Pavyzdžiui, Izraelyje panašūs į karantiną dalykai vyksta ištisus metus, kiekviena penktadienį, kuomet žydai švenčia šabą. DELFI Kelionių ambasadorius Orijus Gasanovas pasakoja, kaip tai atrodo ir ko iš žydų turėtume pasimokyti.
Kuriam laikui sustoja visų lietuvių kelionės, metas atsipūsti. Dabar apie tai, ką pamatėme, ką paragavome, ką išbandėme ir sužinojome įvairiuose pasaulio kampeliuose galime aptarinėti draugų rate, kalbėdami telefonu ar susiskambinę vaizdo skambučiais. O aš pabandysiu tuos dalykus jums pasakoti DELFI Kelionių rubrikoje. Juk visada sakiau, kad kelionės skirtos ne tik pramogai ir poilsiui, bet ir tam, kad iš jų kiekvienas kažką pasiimtume sau. Tai gali būti verslo idėjos, visokios gyvenimiškos pamokos ar dar kas nors.
Todėl dabar, kai šalyje prasideda gyventojų saviizoliacija, vadinamas karantinas – pats metas jums papasakoti apie tai, kas mane iš pradžių kiek trikdydavo lankantis Izraelyje, o po to, kai protingi žmonės daugiau paaiškino – ėmė vis labiau ir labiau patikti.
Tai šabas, kurį žydai švenčia kiekvieną penktadienį. Vos ateina penktadienis, visi žino, kad tuoj tuoj prasidės kažkas panašaus, kaip pas mus per karantiną. Tik dėl to niekas neliūdi, atvirkščiai – tai laukiamiausia savaitės diena, nes šabas yra šventė prasidedanti penktadienio saulėlydžio metu ir pasibaigianti šeštadienio vakarą, kai ima leistis saulė ir danguje pamatomos 3 žvaigždės. Nežinau kaip ten dėl tų žvaigždžių ar jas kas nors tikrai skaičiuoja ir ar tikrai jų ieško, bet jeigu aiškinti paprasčiau, tai šabas trunka lygiai parą, nuo penktadienio vakaro iki šeštadienio vakaro. Jau du kartus man teko jį švęsti su visomis tradicijomis, galiu pasakyti – labai patiko.
Šabo metu šioje šalyje praktiškai visiškai sustoja gyvenimas. Panašiai kaip per karantiną Lietuvoje.
Tel Avivas, kuriame gyvena puse milijono gyventojų ir nuolat lankosi tūkstančiai turistų, įprastomis dienomis būna triukšmingas ir audringas, ypač šiltuoju metų laiku, kuomet tampa tikra vakarėlių sostine. Klubai, barai, restoranai, vakarėliai paplūdimiuose. Šios vietos ūžia kasdien, išskyrus šabo dieną.
Penktadienį jau nuo pietų viskas po truputį rimsta, užsidarinėja, darosi tyliau ir tyliau, kol gatvėse įsivyrauja ramybė. Uždaromos visos didžiosios parduotuvės, klinikos, bankų skyriai, valstybinės įstaigos, maitinimo vietos, nustoja važiuoti viešasis transportas. Ilsėtis eina visi, išskyrus pačias svarbiausias ir būtinąsias paslaugas teikiančias įstaigas: policija, ligoninės, gaisrinė, oro uostai, viešbučiai. Bet ir jose būna pokyčių. Pavyzdžiui, jeigu jūsų lėktuvas Tel Avivo Ben Guriono tarptautiniame oro uoste nusileis šeštadienio rytą – nesitikėkite ten rasti dirbančią parduotuvėlę, ar SIM kortelėmis prekiaujantį telekomunikacijų saloną. Nieko panašaus, niekas net ir ten nedirbs.
Kai kas nors nedirba – nėra labai patogu, ypač jeigu į šalį atvykai labai trumpam laikui. Bet Izraelio gyventojams nuo to, ar turistams patogu, ar ne, nei šilta nei šalta. Jie galvoja apie savo tradicijas ir apie savo šeimų ramybę, kas ir yra šabo pagrindas. Ši šventė skirta priminti žydams, kad Dievas šešias dienas kūrė pasaulį, o septintąją dieną ilsėjosi. Toji septinta diena ir yra šabo diena, todėl visi turi ilsėtis.
Talmude surašyti 39 darbai, kuriuos rabinai draudžia dirbti per šabą. Pavyzdžiui, negalima kurti ugnies, nei maisto gaminimui, nei kitiems tikslams, negalima tvarkytis, negalima keliauti toli iš savo namų, negalima ne tik užvesti automobilio, bet ir vairuoti, minti dviračio, skambinti telefonu, tvarkyti verslo reikalų ir t.t. Įdomu tai, kad atsižvelgiant į vis labiau modernėjantį pasaulį rabinai sugalvoja naujų draudimų, ir šiame sąraše vis ką nors keičia ar koreguoja. Uolūs žydai šią informaciją pastoviai tikrina ir domisi, koks naujas draudimas atsirado.
Kaip ir minėjau – Tel Avivas modernus ir išdykęs miestas, todėl čia per šabą kiek laisviau, galima pamatyti nemažai pažeidėjų, kurie tam tikrus draudžiamus dalykus vis tik daro, pavyzdžiui, važiuoja automobiliu prie jūros ir ten poilsiauja. Arba žiūri namuose televizorių, garsiai klausosi muzikos ir pan. Bet Jeruzalėje ar aplink ją esančiuose miesteliuose – viskas daug rimčiau, ypač tam tikruose rajonuose, kur gyvena daug ultra ortodoksų žydų. Bet į tai nesigilinkime, ne apie pažeidėjus šis rašinys.
Kodėl gi aš lyginu karantiną su šabu, ir kodėl sakau, kad iš žydų turėtume pasimokyti. O todėl, kad šabą jie vadina šeimos laiku. Šitą ypatingą šventę jie išnaudoja tam, kad pabūtų su pačiais mylimiausiais, brangiausiais žmonėmis ir skirtų jiems visą savo laiką. Tai daro kiekvieną savaitę, atsiimdami už visą prarastą laiką kitomis dienomis, kuomet visi sukasi savo darbuose ir kitose veiklose. Sutikite, tai nuostabus dalykas.
Kiekvieną penktadienį Izraelyje pamatysite gražų vaizdelį. Vos pabudusios žydų šeimos lekia apsipirkti ir perka tikrai labai gausiai. Taip, kaip dabar Lietuvoje daug kas prisikrauna į vežimėlius tiek prekių, lyg tai būtų paskutinė gyvenimo diena. Tiesa, gal tik tualetinio popieriaus tiek daug neima. Pirmiausia izraeliečiai aplanko dideles maisto prekių parduotuves, o tada važiuoja į specializuotas vietas, kur gali įsigyti jau paruoštų naminių patiekalų.
Tai labai svarbi dalis, nes niekas nenori restoraninių įmantrybių, žmonės ieško to, kas primintų jų mamų ar močiučių valgius. Būtent todėl penktadieniais daug kur Izraelyje veikia nedideli turgeliai, kur moterys parduoda namuose ruoštus tradicinius žydų patiekalus. Taip pat vos kelioms valandoms atsidaro tokios specializuotos šabo kulinarinės kavinės, kur į specialius indus galima susikrauti jau pagamintų karštų valgių. Tuoj paaiškinsiu, kodėl indai specialūs.
Maistas yra labai svarbi šabo dalis. Dauguma tikinčių žydų savo namuose turi būtent šabui skirtas virykles su specialia danga, ant kurios sudedami jau paruošti patiekalai. Viryklė palaiko jų šilumą visą parą, tam, kad šeimininkė nepažeistų taisyklių ir nekurtų ugnies, neįjunginėtų jokių mygtukų. Telieka ateiti ir prisikrauti į lėkštę kokio tik norisi valgio. Jis visuomet šiltas.
Prieš prasidedant šabui šeimos gražiai apsirengia, tada drauge eina pasimelsti į sinagogą, o grįžę į namus sėdasi prie bendro vakarienės stalo. Jausmas panašus, kaip pas mus per Kūčias, kuomet vakarieniauti susirenka visi artimiausi. Vakarienė vyksta ilgai, su nuoširdžiais pokalbiais, visos prabėgusios savaitės aptarimu. Kaip mano draugai žydai sako – tai pats gražiausias laikas visoje savaitėje, nes skiri laiko tiems, kuriuos labiausiai myli. Kai visi pasisotina šeimos toliau laiką leidžia kartu, ima žaisti stalo žaidimus, vaikai piešia, tėvai skaito knygas. Būna, kad vėl išalksta – tada sėdasi pasistiprinti antrą kartą. Atsikėlus ryte ir vėl viskas panašiai – maistas ir laikas su artimiausiais.
Šiuolaikiškesnės, mažiau religingos šeimos šabo metu sau leidžia ir daugiau pramogų, pavyzdžiui, žiūri filmus ar žaidžia kompiuterinius žaidimus (nors technologijos ir nėra labai priimtinos). Bet visų tų pramogų esmė vis tiek ta pati – viskas turi būti daroma bendrai. Tėvai stengiasi skirti kuo daugiau dėmesio savo vaikams. Dažnai jaunos mamos šitą dieną skiria kulinariniams eksperimentams virtuvėje, kur kartu su vaikais bando naujus receptus.
Tie izraeliečiai, kurie šventinės vakarienės nedaro ir pas šeimą nevažiuoja, šabą taip pat stengiasi išnaudoti ypatingai. Visų pirma jie gerai išsimiega, atsitraukia nuo interneto, telefono, rūpesčių darbe. Tai būna diena išsivalymui, nes visiems mums tokių dienų reikia, tik dažnai tą pamirštame, o po to verkiame, kad pervargome, ir, kad einame iš proto.
Kitas mano bičiulis iš Tel Avivo šabą skiria knygoms. Kiekvienam penktadieniui perka po naują ir per parą ją perskaito. Jis yra labai protingas žmogus, sėkmingas dokumentinių filmų režisierius – labai daug dirba ir keliauja. Šabas jam yra kaip dovana pačiam sau, nes kiekvienas iš mūsų nusipelno bent trumpam sustoti ir skirti laiko pomėgiams.
Ką aš tuo noriu pasakyti. Visiškai nesiūlau tapti žydais ir įvesti šabo Lietuvoje, nereikia mums to. Bet kai ko iš jų tikrai galime pasimokyti. Karantinas, kurį dabar visi drauge išgyvensime, gali būti kaip dovana mūsų šeimoms, porelėms, kambariokams, o kaip ją išnaudosime, priklauso tik nuo mūsų pačių.
Gaminkitės skanius valgius, darykite tai drauge, pasipuoškite, kaip žydai puošiasi, visai nesvarbu, kad neisite į svečius, būkite gražūs prieš save ir savo artimuosius, puotaukite, net jeigu ant stalo tik makaronų su sūriu dubuo. Nepatingėkite jo patiekti gražiai, tarsi ypatingai progai. Skaitykite knygas, kurių prisipirkote per Knygų mugę, ar per išpardavimus parduotuvėse, bet niekaip nerasdavote laiko prisėsti ir jų atsiversti.
Karantinas netrukus amžinai, galbūt tokių dienų turėsime tik keturiolika, gal ir trisdešimt. Bet tik nuo mūsų pačių priklauso – kokios jos bus.
