Kelionių žurnalisto darbas – nuolat ieškoti įdomių pasaulio kampelių, pasakoti jums ne tik aktualijas, nutinkančias oro uostose, viešbučiuose, skrydžiuose bei kitose transporto priemonėse, bet ir tuo pačiu atrasti kažką unikalaus, nepaprasto, ką būtų galima rekomenduoti.
Per 2024-uosius iš viso turėjau 27 skirtingas keliones į įvairius užsienio kraštus. Dažniausiai po dvi per mėnesį, bet būdavo, kad keliauti tekdavo ir po tris kartus. Aplankiau nemažai Europos šalių, kelis kartus buvau Azijoje, taip pat Afrikoje, Pietų ir Šiaurės Amerikose.
Didžioji dauguma kelionių susidėdavo iš daugiau nei keturių skrydžių, buvo keli tokie atvejai, kai keičiau po keturis skirtingus lėktuvus, kad pasiekčiau savo kelionės tikslą. Kartais taip buvo pigiau, o kartais – greičiau bei patogiau, nors ir labai sudėtingai skamba. Iš viso 2024-aisiais turėjau 119 skrydžių, su kuriais būdavo visko – ne visi laiku, ne visi tvarkingi. Bet svarbiausia – visi pakilo ir nusileido. Ko dar galima norėti?
Kiekvienais metais ne tik lankau jau pažintas ir išbandytas vietas, tokias kaip, pavyzdžiui, Londoną, kuriame vien šiemet teko būti keturis kartus, bet ir stengiuosi nuvykti ten, kur dar niekada neteko lankytis. Šiemet mano naujų, pirmą kartą pamatytų vietų sąraše iš viso 15 lokacijų. Tai ne tik iki šiol nematytos šalys, bet ir tam tikros salos, miestai, kaimai. Pavyzdžiui, Norvegijoje esu lankęsis daugybę kartų, bet Lofotenų salos man dar buvo nepažintos.
Kaip ir Amerikoje – per šiuos metus buvau du kartus, bet pirmą kartą nuvykau į Luizianos ir Tenesio valstijas, taip pat pirmą kartą buvau sostinėje Vašingtone. Neturiu sportinio intereso per metus nuvykti į kuo daugiau naujų vietų, bet tai visada be galo įdomu. Kai vyksti ten, kur dar neteko būti, viduje užverda daug skirtingų jausmų. Nežinomybė, neaiškumas, šioks toks baimės jausmas, žinoma, ir vaikiškas smalsumas.
Dėl to visada subaru tuos, kurie metai iš metų keliauja tik ten pat ir niekur kitur. Turių pažįstamų, kurie kiekvienais metais vyksta į Turkiją, bet daugiau niekur kitur, taip pat turiu draugą, kuris rekordinį kiekį kartų lankėsi Maltoje ir Portugalijoje, nes ten turi draugų, bet daug kur kitur pasaulyje nėra buvęs. Turiu draugę, apsėstą vieno populiaraus Meksikos kurorto, kuri ten sugrįžta po kartą ar net du per metus.
Sugrįžti ten, kur gera, visada smagu, man ir pačiam patinka. Bet vis noriu priminti – pasaulis toks didelis, toks įvairus, o gyvenimo mums duota tiek mažai, tad išnaudokite laiką ir, kai tik galite, pamatykite vis naujus kraštus, vis naujus miestus bei kaimus. Nebūtina po skirtingas šalis duotis, kartais galima ir tą pačią vieną išnaršyti.
Kai nusprendžiau sudaryti savo naujai, šiemet pirmą kartą aplankytų vietovių topą, tikrai negalvojau, kad bus šitaip sunku. Aš esu toks keistas padaras, kuris pliusų – dalykų, kurie patinka, – atranda absoliučiai visur. Bet vis tik šiame ataskaitiniame metų tekste aš privalėjau išreitinguoti tai, kas buvo už viską geriausia ir įdomiausia.
Neslėpsiu, pigumo faktorių irgi įtraukiau. Vis tik pataupyti dauguma mėgsta. O kaip gera sutaupyti keliaujant. Tikrai, nuostabus dalykas, kai grįžti iš geros kelionės ir pasiskaičiuoji, kad būdamas Lietuvoje per tą laiką būtum išleidęs daugiau.
Paskutinę sekundę iš savo TOP 5 išbraukiau Naująjį Orleaną Luizianos valstijoje Amerikoje. Apie šitą vietovę aš svajojau, nepameluosiu, kokius 10 ar 12 metų, labai norėjau ten nuvykti ir savo galvoje piešiau kažkokį ypatingą šito muzikos bei maisto mylėtojų miesto vaizdą. Net iš kelių amerikiečių žurnalistų buvau girdėjęs faktą, kad Naujasis Orleanas yra sukurtas tiems, kas mėgsta valgyti ir mėgautis muzika. Koks sutapimas – tai dvi mano aistros. Todėl ir galvojau, jog nieko geriau pasaulyje už tą miestą nėra.
Šių metų gegužę man pagaliau pavyko ten nuskristi ir galiu pasakyti, kad lūkesčiai buvo daug didesni. Miestas gražus, jaukus, išskirtinis visos Amerikos masteliu, tikrai nepalyginamas su jokia kita vieta. Bet ne toks, kaip įsivaizdavau. Tikriausiai labiausiai nuliūdino neįtikėtinai didelis turistų kiekis ir stipriai suturistintas miesto centras. Suturistintas – ne gerąja prasme, o ta blogąja.
Kai restoranai ir kavinės nelabai stengiasi, kai viešbučiai stipriai nudevėti, jau prašosi remonto. Nuliūdau Naujojo Orleano muzikos gatvėse, kur maniau, kad viskas bus be galo autentiška ir unikalu, o buvo kaip pigiuose Europos baruose. Man patiko šitas miestas, mielai į jį sugrįžčiau, tačiau į TOP 5 nusprendžiau neįtraukti. Buvo geresnių vietų, kurias jums ir noriu rekomenduoti.
5 vieta. Las Terrenas, Dominikos Respublika
Vasario mėnesį pirmą kartą lankiausi Dominikos Respublikoje. Pirmoji stotelė buvo garsusis jų pats pagrindinis Punta Cana kurortas, kuris mane išgąsdino vėlgi dėl to paties – didžiulio turistų kiekio. Daugiausia tai amerikiečiai, kurie tikrai nėra patys pavyzdingiausi ir ramiausi. Patikėkite manimi!
Dar išsigandau dėl didelės betvarkės. Pavyzdžiui, atvykus į šiaudais dengtą jų tarptautinį Punta Cana oro uostą, buvo sudėtinga įsigyti SIM kortelę internetui, pirkau ją iš neaiškaus tipo, kuris kortelę išsitraukė gatvėje iš savo piniginės ir priėmė tik atsiskaitymą grynais.
Kitas nemalonus momentas buvo nuvykus į mažytį mano iš anksto prieš dvi savaites rezervuotą viešbutį. Administratorė pasakė, kad jie yra pilnai užpildyti ir mūsų nepriims. Pinigus ji pasiūlė grąžinti grynais ir pačiam savarankiškai ieškoti kitos vietos, kur būtų galima apsistoti. Man toks atvejis nutiko pirmą kartą, bet, pasirodo, Dominikos Respublikoje tai labai dažna praktika.
Jie mėgsta parduoti daugiau rezervacijų, nei gali priimti žmonių. O po to lengvai nusiplauna. Kitose šalyse viešbučiai pasirūpina ant ledo paliktais turistais, suranda jiems kitą vietą, dažnai net geresnę. Tai čia minusai, kurie iš pradžių mane gąsdino.
Bet Dominikos Respubliką aš pamilau, kai nuvykau į Samanos pusiasalį. Ten mažiau turizmo, mažiau amerikiečių, beveik nėra didelių viešbučių, primenančių fabrikus, ten labai jauku, gražu ir gera. Aš tą regioną pavadinčiau Dominikos Respublikos Nida.
Visur aplink nacionaliniai parkai ir be galo gražūs paplūdimiai. Kaip iš atviruko. Aš ten grįžčiau ir grįžčiau, likau sužavėtas. Minusas – kainos. Dominikos Respubliką mėgsta amerikiečiai, jiems ši sala lengvai pasiekiama. O kur amerikiečiai, ten ir specialiai jiems užkeltos kainos. Tai erzina, bet tenka su tuo susitaikyti.
4 vieta. Zanzibaras, Tanzanija
Nežinau, kaip, bet toli toli Afrikoje esantis Zanzibaras tapo lietuvių numylėta vieta. Nemažai mano draugų ten keliavo per pastaruosius porą metų ir visi likdavo be galo patenkinti, ne vienas jų šias Tanzanijai priklausančias salas net pavadino viena gražiausių bei įdomiausių kada nors aplankytų vietų. Išgirdęs nepaprastai gerus atsiliepimus, aš taip pat užsinorėjau pamatyti tą vietovę, kurioje gimė legendinis atlikėjas Fredis Merkuris.
Nuvykau ten pirmomis kovo dienomis, kai Lietuvoje dar buvo siaubingas oras, o Zanzibare kaitino 36 laipsnių karštis. Po poros dienų aš ten gavau krikštą – šilumos smūgį, kurį tikrai nėra malonu prisiminti. Taip pat Zanzibare, besimaudant nuostabaus grožio Indijos vandenyne, man įkando bjauri žuvis, paliko ryškų randą, praliejo kraują. Bet maži nuotykiai, visokie nesklandumai daug keliaujant tampa visiška norma, pripranti ir per daug nebekreipi dėmesio.
Zanzibaras man patiko, nes vis dar yra be galo laukinis, bet tuo pačiu modernus. Jie tikrai moka svetingai priimti turistus, turi be galo gerų, gražių ir ypatingai įrengtų viešbučių. Kalbu ne apie prabangą, o apie išskirtinimus bei jaukumą. Ilsėtis ten tikrai tobula. Grįžčiau dar ir dar, ypač dėl nesuvokiamo grožio vandens bei smėlio. Jų paplūdimiai tokie tarsi laukiniai, bet tuo pačiu labai pritaikyti užsieniečiams.
Dar vienas nepaprastas Zanzibaro privalumas, dėl kurio Lietuvoje taip mėgsta tą kraštą – skrydžių kainos. Kartais į tolimą Afrikos salyną iš mūsų regiono įmanoma nuvykti už 300–400 eurų (dažniausiai iš Lenkijos). Sutikau Zanzibaro pakrantėje ne vieną lietuvį, kuris ten nuvyko už labai labai pigiai. Už skrydžius ir viešbutį mokėjo mažiau nei už poilsio paketą Turkijoje. Kur tau nepatiks!
3 vieta. Dolomitinės Alpės, Italija
Unikalaus kraštovaizdžio kalnai Italijoje, netoli Austrijos ir Šveicarijos pasienių. Tos vietos labai mėgstamos slidinėjimo entuziastų, žiemos metu ten būna tiršta. Tačiau šiemet Dolomitinės Alpės suklestėjo ir vasarą. Užteko kelių žymių influencerių, kurie pasauliui parodė, kokio grožio tai vietos, ir ten nuvykti užsimanė visi. Jeigu socialiniuose tinkluose sekate kokį nors su kelionėmis susijusį turinį, jus tikrai turėjo pasiekti Dolomitinių Alpių vaizdai, jas į „privalomų aplankyti“ vietų sąrašą įtraukė ne viena žiniasklaidos priemonė, ne vienas tinklaraštininkas.
Aš pats buvau birželio pradžioje ir atvirai sakau – likau sužavėtas. Nuo miestelių ir kaimelių, esančių tame regione, iki ten įsikūrusių viešbučių. Aš gyvenau aukštybėse virš debesų, o kiekvieną dieną ten pradėdavau nuo žygio į kalnus. Ankstus rytas, gaivus oras, visiška ramybė. Ideali vieta pravėdinti smegenis, atsigauti nuo darbinių stresų, nuo kasdienybės rūpesčių. Tiesa, keliauti į Dolomitines Alpes ir visą laiką sėdėti vienoje vietoje nerekomenduoju – tai yra aktyvių kelionių mylėtojų vieta.
Ten ištisą savaitę galima keisti lokacijas – apsigyventi tai prie ežero, tai prie upės, tai kalno viršūnėje. Beje, labai patiko ir Bolzanas – didžiausias apylinkių miestas. Žymiai ramesnis nei didieji Italijos didmiesčiai, žymiai pigesnis ir unikalus savo kultūrine bei kulinarine pusėmis. Ten žmonės ne tik kalba dviem kalbomis – itališkai bei vokiškai, – bet ir maitinasi vokiškos, austriškos ir itališkos virtuvių junginiu. Labai įdomi patirtis, kuri man taip patiko, kad planuoju ten dar ne kartą grįžti.
2 vieta. Fukuokas (Phu Quoc), Vietnamas
Didžiausia Vietnamo sala – gamtiškai ir graži, ir šokiruojanti. Rašiau straipsnius, kaip mane nustebino paplūdimiuose suverstos šiukšlės, kaip žmonės maudydamiesi iš vandens traukia plastikinius butelius bei maišus. Ir tai ne kažkur pakraščiuose, o pačiuose populiariausiuose, gražiausiuose salos pliažuose. Baisi, katastrofiška situacija su atliekomis. Jie visiškai nesusitvarko.
Bet jeigu jūs apsisosite gerame viešbutyje, turinčiame savo paplūdimį, tų šiukšlių nepamatysite. Fukuokas dar ypatingas tuo, kad tai vienintelė Vietnamo vieta, kur atvykstant nereikia turėti vizos. Tiesa, reikia skristi tiesiai į tą salą, nedaryti persėdimų jokiame kitame Vietnamo mieste. Man patiko puikus šios salos klimatas – lankiausi joje sausio mėnesį, kai temperatūra ten būdavo apie 26–28 laipsnius šilumos kasdien, labai minkšta šiluma, giedras dangus.
O labiausiai patiko Vietnamo pigumas. Tai viena pigiausių mano lankytų vietų Azijoje, ženkliai pigesnė už lietuvių pamėgtą Tailandą ar Balio salą. Be to, Fukuoke per pastaruosius kelerius metus pastatė ne vieną be galo gerą, aukšto lygio viešbutį, priklausantį geriausiems tinklams. Jeigu kitose pasaulio vietose tuose viešbučiuose apsistoti sau gali leisti tik dideli turtuoliai, tai Fukuoke prabangios vietos prieinamos ir vidutines pajamas uždirbantiems.
Pats tuo įsitikinau, išbandžiau bent tris skirtingus tikrai labai ištaigingus viešbučius ir stebėjausi, kad nakvynės kaina ten tokia kaip Londone ekonominės klasės viešbutyje. Jeigu trumpai, Fukuoko sala – pigus rojus! Rekomenduoju ten nuvykti kuo greičiau, kol nesukilo kainos. Beje, kulinarijos mėgėjams ten irgi patiks – vietnamietiškas maistas restoranuose tiesiog fantastiškas. Pasirinkimas begalinis.
1 vieta. Keiptaunas (Cape Town), Pietų Afrikos Respublika
Už viską labiausiai šiemet man patiko Pietų Afrikos Respublikos brangakmenis – Keiptaunas. Šioje šalyje lankiausi nebe pirmą kartą, bet anksčiau teko Johanesburge. Tas miestas įdomus, bet tikrai pavojingas ir purvinas. Tuo metu Keiptaunas visame Afrikos žemyne garsėja kaip viena saugiausių ir labiausiai sutvarkytų vietų. Aš buvau šokiruotas, kai pamačiau viską savomis akimis. Net prilyginau Keiptauną Amerikos Los Andželui. Man šitie du miestai tikrai labai panašūs vienas į kitą, spalvoti, ryškūs, saulėti, kalnuoti, su lengvai pasiekiamais paplūdimiais.
Keiptauną daug kas pavadina gražiausiu miestu pasaulyje, buvau apie tai skaitęs, todėl keliavau ten su didžiuliais lūkesčiais ir jie pilnai pasiteisino. Keiptaunas – paplūdimių miestas, be galo žalias, be galo jaukus. Vienas miesto pliažas man priminė Seišelius, kitas – Kaliforniją, trečias išvis ypatingas – jame gyvena pingvinai ir juos galima iš arti pamatyti, tarp jų pasivaikščioti.
Keiptaune veikia daug gerų restoranų, o jų kainos – mažesnės nei Lietuvos maitinimo įstaigose. Dar norite privalumų? Valanda kelio nuo Keiptauno – prasideda ypatingieji Pietų Afrikos vynuogynai, jausmas tarsi persikėlus į Pietų Prancūziją, tik dar gražiau.
Didžiausias džiaugsmas, kad lankydamasis Keiptaune tu jautiesi tarsi keliautum ne po didmiestį, o būtum kažkur gamtoje. Keli rajonai be galo žali, tarsi gyventum parke. Man labai patiko, jog šiame mieste daug nedidelių, butikinių viešbučių, pasižyminčių jaukumu. Šis miestas patiks ir tiems, kas mėgsta apsipirkinėti – Keiptaune veikia daugumos garsių prekės ženklų parduotuvės, o kainos taip pat mažesnės nei Europoje. Taksi – pigesnis nei Vilniuje.
Bet yra ir keli minusai – pastoviai mane ten visi įspėdavo, kad tamsiuoju paros metu nėra saugu. Nors pats nepajaučiau to, bet vietiniai, matyt, kalba ne be reikalo, reikia saugotis. Kitas blogas Keiptauno dalykas – tai Pietų Afrikos Respublikos viza, kuri atseit suteikiama elektroniniu būdu, bet tai nėra taip paprasta, kaip iš pradžių galite pagalvoti. Aš, švelniai tariant, užsiknisau, kol ją gavau, teko ir susimokėti pinigų tarpininkams. Jeigu nebūtų tos vizos, aš ten keliaučiau vėl dar kartą.
Keiptaunas patiks tiems, kas mėgsta vietoves su mažai turistų. Buvau ten kovo viduryje, turistinio sezono pabaigoje, oras buvo idealus, kaip mūsų rugpjūčio mėnesį. Drąsiai rekomenduoju. Tik įspėju, po apsilankymo Keiptaune daug kur gali būti nebeįdomu ir negražu. Tas miestas magiškas, pakeriantis. Tikrai – pirmoji vieta!
