Palangoje jau seniai niekam nekeista, kad prie garsiosios šlagerių „Robinzonas“, „Pražydo sodai“ ir „Naktinis taksi“ atlikėjos Vitalijos Katunskytės scenos rikiuojasi minios gerbėjų bei smalsuolių. Žmonės kartu su sodraus balso šiauliete traukia priedainius „O Robi, Robi, Robi, kurgi tu leki? Na, pažvelk, kokia aš moteris puiki, gal tik neįdegus ir šiek tiek pilna, bet esu Europa aš karšta“.
Bet dabar, dainuojant garsiajai Katunskytei, šalia jos driekiasi ir dar viena nauja eilė. Ir tie žmonės visai ne dainų ir šokių nori, tai – alkana minia, svajojanti pavalgyti. Vos vos į dešinę pusę nuo baro „Jūros akis“, kur pasirodo minėta atlikėja, iškart už ledų pardavėjos šaldytuvo, didingai plevėsuoja Sakartvelo vėliava. Štai ten ir slepiasi alkanų poilsiautojų viliojimo priežastis. Naujas Palangos hitas – užkandinė „Gruzinų namai“.
Nedidelis, gal kokių 6, daugiausia 8 kvadratinių metrų, kioskas ir aplink jį sustatyti staliukai su kėdėmis ir skėčiais, jokios prabangos, jokių baltų staltiesių. Bet akivaizdu, kad alkaniems Palangos svečiams to ir nereikia. Kvapas iš kiosko sklinda toks stiprus ir toks geras, kad tai atperka viską. Čia nėra nei padavėjų, nei gyvos muzikos, nei kitokios šou programos, tik tradicinis gruzinų maistas. Nors, tiesą sakant, prisėdus „Gruzinų namuose“, vakarais kuo puikiausiai girdisi Katunskytės atliekamos dainos ir jos flirtavimas su publika, tad nuobodu tikrai nebūna. Tiesa, ramu taip pat ne. Bet tokia jau ta Basanavičiaus gatvė.
„Labai ačiū, ačiū, kad atėjote, lauksime sugrįžtant“, – pro kiosko langą rusiškai dėkoja Levanas Zhvania, iš Sakartvero į Lietuvą vasaros sezonui atvykęs pradedantis verslininkas. Jo darbas – ne tik vadovauti, bet ir priimti užsakymus, tada maistą išnešioti svečiams, paskui surinkti nešvarius indus, nuvalyti staliukus, suskaičiuoti valgytojų sąskaitas ir, žinoma, paimti iš klientų pinigus. Lietuviškai Levanas moka tik kelis pagrindinius žodžius, susikalbėti mūsų kalba jam neišeina. Tačiau turi lietuviškai atspausdintą meniu su paveiksliukais, tad atėję svečiai, jeigu nemoka rusiškai, užsako baksnodami pirštu.
Kiosko viduje darbuojasi jo mama Nani Khashia – vienintelė „Gruzinų namų“ virėja ir kepėja, jeigu reikia – ir valytoja. Šalia mamos sukasi ir Levano brolis Zviodas Zhvania, jis – visų reikalų pagalbininkas. Skuta bulves, plauna indus, pamaišo didžiulį charčio sriubos puodą, kad neprisviltų, atveža produktų ir panašiai.
Be trijų šeimos narių, – daugiau nė vieno darbuotojo, nors akivaizdu, šios vietos populiarumas jau taip stipriai išaugo, kad laisvai galėtų suktis bent kelios papildomos virėjos ir bent penkios padavėjos. „Norime išlaikyti kokybę ir santykį su klientais, todėl viską darome patys, tarsi žmonės ateitų pas mus į namus. Juk namuose irgi nebūna padavėjų, patys šeimininkai pasirūpina viskuo“, – sako barmenas ir direktorius Levanas.
Ši šeima kilusi iš nedidelio Zugdidžio miestelio Sakartvelo vakaruose, Abchazijos pasienyje. Dėl skurdo gimtojoje šalyje mokyklos valgykloje dirbusi mama su dviem sūnumis ir kitais giminaičiais prieš dešimt metų nusprendė emigruoti į Europą ir ten ieškoti laimės. Lengviausia tuo metu buvo įsikurti Lenkijoje, kur turėjo kelis pažįstamus. Viename gruzinų restorane Varšuvoje Nani gavo virėjos darbą ir buvo tuo labai patenkinta. „Ji taip gerai gamino, kad atkreipė garsios Lenkijos kulinarinių laidų vedėjos dėmesį, – paragavusi mamos patiekalų ji nutarė padaryti reportažą apie tą restoraną, ir jis greitai išpopuliarėjo“, – didžiuodamasis pasakoja Levanas. Tai jis vėliau nusprendė, kad reikia pasinaudoti mamos talentu ir kurti nuosavą verslą. Prieš trejus metus, 2019-aisiais, Varšuvoje ši šeima atidarė pirmąją užkandinę, kuri viename miegamajame rajone sėkmingai veikia iki šiol.
„Šiuo metu ten dirba mano teta ir pusbroliai. O mes nusprendėme plėstis ir ieškoti naujos vietelės. Taip išėjo, kad tais pačiais 2019-aisiais vieni pažįstami rekomendavo atvykti į Palangą, nes žinojo, kad pagrindinėje gatvėje yra nuomojamas kioskas. Surizikavome pabandyti“, – apie atvykimą į Lietuvą pasakoja Levanas. Ir guodžiasi, kad pradžia buvo labai sudėtinga. Niekam nežinoma gruzinų trijulė keletą savaičių nesulaukė daug dėmesio, valgytojų buvo vos vienas kitas.
„Galvojau, kad nieko čia nebus, reikės užsidaryti. Bet tada sūnūs sugalvojo Basanavičiaus gatvėje dalinti praeiviams chačiapurio gabaliukus. Tai padėjo privilioti pirmuosius klientus. O tada jau prasidėjo. Pas mus taip yra – kas paragauja, būtinai sugrįžta dar kartą ir atsiveda savo draugų“, – aiškina virtuvės šeimininkė Nani.
Šios užkandinės meniu labai trumpas ir aiškus, kaip sako šeimininkai, tai tik maža dalis Sakartvelo virtuvės, tačiau dėl vietos stokos daugiau kulinarinių šedevrų pasiūlyti jie negali. „Mes išsiaiškinome, ką lietuviai labiausiai mėgsta, ir atrinkome tik tuos patiekalus, kurie jūsų šalyje geriausiai žinomi“, – sako Nani. Ji juokiasi, kad 12 val. dienos, kai užkandinė tik atidaroma, klientai suplūsta valgyti charčio, dažnai tai būna pagirių kankinami poilsiautojai. Paskui prasideda šašlykų, chačiapurių ir chinkalių laikas. „Labai sunku išrinkti populiariausią patiekalą, nes žmonės valgo viską“, – džiaugiasi gruzinų šeima.
Tiesa, dėl didelio srauto žmonių maisto dažnai tenka šiek tiek palaukti, nes visus patiekalus šeimininkai gamina patys, savo rankomis. Pro langelį galima pamatyti, kaip Nani mikliais pirštais tarsi juvelyrė lipdo chinkalius. O Zviodas varto kalną pagal šeimos receptą keptų bulvių, kurias patiekia kartu su šašlykais. Jau atsirado sakančių, kad tai – skaniausios bulvytės Palangoje.
Nors labiausiai „Gruzinų namai“ giriami už maisto skonį ir kokybę, Palangos poilsiautojams patinka ir šios vietos kainos. Pavalgyti užkandinėje galima nuo 1 euro – tiek kainuoja tradicinė vietoje iškepta dar karštutėlė gruziniška duona. Po 1,50 Eur kainuoja baklažanų ir paprikų suktinukai, juos labai mėgsta vegetarai. Keturių chinkalių porcija su sultiniu čia kainuoja 5 eurus.
Dažniausiai dienos pabaigoje maisto visiškai nelieka, tačiau klientų srautas nesiliauja, po vidurnakčio daug kas čia mėgsta užsukti pagurkšnoti gruziniško vyno.
„Gruzinų namai“ jau trečią vasarą iš eilės atsidaro gegužės antroje pusėje ir dirba iki rugpjūčio galo. O tada šeimynėlė išvyksta iš Lietuvos. Rudens pradžioje visuomet aplanko gimines Sakartvele, gimtajame mieste likusį brolių tėtį ir Nani vyrą, jis ten prižiūri garbaus amžiaus tėvus. Kelis mėnesius praleidę gimtinėje, mama su sūnumis keliauja į namais tapusią Varšuvą, kur prisideda prie kitų giminaičių ir darbuojasi ten esančioje užkandinėje. „Kai kurie nuolatiniai klientai bando bus įkalbėti atsikraustyti į Lietuvą ir Vilniuje arba Kaune atidaryti didesnį restoraną. Bet mes dar nedrįstame, didelis restoranas – tai daug investicijų, o jų neturime“, – aiškina Levanas.
Su kiekvienu klientu akis į akį pabendraujantis gruzinas sako, kad Palangoje jų verslas klostosi kur kas geriau nei Varšuvoje, nes mūsų šalyje daug draugiškesni žmonės ir mažiau šios tautinės virtuvės restoranų. „Mes negalim patikėti, kokie malonūs yra lietuviai. Nuolat siūlo pagalbą, konsultuoja mus, reklamuoja nemokamai. Aš buvau girdėjęs, kad jūs mylite gruzinus, bet kad taip stipriai – nesitikėjau“, – juokiasi jis.
Kaip didžiausią įvertinimą Levanas vadina tai, kad po darbo pas juos į užkandinę pasistiprinti ateina kitų Palangoje populiarų restoranų virėjai. „Mama žino, kad kiekvieną vakarą sulauksime profesionalų virėjų, todėl negalima atsipalaiduoti iki paskutinės minutės, kol turime maisto“, – aiškina „Gruzinų namų“ vadovas.
Ši šeima dirba be išeiginių pačiomis paprasčiausiomis sąlygomis, tačiau visada būna su šypsena. Tai dar vienas jų koziris, kuris traukia valgytojus.