Turtingiausius pasaulio vyrus, tarp jų ir lietuvius, nedidukė Monako kunigaikštystė vilioja visai ne dėl ypatingos geografinės padėtis – ši įsiterpusi tarp gražiųjų pietų Prancūzijos kurortų ir yra visai greta šiaurinės Italijos sienos. Pagrindinis traukos objektas yra ir ne prabangios parduotuvės, geri restoranai ar prašmatnus kazino. Visai ne. Turtuoliai Monaką pamilo dėl ypatingos mokesčių sistemos – čia gyvendami jie gali stipriai sutaupyti.
Monakas yra vadinamas turtuolių rojumi, nes šioje mažoje valstybėje rezidentams taikomas 0 proc. gyventojų pajamų mokesčio tarifas. Štai kodėl milijonieriai ir milijardieriai svajoja čia įsikurti – jie tiesiog nenori savo turtų švaistyti mokesčiams. Tačiau rezidento statuso gavimas nėra toks jau paprastas, ypač ne Europos Sąjungos piliečiams.
Privaloma atitikti tris pagrindinius reikalavimus – neturėti jokios kriminalinės praeities, turėti gyvenamąją vietą Monako Kunigaikštystėje, o tai itin brangu, ir turėti pakankamai lėšų pragyvenimui – dažniausiai banko sąskaitoje reikalaujama net 1 mln eurų. Na, yra ir dar visokių „smulkmenų“, bet tie, kas turtingi, dažniausiai viską susitvarko. Monake veikia specialūs teisininkų biurai, kurie padeda su tuo tvarkytis. Tai irgi savotiškas verslas.
Likimo ironija, bet turtuoliai susitvarko visus reikalus, apsigyvena Monake ir galvoja, kad jų pinigai saugūs, jog viskas liks tik jiems. Bet čia auksu tviskantiems, gerai pasikvėpinusiems, prabangias mašinas vairuojantiems, dažniausiai protingiems ir išsilavinusiems (bet ne visada) kelią pastoja... gražuolės merginos. Žymiai jaunesnės, žymiai geriau atrodančios (ne visais atvejais), tačiau neturtingos.
Svajojančios tokiomis tapti ir dėl to darančios viską, kas tik įmanoma. Štai tos gražuolės ir yra vadinamos didžiausiu Monako turtuolių siaubu, jos taip susuka protą hormonų audrų užvaldytiems turtingiems vyrams, kad šie net nesusivokia, kaip praranda svaiginančiai dideles pinigų sumas.
Kad mažoji ir brangioji kunigaikštystė yra tapusi pagrindiniu Europos barakudų lizdu – jokia ne paslaptis, tą žino tiek kiekvienas Monako gyventojas, tiek kiekvienas lankytojas. Maža to – tikriausiai jau viso pasaulio spauda yra rašiusi apie tai, kaip turtuolių medžiotojos dirba, kiek jos įdeda pastangų ir kokius rezultatus už tai gauna.
Savo straipsniuose prieš kelerius metus jau esu pasakojęs, kaip Monake atpažinti į turtus susikoncentravusias merginas – baruose juos išsiskiria šalia pastatytomis vandens stiklinėmis. Alkoholio daugelis negeria, nes šis labai brangus bei svaigina (apsvaigusios jos praranda budrumą). Juk gurkšnoti gėrimus dažnu atveju reikia sėdint ilgas valandas, tarsi kažko laukiant. Tol, kol tave pastebės į barą užsukęs turtuolis. Tad taip jau viskas susidėjo, kad barakudos ėmė gerti vandenį, kartais dar arbatą. Iš to jas tapo lengva atpažinti.
Šimtams neturtingų merginų Monake yra pavykęs jų planas – sudominusios vietinius rezidentus jos susikrovė sau solidžius kapitalus. Vienos su tais ponais gyvena iki šiol, sukūrė šeimas, susilaukė vaikų. Kitos su sumedžiotu „laimikiu“ pabuvo keletą metų, pasimėgavo prabanga ir išsiskyrė, po to turėjo dar ne po vieną tokį patį.
Bet yra tokių, kurioms grožio ir seksualumo kerai nepadėjo, jos kaip sėdėjo Monako baruose bei kavinėse, taip ir sėdi. Kai kurios jau spėjo prasigerti. Yra ir dar liūdniau baigusių savo „karjerą“. Šioje kunigaikštystėje sklinda įvairios legendos. Vienos iš jų tikros, kitos ne.
Dabar Monake lankiausi po poros metų pertraukos, buvo įdomu sugrįžti. Pastatai čia nepasikeitė, tvarka mieste taip pat ne. Kaip buvo, taip ir liko – viskas gražu, išlaižyta, prižiūrėta. Nustebino tik vienas naujas dalykas – vaikštant po Monako valdas, tiksliau po barus ir restoranus, toks jausmas, kad kažkur dingo garsiosios barakudos, neatsiejamai tapusios šios kunigaikštystės vienu iš simbolių. Tarsi visos kažkur išsislapstė ar net išsiskirstė atgal į tas šalis, iš kurių buvo atvykusios.
Ne, pasirodo, turtuolių medžiotojos, vis dar kunigaikštystėje, tik jos pavargo nuo pašaipų, nuo visuomenės smerkimo, o labiausiai nuo to, kad turtingi milijonieriai ir milijardieriai ėmė jų šalintis. Pasirodo, prie to stipriai prisidėjo žiniasklaida, kuri pastoviai pasakodavo istorijas apie turtingų ponų naivumą, publikuodavo istorijas, kaip viena ar kita gražuolė savo idealiomis figūromis susuko tiems turčiams protus. Monako vyrai ėmė baimintis tapti barakudų aukomis, pradėjo neprisileisti seksualiau atrodančių, su mini sijonėliais, didesnėmis iškirptėmis apsiginklavusių panelių.
Iš Monake pastoviai gyvenančių žmonių supratau, kad kurį laiką, gal net porą metų, tvyrojo tam tikras sąstingis. Vyrų viliotojoms taip užbuksavo reikalai, jog šioms neliko nieko kito, kaip tik keisti savo taktiką ir pradėti maskuotis. Jeigu anksčiau, vos atvykęs į šį kraštą, iš karto galėdavai pasakyti, kuri čia medžioklės reikalais, o kuri tik šiaip sau atvykusi padirbėti aptarnavimo srityje ar yra turistė, tai dabar viskas sunkiau. Barakudos maskuojasi, kad įsilietų į minią, taptų mažiau pastebimos ir neatstumtų persigandusių turtuolių. Naujas šių mergelių įvaizdis – rimtesnės, mažiau seksualios, mažiau pabrėžiančios savo linijas, be iškirpčių arba su kuklesnėmis.
Be to, turtingų vyrų ieškančios panelės ir moterys, dabar į barus, paplūdimį ir kitas vietas kartu pasiima knygą ar žurnalą taip parodydamos, kad yra ne kokios ten tuštutės, o skaitančios, intelektualios. Anksčiau tokių dalykų nebūdavo! Viskas atrodė žymiai paprasčiau, nereikėdavo tiek vargti.
Kas barakudas vis dar išduoda, tai akivaizdūs plastiko chirurgų darbo rezultatai. Stipriai išputlintos lūpos, išsmailintos nosytės, pernelyg lygi kakta ir kiti dažniausiai daromi patobulinimai. Nors ir šitų dalykų mažėja, pasirodo, dabar madoje – paprastumas, kuklumas. Būtent to pastaruoju metu ieško turtingieji Monako verslininkai. Žinoma, tik jie nenorėtų pakliūti ant tų, kurios specialiai medžioja, ant tų, kurios nori praturtėti, jie tikisi rasti tikrą, nuoširdžią meilę. Šioje kunigaikštystėje tai sudėtingas dalykas.