Jeigu tiesa, kad Japonija yra ateities valstybė, diktuojanti pasauliui madas – mūsų šalies maitinimo įstaigų darbuotojai, jeigu konkrečiau – padavėjai ir barmenai – jau dabar turėtų stipriai sunerimti. Jiems iš tos pačios Japonijos sklinda blogos, bedarbyste kvepiančios tendencijos.
Nors mes Lietuvoje esame įpratę, kad, atėjus į kavinę, restoraną ar bet kokią kitą maitinimo įstaigą, prie durų pasitinka padavėjas, pasodina mus prie staliuko, tada atneša meniu, duoda laiko išsirinkti, o galiausiai priima užsakymą ir perduoda jį virtuvei, šito malonumo ilgainiui gali nelikti. Protingieji japonai paskaičiavo, jog tiesiog neapsimoka tokiam darbui samdyti žmonių. Kam išlaidauti, jeigu galima tiesiog pastatyti nedaug kainuojantį aparatą, kuris atliks visus veiksmus vietoje žmogaus?
Iš pradžių pavienėse maitinimo įstaigose prasidėjusi naujovė Japonijoje išplito masiškai, net persikėlė į kai kuriuos prabangius restoranus, kur, atrodo, tikrai derėtų klientui suteikti aukštesnio lygio, ŽMOGIŠKĄ aptarnavimą. Pasirodo, taip galvoja ne visi. Vietos verslininkai patenkinti – sutaupo žvėriškai daug, o klientai lyg ir nesiskundžia. Gal skųstųsi, bet pas japonus taip nepriimtina, nelabai mandagu, suprask.
Kai pirmą kartą su tokiu aparatu susidūriau Tokijuje, greitus dienos pietus ruošiančiame užkandinių tinkle „Yudetaro“, pamaniau, kad tai pavienis atvejis. Kad viskas tik tam, jog būtų greitesnės, valgyklą primenančio restorano apsukos. Juk kai darai verslą paremta greičiu, per trumpą laiką stengiesi aptarnauti kuo daugiau valgytojų – galima suprasti kai kuriuos, tą laiką sutaupyti padedančius pakeitimus.
Pavyzdžiui, aparatus vietoje žmonių. Tačiau dvi savaites praleidęs tekančios saulės šalyje, pamačiau, kad padavėjų neliko šimtuose valgymo vietų. Ypač šį modelį pamėgo jauni, naujus verslus pradedantys maitintojai, kurie bijo investuoti ir samdyti dideles darbuotojų komandas. Jie tiesiog pasistato aparatą – vieną ar kelis – ir šie kuo puikiausiai atlieka keturių, penkių ar šešių padavėjų darbą.
Tokiu pačiu principu Kijoto mieste veikia itin gerai vertinamas, aukštus įvertinimus maitinimo įstaigų reitingavimo sistemose turintis japoniškų rameno sriubų restoranas „Ramen Uroko Kyoto Sanjo“. Vos įėjus pro duris, klientus pasitinka aparatas, kuriame šviečiantys mygtukai siūlo pasirinkti vieną ar kelis patiekalus iš 10 galimų variantų. Taip pat yra septyni papildomi mygtukai, kurie skirti papildomiems priedams, jeigu prie rameno klientui norisi daugiau makaronų, aštrumo ar dvigubos mėsos porcijos.
Aparate galima atsiskaityti tik grynais pinigais nestambiomis kupiūromis, o jeigu jų neturi – būk malonus, keliauk jų išsigryninti ar išsikeisti. Kai susimoki, iš aparato išlenda talonėlis su nurodytu užsakymo numeriu. Tada jau reikia laukti virėjų nurodymų, kurie pilsto sriubas ir garsiai skelbia, kuriam numeriui jo porcija paruošta. Šiame sriubų restorane tiesiog reikia pakelti ranką ir virėjas pats tau ją atneš. Kitose vietose reikia dar ir pačiam atsinešti tai, ką užsisakei valgyti. O pavalgius nusinešti purvinus indus.
Mane nustebino tai, kad, užsakant patiekalą aparate, jame negalima pažymėti alergijų, ar nemėgstamų ingredientų, jeigu būtų pageidavimas, kad koks nors iš jų neatsidurtų lėkštėje. Viskas yra sistemizuota taip, jog pakeitimų būtų kuo mažiau. Virtuvės darbuotojai dėl to, aišku, trina rankomis, o, va, valgytojai turėtų liūdėti. Tie, kas dirba maitinimo versle, neleis sumeluoti – klientų, norinčių savaip pakeisti patiekalų sudėtis, būna kasdien ir po labai daug kartų.
Tokiose aparatais apsistačiusiose japoniškose vietose taip pat galima bandyti prašyti daryti pakeitimus, bet tai jau reikia atlikti balsu, tiesiogiai kreipiantis į žmones, dirbančius virtuvėje. Reikia jiems pasakyti savo numerį ir paprašyti, kad vieno ar kito priedo nedėtų. Dažniausiai, jeigu tik turi laiko, virėjai atsižvelgia į tokius prašymus. Nors kai kurie restoranai ir kavinės tiesiai šviesiai būna paskelbę, jog jokių pokyčių savo gaminamame maiste nedarys. Kas nors nepatinka – tiesiog išeikite.
Japonas verslininkas, dvi kavines Tokijuje valdantis Yuma Harada skaičiuoja, kad tik dėl tokių klientus aptarnaujančių aparatų jis gali turėti pelningą verslą. Susitaupo tūkstančiai jenų. Vyras įsitikinęs, kad, jeigu savo maitinimo taškuose turėtų bent po du padavėjus, įstaigos neneštų jokio pelno. O dabar jam užtenka samdyti tik virėjus bei indų surinkėjus, kurie tuo pačiu atlieka ir indų plovėjų darbą. Daugiau jokio personalo. Paklausite, o kas atlieka barmeno darbą? Tokių pareigybių pigesnėse japoniškose užkandinėse tiesiog nėra, nes nėra ir jokio gėrimų meniu.
„Visi svečiai pas mus gauna japoniškos arbatos, kuri įskaičiuota į patiekalų kainą. Virduliai tiesiog stovi ant stalų ir žmonės gali jos gerti tiek, kiek lenda“, – aiškina verslininkas. O jeigu klientui norisi limonado, kavos, arbatos ar kokio alkoholinio gėralo, teks jam to paieškoti kitose įstaigose arba apsipirkti kiekvienoje Japonijos gatvėje stovinčiuose gėrimų aparatuose.
Pasirodo, neturėti ne tik padavėjų, bet ir barmenų šioje šalyje visiškai normalu. Nes vėlgi – daug susitaupo, nereikia samdyti papildomų darbuotojų. Na ir kas, jog barmenas sugeneruotų papildomų pajamų už parduotus gėrimus – vietos verslininkai, matyt, skaičiuoja, kad jos neatpirktų papildomo darbuotojo prie baro.
„Paprastose užkandinėse pas mus neįprasta pirkti gėrimų, visiems užtenka arbatos ir niekam dėl to neskauda galvos. Juk tokios vietos skirtos greitai ir pigiai pavalgyti“, – aiškina 15 metų Japonijoje gyvenanti italė Giulia Rossi, atpratusi po valgio gerti italams įprastą espreso kavos puodelį. Jeigu užsinori kavos, tiesiog nueina į specializuotą, kavą parduodančią kavinę. Jokio vargo tame ji nemato.
Kaip man aiškino mokėjimo aparatus įsidiegusių kavinių darbuotojai, neturint padavėjų, kurie bendrauja su klientais, reikia priimti atitinkamai kiek iškalbesnius, megzti pokalbius su svečiais nevengiančius virtuvės darbuotojus bei indų nurinkėjus.
Nori nenori, klientams pastoviai būna kokių nors klausimų – tiek apie maistą ir jo ruošimą, tiek su tuo visiškai nesusijusiomis temomis – apie sportą, muziką, politiką ir taip toliau. Nors Japonija aparatams labai dėkinga šalis – žmonės čia užsidarę, nelinkę daug bendrauti, tad iškalbingųjų valgytojų būna labai nedaug.
Užsakymus priimantys aparatai pirmus kartus, kai jais naudojiesi, yra smagus reikalas. Įdomiausia ir juokingiausia būna išsiversti tai, kas parašyta ant mygtukų. Beveik visose vietose tekstas tik japoniškas. O kai išsiverti, reikia išspręsti rebusą, kaip čia tą užsakymą padaryti. Kur kišasi banknotas, pro kur lenda čekis. Pasijauti kaip koks su technologijomis nedraugaujantis seneliukas.
Bet jeigu tik kažkas nesigauna, ko nors nesupranti – viskas, toje vietoje įstringi. Vienoje iš kavinių pagalbos iš virėjų laukiau geras 15 minučių. Virtuvėje tuo metu buvo tikra pekla, tad anksčiau prieiti jie negalėjo. Lietuvoje jau būčiau pakėlęs vėją, o Japonijoje ten jie ramiai sprendžia net ir konfliktines situacijas. Reikia giliai pakvėpuoti, atsipūsti kelis kartus bei pamiršti, kas buvo negerai.