Natūralu, kad kai išvyksti seniai išsvajotų atostogų apie jas norisi pranešti visam pasauliui. Ką ten pranešti, norisi išrėkti, kad visi žinotų – „atostogauju!“. Šiais, interneto laikais, taip pat daug kam kyla noras socialiniuose tinkluose tarp savo draugų ir sekėjų užkurti tikrą pavydo audrą – „štai, aš jau atostogauju, pavydėkite man“. Žinoma, kad žinia apie jūsų atostogas pasklistų kuo plačiau, reikia naudoti atitinkamą medžiagą: gražias ir labai gražias nuotraukas, filmuotus vaizdelius. Daug atostogautojų specialiai tam skiria ilgas valandas ar net dienas, ieško pačių gražiausių kampelių, o atradę juos – pozuoja daug ir ilgai. Kad tik nepasimatytų nereikalingas lašinukas, strijos ar raukšlelės. Gerame socialinių tinklų pranešime apie atostogas turi derėti gražus kampelis ir gražiai atrodantis kūnas, – taip daug kas mąsto. Ir daro. Nesijuokite, savo akimis mačiau, kaip tai vyksta. Tai tikrai daug nervų kainuojantis reikalas.
Todėl eilinį kartą raginu aklai netikėti viskuo, ką matote socialiniuose tinkluose. Net ir savo geromis draugėmis, kolegomis ir kaimynais, kurie jums asmeniškai siunčia idealias atostogų nuotraukas – aklai netikėkite. Visi jie jums nori parodyti tik tai, kas kelia pavydą, tik tai, kas labai gražu. O tai, kas nepatinka patiems, kas nepatiktų ir jums – nutyli, neparodo.
Nuolat keliauju, ir labai dažnai į tas vietas, kurias visuomenė yra linkusi vadinti „rojaus kampeliais“, „svajonių salomis“, „gražiausiomis žemės vietomis“. Ir galiu atvirai pasakyti, kad beveik visur, kur turėtų būti ideali tvarka, nenusakomas grožis, kojas pakertantys vaizdai – yra ir kita, viešai neparodoma pusė. Tuo įsitikinau praktiškai visur: Brazilijoje, Meksikoje, Egipte, Turkijoje, Karibų salose, Maldyvuose. O naujausias mano nustebimas įvyko Balyje, Indonezijai priklausančioje saloje.
Daug metų internetinėje erdvėje stebėjau, kaip šimtai lietuvių vyko į tą salą ir kaip ją idealizavo. Vieni rašydavo apie dvasingumą, kiti apie skanų maistą, treti vien tik apie nenusakomo grožio paplūdimius. Na, galvojau, paprasti turistai, gal jie nedaug matė, kad per daug puola girti. Bet ir pagal daug keliaujančių, garsių, turtingų Lietuvos žmonių komentarus atrodė, kad jie jau visko matė, visur buvo, bet kai nuvyko į Balį, suprato, kad geriau negali būti. Ne vienas ir ne du rašė, kad Kanarų salos lyginant su Baliu – tikras nesusipratimas. Taip pat lygino ir Graikijos salas, iš kurių juokėsi, sakydami, kad po Balio – niekada į Graikiją nesinorės. Balis nepakartojamas, Balis vienintelis toks, Balis pats gražiausias. Tai daugybę kartų apie šią salą skaityti komentarai.
Taip savo galvoje susikūriau „idealaus Balio“ vaizdinį. Nesumeluosiu, kokius penkis metus man atrodė, kad kur jau kur, bet ten turėtų būti kitaip, nei visur, kur iki šiol aš keliavau. Net pats nesupratau, kad mane kažkas užhipnotizavo svajoti apie Balį, norėti ten nuvykti bet kokią kainą, kuo greičiau. Taip, šiek tiek užtrukau, bet pagaliau ten išsiruošiau. Vis tik kaina nuskristi į Indoneziją, vieną tolimiausių vietų nuo Lietuvos – nėra labai maža. Tiems, kas iki galo žemėlapyje nesigaudo, privalau paminėti, kad Balis yra labai arti Australijos. Taip arti, kad ten nuskristi galima vos per tris valandas su trupučiu.
Kad Balio sala bus ne visai tokia, kaip daugelis ją įsivaizduoja, supratau dar būdamas Lietuvoje. Prieš kelionę ėmiau ieškoti daugiau informacijos, skaitinėti apie ten esančius kurortus. Mano rastuose šaltiniuose buvo rašoma, kad kai kurie miestai labai triukšmingi, tarsi Ispanijai priklausanti vakarėlių sala Ibiza, kai kurios vietovės dūsta nuo nesibaigiančių kamščių keliuose, kaip koks pasaulio didmiestis. Aš taip pat radau ir perspėjimų, kad Balis skęsta šiukšlėse. Tik nepagalvojau, kad viskas taip rimta.
Jau per pirmąją valandą saloje aš pamačiau tas šiukšles. Jos mėtėsi pakelėje, man važiuojant iš vienintelio šios salos oro uosto. Plastikinis butelis, vėjyje plazdenantis plastikinis maišelis, kažkoks skuduras, dar vienas skuduras, dalis seno dviračio, ir vėl butelis. Pravažiuojant matydamas visą tai, dar guodžiau save, kad tikriausiai tos šiukšlės bus tik keliuose. Juk negali būti, kad paplūdimiai ar kurortai sutraukiantys turistus iš viso pasaulio taip pat bus nušnerkšti, – taip pagalvojau.
Visko gali būti, ir yra. Balio sala, kiekvienais metais sulaukianti milijonų turistų – virsta sąvartynu. Vien 2019-ais, prieš koronaviruso pandemiją ją aplankė daugiau nei 6 milijonai užsieniečių. Šiemet tas skaičius bus dar didesnis, jau dabar Indonezijos turizmo pareigūnai trina rankomis, kad lankytojų srautas žvėriškai didelis. Pagrinde tai australai, o iš paskos jų – visos kitos tautos.
Didėjantis turistų skaičius – džiugina vietinius ir valstybės valdžią, nes tai reiškia – daugiau pinigų gana vargingai gyvenančiai šaliai. Tačiau tai tuo pačiu reiškia ir daugiau grėsmių išnykti visiems Balio privalumams. Ramybei, grožiui, tvarkai. Reikia suprasti, kad iš tų milijonų atvykstančių į salą, tikrai ne visi yra tvarkingi, atsakingi ir po savęs surenkantys šiukšles.
Labiausiai apkrautas turistais man pasirodė kurortinis miestelis Canggu (Čiangu – tariasi lietuviškai). Gatvėse, baruose, restoranuose, viešbučiuose – žmonių jūra. O štai paplūdimyje jų mažokai. Tiek mažai, kad net nustebau, kodėl taip yra. „Į Canggu žmonės važiuoja ne dėl paplūdimio, o dėl ypatingos, labai laisvos šio miestelio auros. Visas gyvenimas verda centre, pakrantėje daugiau judesio būna tik vakarais“, – man paaiškino vietinis verslininkas Styvenas, kilęs iš Australijos, bet jau virš penkių metų gyvenantis Balyje. Jis čia su vietiniais bičiuliais valdo kavinę ir sporto klubą.
Žmonių Canggu pliaže nedaug, o štai šiukšlių – begalės, tiesiogine ta žodžio prasme. Bangos skalauja krantą ir su savimi į vandenyną nusineša visokias žmonių paliktas pakuotes. Jos voliojasi tiesiog smėlyje. Jokios tarnybos neatvyksta sutvarkyti. Baisiausia, kad tame pačiame smėlyje radau ir gana aštrių stiklo šukių. Basomis ten nepatariu vaikščioti!
Pakrantėje veikia daug bariukų bei kavinukių. Kai eini pro juos – darbuotojai siūlo prisėsti atsigaivinti šaltu gėrimu arba suvalgyti keptos žuvies. Neprisėdau, nes atbaidė tai, ką pamačiau. Jeigu pakrantėje voliojasi pavienės šiukšlės, tai už barų – jų kalnai. Kaip kokiame sąvartyne. Eini pro tas krūvas, ir bijai, kad iš jų išlįs žiurkės. Į tai turėtų atkreipti dėmesį fobiją šiems gyviams turintys asmenys, nes aš net neabejoju, kad žiurkių čia turėtų būti nemažai. Natūralu, kad nuo šiukšlių sklinda aitrokas, ne pats maloniausias kvapas. Vėl gi, silpnesnius nuo jo gali ir supykinti.
Visų Balio vietų, kur mačiau šiukšles, aš jums neišvardinsiu, nes ten nebuvusiems, tai nebus labai aktualu. Bet vis gi, dar vieną vietovę būtinai noriu aprašyti. Nes situacija skamba tikrai komiškai.
Vieną dieną išsiruošiau aplankyti labai garsų, visų giriamą Dreamland beach. Išvertus į lietuvių kalbą reiktų vadinti – Svajonių žemės paplūdimiu. Na, kaip jūs įsivaizduojate svajonių žemę? Palmės, baltas smėliukas, malonūs kvapai, nuostabi vandenyno pakrantė. Kažkaip taip? Aš irgi taip įsivaizdavau. Bet nieko panašaus, Balio svajonių žemė yra kaip iš juodojo humoro komedijos.
Pirmas dalykas, kas mane pasitiko Dreamland beach – tai upė, ar vandens kanalas, nutiestas tiesiai į vandenyną. Na, kažkas panašaus, kaip Rąžės upė Palangoje, vinguriuoja per visą miestą ir galiausiai išteka į mūsų Baltiją. Tik viena bėda, kad vandens tame vandens kanale aš nemačiau. Jis ten buvo, bet jį visą uždengė begalybė ten suverstų šiukšlių. Plūduriavo viskas: senos lėlės, moteriški higienos paketai, vaikiškos sauskelnės, buteliai, jogurto pakuotės, paplūdimio kamuoliai, teniso raketes, drabužiai, rankinės, kuprinės, na viskas, ką tik galite įsivaizduoti.
Ėjau aš toliau link svajonių žemės paplūdimio, o tų šiukšlių nemažėjo, jos buvo visur. Galiausiai priėjus vandenyno pakrantę – ruseno laužai, kuriuose vietiniai pardavėjai degino atliekas. Vat ir negali sakyti, kad apsišiukšlinimo problemos jie nesprendžia. Sprendžia. Žmonės guli deginasi, o šalia jų rūksta šiukšlių laužai. Tik juose sudegina toli gražu ne viską, tik mažą dalį to, ką kiekvieną dieną palieka prekybos taškus valdantys žmonės ir jų klientai. Šių vaizdų jūs tikrai nepamatysite Balyje atostogaujančių draugų socialiniuose tinkluose. Juk šiukšlini kadrai tikrai niekam nesukels pavydo.
Šis rašinys neskirtas atbaidyti nuo atostogų šiame rojaus kampelyje. Tikrai ne. Sala fantastiško gražumo, su daugybę privalumų, bet tik norėjau parodyti, kad yra ir kita – realybės pusė. Ji ne tokia, kaip reklamose, ne tokia kaip atvirukuose, tad atvykdami čia – būkite pasiruošę.