Visai nesuklydote, ne tik žodžio skambesys vienodas, bet ir reikšmė ta pati. La Catedral išvertus iš ispanų kalbos yra Katedra. Regis, taip galėtų vadintis restoranas šalia garsaus religinės paskirties pastato, galbūt prabangus viešbutis arba koks nors labai svarbus ir didingas objektas. Bet Pablo Eskobaro istorijoje taip vadinosi kalėjimas. Ne todėl, kad ten žmonės buvo perauklėjami krikščioniškomis vertybėmis ir būdais, o todėl, kad viskas tviskėjo prabanga ir ją sau pasistatęs narkobaronas išties jautėsi kaip tikras Dievas. Beveik prieš trisdešimt metų La Catedral egzistavimas šokiravo visą Vakarų pasaulį.
Tai kelių dalių pasakojimas iš Kolumbijos. Keliauju Eskobaro keliais. Kur jis gyveno, kur slapstėsi, kur vyko tai, ką rodė populiariame seriale „Narcos“. Ir kiek tiesos ten buvo atspindėta?
Pirmąją dalį – išskirtinį susitikimą su vis dar gyvu Pablo broliu Roberto – skaitykite ČIA.
Antroji dalis – Eskobarų tvirtovė La Catedral. Asmeninis kalėjimas, kuriame Pablo su broliu Roberto ir kitais bendrais (apie 20 nusikaltėlių) gyveno metus ir vieną mėnesį. Iš viso čia buvo įrengtos 26 kameros.
Taksistas Don Daniel, kurį per pažįstamus man pavyko susirasti Medeljine – buvęs Pablo Eskobaro namų prižiūrėtojas. Jis nenaudojo ginklų ir į nieką nešaudė. Don Daniel rūpinosi, kad teritorija, kurioje gyveno nusikaltėlių vadas atrodytų nepriekaištingai. Prisimena, kad daugiausiai vargo būdavo su sodu ir baseinais. Eskobaras reikalavo, kad žolytė aplink jo namus, vilas ir vasarnamius būtų nepriekaištingo ilgio. Nei per ilga, nei per trumpa. O baseino vandenyje negalėjo plaukioti net mažiausias plaukelis. Jeigu kas negerai – liepdavo keisti vandenį. Kartais net ir ne po vieną kartą per dieną. Kiek tai kainuoja – niekam tais laikais nerūpėjo.
Dar, Don Daniel prisimena vieną ypatingą ir keistą Eskobaro pomėgį. Jis mėgdavo iš aukštai šokinėti į savo namų baseiną. Bet neturėjo tam pasistatęs tramplinų ir bokštelių. Vietoje to, kad juos įsirengtų jis buvo sugalvojęs kitą būdą. Tam naudojo... sraigtasparnį. Specialiai išsikviesdavo pilotą, ir liepdavo jam tai paimti nuo žemės, tai pakelti kiek aukščiau, kad galėtų iš jo iššokti į vandenį.
Kai Don Daniel tai pamatė pirmą kartą – galvojo, kad Pablo prisigėrė. Bet pasirodo ne, buvo blaivus. Tiesiog tuo metu žaidė su sūnumi, ir tenorėjo vaiką išmokinti šuolių į vandenį. Ar pavyko išmokinti – buvęs samdinys neprisimena. Tačiau tokie šokinėjimai kartojosi dar ne kartą.
Don Daniel puikiai suvokia, koks žiaurus buvo jo bosas ir už nieką neteisina. Tačiau sako, kad su juo pačiu Pablo elgdavosi mandagiai, dažnai net pagirdavo ir palikdavo arbatpinigių, o jeigu turėdavo priekaištų juos išsakydavo kaip nors santūriau, neįžeisdamas. Buvęs namų prižiūrėtojas stebisi, kad seriale „Narcos“ neatskleista kita narkoteroristo pusė. Be nuolatinių žudimų ir narkotikų prekybos – Pablo turėjo aistrą knygoms. Don Daniel pats savo akimis sako matęs, kaip kiekvieną dieną buvęs šeimininkas ką nors skaitydavo. Tik kokios tai buvo knygos – jau neprisimena. „Storos ir užsienietiškos“, - taip atsakė.
Pas garsųjį nusikaltėlį šis vyras dirbo iki pat jo mirties. Vėliau, kai Medeljino kartelis žlugo visi samdiniai buvo palikti likimo valiai. Nuo tos dienos Don Daniel tapo taksistu. Tačiau gatvėse klientų neieško, dirba tik su turistais, pagal specialų užsakymą. Viena iš jo siūlomų programų – tai ekskursija po svarbiausius Eskobaro objektus. Nuo 4 iki 6 valandų trunkantis turas vienam žmogui kainuoja 68 eurus. Kolumbijos kainomis tai labai daug. Įdomu tai, kad garsusis kalėjimas La Catedral į programą neįeina. Jeigu norisi ten papulti – reikia mokėti papildomai 20 eurų. Vairuotojas aiškina, kad šis objektas per toli atskirtas nuo miesto, todėl ten beveik niekas nevažiuoja.
Nuo Medeljino centro kelionė trunka beveik pusantros valandos. Iš pradžių tenka stovėti ilguose didmiesčio kamščiuose, po to dardėti labai vingiuotais serpantinais per kolumbietiškus kaimelius. Kelyje ganosi ožkos, karvės, stručiai ir net vištos. Kuo toliau nuo miesto – tuo labiau laukinė gamta. Prasideda perspėjimo ženklai, kad miške daug beždžionių ir, kad reikia saugotis tigrillo (ant ženklo nupieštas margas kačiukas). „Ar tai tigras?“, - išsigandusiomis akimis paklausiau vairuotojo. Ir jis nei kiek nenuramino: „Tigrillo – tai Pietų Amerikoje labai paplitę maži, bet plėšrūs gyvūnai, kurie dažniausiai minta kitais gyvūnais, bet pasitaiko – užpuola žmones“, - paaiškino. Šie iki metro ilgio, ir maždaug 50 cm aukščio plėšrūnai lietuviškai vadinami ocelotais. Ir vien dėl jų miškais, link La Catedral nepatartina nei eiti pėsčiomis, nei važiuoti dviračiu. Taksistas sako, kad kai kurie žmonės taip daro.
Vieta, kur prieš trisdešimt metų veikė kalėjimas – nesumeluosiu – įspūdingoje vietoje, nuo kurios atsiveria kvapą gniaužianti panorama. Visas Medeljinas tiesiai po kojomis. Ten įrengta erdvi automobilių aikštelė, kurioje galėtų suvažiuoti kokie penkiasdešimt autobusų. Bet nėra nė vieno. Be mūsų, ten stovėjo dar vienas taksi automobilis, kuriuo atvyko keturi argentiniečiai turistai.
Nežinau ar specialiai ar ne, tačiau tik išlipus iš automobilio – mūsų vairuotojas pradėjo sakyti, kad jam čia atvykus pasidarė negera, sukilo daug prisiminimų. Paklausiau ar jam teko čia būti, tuo laiku, kai Pablo sėdėjo? Ir vairuotojas patvirtino, kad tuo laikotarpiu vežiodavo jam visokius siuntinius bei namų ūkio sąskaitas. Eskobaras turėjo specialias priėmimo valandas, kai atlikdavo savo darbus tarsi biure. Turėjo ir žmogų, kuris jam asistavo. Don Daniel patvirtina, kad į ką į ką, bet į kalėjimą ši vieta niekada nebuvo panaši. „Tai priminė ypatingo saugumo rūmus“, - sako jis.
Kodėl kalėjimui pasirinkta būtent ši vieta? Vairuotojas Don Daniel aiškina, kad įsikurti būtent ant šio kalno buvo nuspręsta tikrai ne dėl vaizdingos panoramos, o dėl praktinių sumetimų. Čia kasdien 18 valandą užslenka tirštas rūkas ir kalėjimas tampa bene nematomas. Tai Eskobarą turėjo apsaugoti nuo priešų, tiksliau nuo jų oro antpuolių. Taip pat, įsikūrus ant kalno, Kolumbijos kariuomenei nebuvo lengva juos greitai pasiekti. Informatoriams pranešus, kad atvyksta kas nors iš teisėsaugos pareigūnų – Eskobaro šutvė turėjo laiko pasiruošti.
Be to, kad ir koks žiaurus buvo žmogus, Eskobaras labai mylėjo savo vaikus. Jis nuo kalno, galėjo stebėti savo šeimą. Kiekvieną vakarą tuo pačiu laiku jis skambindavo žmonai ir vaikams stovėdamas prie didžiulio teleskopo, kuris buvo nutaikytas tiesiai į jų namų langus.
Kalėjimas atrodė taip prabangiai, kad buvo pravardžiuojamas „Hotel Eskobar” („Eskobaro viešbutis”) ar „Club Medellin” („Medeljino klubas”). Be prabangių, odinių baldų, kuriuos dizaineriai sukūrė specialiai, pagal Pablo užsakymą ten buvo įrengtos burbulinės vonios, biliardo stalai, futbolo aikštelė, fontanas, didelis baras, milžiniškas lėlių namas jo dukrai ir t.t.
Gyvendamas La Catedral Eskobaras leido sau neįtikėtinus dalykus: šeima jį lankė keturis kartus per savaitę, sekso vergės ar net grožio karalienės – bene kasdien.
Yra išlikę nuotraukų, kad per savo gimtadienį Eskobaras šiame kalėjime puotavo valgydamas keptą kalakutą, šviežią lašišą, ikrus ir kitas gėrybes. Gaudavo viską, ko užsigeisdavo. Žinoma, turėjo ir asmeninį virėją, gydytoją, masažistą.
Skaičiuojama, kad per trylika ten praleistų mėnesių narkobaronas kalėjime priėmė apie 300 neautorizuotų svečių, tarp jų – ne vieną ieškomą nusikaltėlį.
Negana to, kartą jis pasikvietė visą nacionalinę Kolumbijos futbolo komandą, su kuria žaidė savo futbolo aikštėje. Šiuos faktus prieš keletą metų paviešino vienas garsiausių Pablo pakalikų Popajus (Popeye). Iki šiol gyvas ir jau į laisvę paleistas kartelio narys.
Į kalėjimą Pablo nebuvo atvežtas su antrankiais – jis čia atskrido išdidžiai – sraigtasparniu. Tam turėjo įsirengęs net specialią nusileidimo aikštelę. Ji išlikusi ir iki šių dienų.
Atrodo, protu nesuvokiama, kad už tūkstančių žmonių mirtis atsakingam nusikaltėliui būtų suteikta galimybė kalėti tokiame rojuje. Tačiau tuo metu, 1991 metais, Pablo Eskobaras šalį buvo nuvaręs į tokią neviltį, kad Kolumbijos vyriausybė siekė bet kokia kaina tą žiaurumą nutraukti. Buvo pasiektas susitarimas, kad Pablo Eskobaras pasiduos, pateks į kalėjimą, ir, negana, to, jis niekada nebus išduotas Jungtinėms Valstijoms. Šito dalyko jis bijojo labiausiai. Nes žinojo, kad patekęs į JAV rankas nebeturės jokios galios.
Taigi derybų metu jam buvo leista pačiam pasistatyti kalėjimą ir net rūpintis savo apsauga. Skamba keistai, ar ne? Aiškinama, jog asmeninė apsauga jam buvo reikalinga nuo priešų, kurie siekė jį nužudyti. Kaip tik tuo laiku buvo įkurta grupuotė pavadinimu „Los Pepes“, kuriai priklausė nukentėję nuo narkobarono žmonės. Būtent „Los Pepes“ paskelbė jam karą – ėmė brutaliai žudyti jo šeimos narius, draugus ir kolegas. Skaičiuojama, kad iš viso nužudė apie 300 asmenų. Be to, Eskobaro mirties norėjo ir pagrindiniai konkurentai narkotikų versle – Kalio kartelis.
Jis čia turėjo kalėti penkerius metus, tačiau ištvėrė vos trylika mėnesių. Ir taip atsitiko ne todėl, kad buvo paleistas už gerą elgesį, o todėl, kad sugebėjo perpildyti net ir tokios kantrios ir nuolankios Kolumbijos vyriausybės kantrybės taurę.
Vyriausybė buvo susitaikiusi su mintimi, kad Eskobaras net ir iš La Catedral valdys savo narkotikų biznį, tačiau, kai ten buvo brutaliai kankinami ir galiausiai nužudyti keturi buvę narkobarono verslo partneriai, nutarta padaryti visam šiam farsui galą.
Ir tai, kaip buvo galima tikėtis, nepraėjo be kraujo praliejimo. Į kalėjimą atvykus prašyti taikaus Eskobaro pasidavimo, jo bendrai įkaitu paėmė tuometinį teisingumo vice ministrą Eduardo Sandovalį. Jam gelbėti buvo pasiųstos pajėgos, kurios apsupo kalėjimą. Įkaitą jie išlaisvino, tačiau Eskobaro ten, kalėjime, jau seniai nebuvo. Jo informatoriai veikė taip gerai, kad jis iš anksto pasiruošęs ramiai, lėtu žingsniu, tiesiog išėjo iš kalėjimo.
Kaip Pablo pabėgo?
Jo sūnus Juan Pablo žiniasklaidai ne kartą pasakojo, kad pabėgimo scenarijus apgalvotas dar La Catedral statybų stadijoje. Kalėjimą juosiančioje sienoje buvo palikta dalis, pagaminta iš labai silpno betono mišinio, kuriam nugriauti užteko vos poros spyrių. Pabėgo Pablo, jo brolis Roberto ir aštuoni kiti svarbūs kartelio nariai.
Po pabėgimo buvo įkurtas „Search Block“ („Paieškos blokas” - liet.), kuris su 600 geriausių Kolumbijos ir JAV karių, policininkų ir detektyvų ėmėsi dėti visas pajėgas, kad Eskobaras būtų sugautas. Iki savo mirties narkoteroristas daugiau nekalėjo. Vis dėlto, jo gyvenimas tapo tikru pragaru. Jis nuolat bėgo ir turėjo glaustis slėptuvėse. Vienoje jų, tiksliau ant stogo, bėgdamas jis ir buvo nušautas. Nusikaltėlį nukovė Kolumbijos specialiosios pajėgos.
Vienas iš Don Daniel objektų, kuriuos jis aprodo savo ekskursijose yra toji vieta – paskutinė Pablo slėptuvė, arba jo mirties namas. Tiesa, dabar ten liko tik viena siena, pats objektas jau nugriautas.
Po Eskobaro pabėgimo žmonės užplūdo La Catedral, siekdami gauti sau ką nors vertingo arba bent mažą suvenyrą iš garsiausio pasaulio nusikaltėlio palikimo. Jau pirmosiomis dienomis iš kalėjimo buvo išnešta visa buitinė technika, dauguma baldų, aksesuarų, drabužiai. Vairuotojas Don Daniel pasakoja, kad po karštųjų įvykių apsidairyti šiose vietose atvykdavo tūkstančiai šalies gyventojų. Buvo rengiamos net mokyklinės ekskursijos, kol galiausiai švietimo pareigūnai uždraudė vaikams rodyti tokius objektus.
2007 metais, po ilgo nepriežiūros periodo, kalėjimas ir jo teritorija buvo perduoti Benediktinų vienuoliams, kurie ten šeimininkauja iki šiol. Vienuoliams tokios valdos ant kalno pasirodė puiki vieta meditacijai ir atotrūkiui nuo pasaulio. Be to, jie ten įkūrė vienišų pagyvenusių žmonių priežiūros centrą. Tad dabar buvę piktadarių rūmai – pilni mielų seneliukų. Nuo aukšto kalno jie stebi nuostabią Medeljino panoramą.
Vienuoliai žinoma nėra labai patenkinti atvykstančiais turistais, kurie sieja jų žemes su narkobaronu. Kai kuriose vietose net iškabino plakatus su raginimais turistams kuo greičiau išvykti ir nedrumsti jų ramybės.
Kai kurie La Catedral teritorijoje stovintys pastatai nėra Eskobaro eros palikimas: koplytėlė, biblioteka, kavinė ir svečių namai – vienuolių darbas. Jie ten viską prižiūri, priima piligrimus ir stengiasi pamiršti siaubingą Kolumbijos praeitį.
Dabar iš didžiojo kalėjimo pastato liko griuvėsiai. Ten kur buvo Eskobaro laisvalaikio kambarys su biliardo stalu – mėtosi lentos ir plytos. O kameros, kuriose kalėjo narkobarono bendrai – tapo apleistais sandėliukais. Jokia prabanga tikrai nekvepia.
Dauguma protingų ir išsilavinusių kolumbiečių puikiai supranta, kad už tūkstančių žmonių gyvybes atsakingas Pablo Eskobaras gavo ko nusipelnęs. Ir džiaugiasi, kad narkoteroristo nebėra. Tačiau yra viena vieta Medeljine, kur ši asmenybė iki šiol garbinama. Tai jo vardu pavadintas lūšnynas. Jauni vaikinai ten svajoja tapti tokiais, kaip Pablo. Apie tai – kitame pasakojime iš Kolumbijos. DELFI Kelionėse netrukus.