir fotografavęs ten savo žmoną. Pora atvyko iš Kauno, atostogaudami pajūryje nusprendė atvykti apsidairyti. „TikToke“ matėm vaizdų iš šitos vietos, pasidarė labai įdomu“, – paaiškino man.
Pirmasis objektas, kurį čia visi puola fotografuoti, katerių ir jachtų prieplaukoje esanti degalinė ant vandens. Lietuviams tai gana egzotiška ir daug kam – niekur nematyta, todėl žmonės nuoširdžiai stebisi, laukia, kol priplauks koks laivelis įsipilti kuro. Ilgai laukti nereikia – laivyba čia visai aktyvi, nuolat kas nors plaukia, praplaukia, švartuojasi. Bet tai tik visų įdomybių Svencelėje pradžia.
Anksčiau visi tiesiu taikymu lėkdavo pasižiūrėti į mariose su vėju besigalynėjančius jėgos aitvarų entuziastus. O dabar žmonės suka visai į kitą pusę. Tuos, kas Svencelėje lankėsi taip seniai kaip aš, labiausiai traukia visaip išvinguriavę vandens kanalai ir tarp jų stovinčios vilos. Oficialiai šis naujas miestelis ant vandens vadinasi „Svencelės salos“. Iš toli būtų galima pagalvoti, kad tai privati ir uždara teritorija. Bet jokių draudimų nėra – pasivaikščioti ar pasiplaukioti po salas gali kiekvienas norintis. Tiesą sakant, daug kas taip ir daro. Smalsuolių čia netrūksta.
Pakalbinau keletą atvykusių apsidairyti. Gediminas ir Aušra iš Klaipėdos čia atvyko su giminaičiais iš Vokietijos. Rodė jiems ekskursiją, kaip keičiasi Lietuva ir kokių įdomių vietų pas mus atsiranda. „Man asmeniškai čia įdomiausias ir gražiausias projektas Lietuvoje. Jeigu turėčiau daugiau pinigų – tikrai apsigyvenčiau“, – kalbėjo vyras. Jam pritarė giminaičiai iš Šiaurės Reino žemės Vokietijoje. „Netoli mūsų Olandijoje yra panašių miestelių“, – įspūdžiais dalijosi sutiktieji.
Anglijoje gyvenanti Irena su vyru ir jau suaugusia dukra Svencelės salose dairėsi su tikslu investuoti. Moteris norėjo turėti nekilnojamo turto pajūryje, bet dabar ėmė svarstyti apie pamarį. „Apie šitą miestelį papasakojo Šilutėje gyvenanti draugė. Abu su vyru esame sužavėti, o dukra jaudinasi, kad per daug toli nuo visų Palangos linksmybių. Pirkti neskubėsime, dar norime pasvarstyti“, – sakė ponia Irena.
Kol vaikščiojau ir dairiausi po naująją Svencelės prieplauką, radau ten kelis reklaminius stendus su pasiūlymu nuomotis katerį be kapitono. Viename iš jų buvo rašoma, kad valanda tokio malonumo kainuoja 60 eurų, dvi valandos – 110 eurų, o tris valandos – 150 eurų grupei žmonių, spėju, kad keturiems-penkiems (tiek jų turėtų talpinti kateris, gal ir daugiau).
Tačiau man nuomotis katerio neprireikė, paplukdyti ir viską parodyti pasiūlė „Svencelės salų“ įkūrėjai. Garsus Gargždų ir dabar jau pamario verslininkas Dainius Šatkus, šio projekto idėjinis autorius. Bei jo sūnus, dar garsesnis – buvęs Lietuvos futbolo rinktinės gynėjas, Vokietijoje daug metų rungtyniavęs Benas Šatkus. Pasirodo, Benas pasitraukė iš sporto ir nėrė į šeimos kuriamo miestelio vystymą. Buvo labai netikėta jį sutikti vaikštant tarp naujųjų salų. „Aš čia gyvenu, tai tobuliausia vieta Lietuvoje“, – spausdamas ranką pasidžiaugė futbolo talentas.
Ponas Dainius man papasakojo, kad Svencelės kaimo vystymas ir jo pavertimas miestu yra didžiausias jo gyvenimo projektas, trunkantis bemaž dvidešimt metų. Anksčiau šiose vietose, kur dabar stovi prabangios vilos, jis pjaudavo nendres, vėliau jas apdirbdavo ir gamindavo stogus namams Olandijoje. Po to su verslo partneriais pastatė jūrinių konteinerių viešbutį jėgos aitvarų mylėtojams. O dabar kasa vandens kanalus, ir salose stato namus.
„Panašių miestelių tėtis prisižiūrėjo dirbdamas Olandijoje. Jo svajonė buvo kažką panašaus turėti Lietuvoje“, - sako Benas ir juokiasi, kad su Olandija „Svencelės salų“ daug kas nesusieja, daugumai žmonių pirmoji asociacija būna Italijoje esanti Venecija. „Na, taip palyginti irgi galima“, – leido mano pašnekovai.
Danius ir Benas, tėvas ir sūnus, pakvietę mane į savo šeimos katerį, plukdė ir pasakojo, kad tai, ką dabar galima pamatyti salose, toli gražu ne viskas. Projektas tik įpusėjo, ateityje iš viso bus penkios salos. O jose stovės ne tik daug privačių namų, bet ir bus maisto prekių parduotuvė, sporto klubas, kitokių, pačių reikalingiausių įstaigų. „Planas, kad čia būtų tikras, normalus miestelis, kad viskas dirbtų ištisus metus ir žmonės galėtų netrukdomi gyventi ir jiems nieko netrūktų“, – sako Benas.
Plaukiojant matosi, kad po truputį dygsta naujos salos ir nauji namai jose. Tiesiai šviesiai paklausiau šio projekto valdytojų, ar jų nuomone – tai turtuolių miestelis? Iš futbolo pasitraukęs B. Šatkus su tokia mano nuomone nesutiko.
„Viena sala prabangesnė, kita paprastesnė. Sakyčiau, kad labiau tai žmonių, kurie mėgsta gamtą, nori būti kuo arčiau marių vietovė. Namų yra įvairių, nuo didelių vilų, iki paprastesnių namelių. Todėl tikrai negalima sakyti, kad gyvena vien tik turtuoliai“, – sako jis.
Kaip didžiausią vietinės bendruomenės išskirtinumą jis pažymėjo tai, kad visi gyventojai čia turi savo vandens transportą. „Tas yra nuostabiausia, kad po namų langais stovi ne mašinos, o laiveliai. Ir su jais žmonės plaukioja kur tik nori. Vieni į Juodkrantę, ten galima nuplaukt per 10-15 minučių, kiti plaukia į Nidą pavalgyti, ten galima nulėkti per 30-40 minučių“, – paaiškino Benas.
Nuplaukti papietauti ar pavakarieniauti į Nidą – skamba labai romantiškai. Tačiau gali būti, kad netrukus vietinių salų gyventojų įpročiai ims keistis. Nepamirškime, kad į Svencelę atvykau būtent dėl restorano apie kurį kalbos sklinda socialiniuose tinkluose. „Cape Svencele“ – taip vadinasi naujoji, dviejų aukštų valgymo vieta, kuriai vadovauja prieš tai jau minėtas Paulius Ignatavičius.
„Kai man pasiūlė imtis maitinimo verslo Svencelėje, pats nelabai žinojau, kiek ir ko čia atsirado, bet atvažiavęs tiesiog įsimylėjau šitą vietą, supratau, kad čia naujas, be galo patrauklus turistinis objektas. Čia tiesiog privalo būti geras maitinimo taškas, tokį ir padarėme“, – užtikrintas savimi kalba Paulius.
Ne vieną Vilniaus ir Nidos restoraną išpopuliarinęs maitinimo verslo profesionalas turi tikslą, kad Svencelė nuo šiol atsirastų skaniai pavalgyti norinčių lietuvių maršrutuose. „Jeigu anksčiau žmonės čia vykdavo tam, kad paplaukiotų su jėgos aitvarais, tai dabar atvyksta pasižiūrėti į salas, ir tada ateina pas mus išbandyti maisto. Kai paragauja – visi nustemba, kad vos atsidarėme ir pasiekėme tokį aukštą lygį“, – pristatydamas savo vadovaujamą restoraną sako Paulius. Jam didžiausias komplimentas, kad žmonės specialiai pavalgyti atvyksta iš Palangos, Klaipėdos, Nidos ir kitų Neringos rajono miestų.
Išbandžiau „Cape Svencelė“ burokėlių salotas, šaltibarščius su kanapių sėklomis, upėtakio užkandį, jautienos kepsnį, žuvį su bulvytėmis. Nustebino viskas, nuo pateikimo iki skonio. „Geras maistas ypatingoje aplinkoje, mes esame apie tai“, – sako Paulius, kuriam glosto širdį savaime „Instagrame“, „TikToke“ ir „Facebooke“ platformose plinantys žmonių įrašai su komplimentais naujai maitinimo vietai.
Pats Svencelėje apsigyvenęs restorano valdytojas stebisi, kad ši vieta pritraukia tiek daug lankytojų. „Daug žmonių – porelių, šeimų, pavienių asmenų atvyksta vienai ar porai naktų. Kaip į kokį kurortą. Tik visi sako tą patį – pas mus čia daug ramiau, nėra triukšmo, nėra masių žmonių. Vakarais, ypač kai išvyksta tie vienos dienos turistai, jautiesi tarsi nuo visų pabėgęs į atokią ir saugią vietovę“,– džiaugiasi naujasis Svencelės gyventojas.
Pasak salų valdytojų tėvo ir sūnaus Šatkų, netolimoje ateityje Svencelėje turėtų atsirasti ir dar vienas traukos objektas – balto smėlio paplūdimys. „Mes pastebime, kad vis daugiau atvyksta vienadienių turistų, kurie tiesiog nori pabūti gražioje aplinkoje. Jie nori maudytis, degintis, todėl turime tikslą paruošti jiems kuo gražesnį krantą, kad rinktųsi šią vietovę kaip vietą atostogoms“, – sako B. Šatkus, norisi rašyti, kad futbolininkas, sporto žvaigždė. Bet dabar jau nekilnojamojo turto vystytojas.
Bet šią vasarą saloms nereikia nieko daugiau, jos jau savaime tapo socialinių tinklų žvaigždėmis, ir kasdien čia atvyksta vis daugiau filmuotojų ir fotografuotojų, kurie siekia pasidaryti kuo įdomesnio, kuo įspūdingesnio turinio.