Tai, kad Seimas ketvirtadienį po pateikimo pagaliau pritarė Civilinės sąjungos įstatymo svarstymui ir gal net įteisins jį – tiek pačiame Seime, tiek visoje šalyje sukėlė audrą. Nors tai toli gražu ne tos pačios lyties santuokų įteisinimas, kurio mūsų parlamentarų jau eilę metų prašo LGBT bendruomenė, vis tiek atsiranda aršių kritikų, piestu stojančių prieš tokį, vakarų pasaulyje visiškai normalų žingsnį.
Man, ką tik grįžusiam iš Jungtinių Valstijų, tiesą sakant, tai kelią juoką. Ar jūs žinote, kad toje didingoje šalyje už Atlanto, su kuria mes norime lygiuotis, žmonės šlovina būtent gėjų kilusį iš mūsų šventosios Marijos Žemės, tiksliau iš Kauno? Už visas teises ir laisves gėjams jie dėkingi būtent lietuviui. Kaip absurdiškai tai beskambėtų.
Nuostabiojo Vytauto Kernagio apdainuota Kalifornija, kurioje praleidau pastarąsias penkiolika dienų – Amerikoje dar yra vadinama LGBT žmonių valstija. Sakoma, kad būtent čia gėjai, lesbietės, transeksualai ir visi kiti seksualinėms mažumoms priskiriami asmenys gali jaustis laisviausiai. Dviejų vyrų ar dviejų moterų bučinys gatvėje čia nieko nenustebins ir tikrai niekas tokių bučiuoklių nepuls įžeidinėti. Kalifornijos gyventojams tai visiškai normalu, ir tikrai nekelia jokio pykčio. Šioje valstijoje tos pačios lyties asmenys gali ne tik susituokti, bet net ir įsivaikinti vaikus. Ir šiaip jau, LGBT santuokos legalios visose 50 valstijų, tiek kaimiškose, tiek itin religinėse, tiek stipriai nepasižyminčiose tolerancija (tokių Amerikoje irgi yra).
San Franciske yra toks rajonas pavadinimu Kastro (angl. Castro), jį amerikiečiai vadina pačiu gėjiškiausiu rajonu Amerikoje (gerąja prasme). Čia veikia be galo daug į homoseksualius asmenis orientuotų barų, kavinių, klubų, parduotuvių, klinikų, kino teatrų. Na, kad lengviau būtų įsivaizduoti: ten prie absoliučiai daugumos įstaigų galima pamatyti vaivorykštės vėliavas. Kaip tikriausiai nesunku suprasti: šiame rajone pagrinde gyvena gėjai, lesbietės, transeksualai, ir jiems prijaučiantys asmenys. Kur jau kur, bet čia – tolerancijos viršūnė viskam. Netolerantiški žmonės tiesiog nepageidaujami. Jeigu šiame rajone kam nors papasakotumėte, kaip sunkiai 2022 metais Lietuvoje (Europos Sąjungai priklausančioje šalyje) kelią skinasi Civilinės sąjungos įstatymas – jūsų niekas nesuprastų, pažiūrėtų kaip į nenormalų.
Nuvykę į spalvingąjį Kastro rajoną pamatytumėte ne tik vaivorykštės vėliavas, bet ir daug kur iškabintą vieno žmogaus portretą – jame emigracijoje gimęs, Lietuvos žydų palikuonis Harvis Bernardas Milkas (angl. Harvey Bernard Milk) – lietuviška Amerikos gėjų ikona. Nors prie homoseksualių žmonių teisių gynimo Amerikoje prisidėjo labai daug asmenybių, vis tik labiausiai šioje šalyje žmonės garbina šį, aštuntajame dešimtmetyje išgarsėjusį aktyvistą. Kad lengviau būtų suprasti duosiu palyginimą: H. Milkas dėl savo kovos už homoseksualius asmenis tapo LGBT simboliu panašiu į Martiną Liuterį Kingą, gynusį juodaodžių teises (apie kurį tikrai esate girdėję).
Tad jeigu kada nors būsite Amerikoje ir norėsite vietiniams pasigirti apie didingas asmenybes kilusias iš mūsų mažytės tautos, būtinai paminėkite ne tik „Red Hot Chilli Peppers“ lyderį Anthonį Kiedį, Holivudo režisierių ir prodiuserį Robertą Zemeckį, dainininkę Pink, aktorius Šoną Peną ir Džeisoną Sudeikį, bet ir Harvį Bernardą Milką. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad 1899 m. Milch šeima (Harvio seneliai – Lietuvos žydai Morisas ir Hilda) į Niujorko valstiją atvyko iš Kovno (taip buvo vadinamas Kaunas lenkų ir jidiš kalbose). Vėliau Milchai tapo Milkais. O Harvis iš Niujorko valstijos persikėlė į San Franciską, kur ir išgarsėjo kaip aktyvus žmogaus teisių gynėjas. Jis tapo pirmuoju savo homoseksualumo neslėpusiu politiku, išrinktu į aukštas pareigas Kalifornijos valstijoje.
Kaip tik praėjusį sekmadienį, gegužės 22 d., Amerikoje buvo minima H. Milko diena. San Franciske tai didelė šventė, ypač Kastro rajone, kur Harvis ir pradėjo savo visuomeninę aktyvisto veiklą. Ta proga vyksta daug renginių, ne tik oficialių ir rimtų, bet ir trankūs vakarėliai. LGBT žmonės švenčia savo laisvę. Ši data – garsiojo aktyvisto gimimo diena, jeigu dabar Harvis Milkas būtų gyvas – jis minėtų 92 savo gimtadienį. Tačiau būtent dėl kovos už LGBT žmonių teises jis ir buvo nužudytas. 1978m. lapkričio 27d. kartu su tuomečiu San Francisko meru Džordžu Moskone (angl. George Moscone) jie buvo užpulti ir nušauti.
Didžiojoje politikoje žmogaus teisių aktyvistu vadinamas H. Milkas pabuvo vos 11 mėnesių, bet per tokį palyginus trumpą laiką spėjo nemažai nuveikti – iniciavo daug su homoseksualių asmenų teisėmis susijusių įstatymų pakeitimų ir visiems laikams įėjo į JAV istoriją. 2002 m. H. Milkas pavadintas žymiausiu ir atviriausiu kada nors išrinktu LGBT bendruomenei priklausančiu pareigūnu Jungtinėse Valstijose. 2009 m. H. Milkas po mirties buvo apdovanotas prezidento laisvės medaliu už savo indėlį į homoseksualų judėjimą, kurį jo šeimai įteikė tuometis šalies lyderis Barackas Obama.
Jeigu jums kada nors kilo klausimas, kodėl LGBT vėliava yra būtent vaivorykštės spalvų, pasirodo, dėl to dėkoti reikėtų taip pat lietuviškų šaknų turinčiam Amerikos aktyvistui H. Milkui. Būtent jis savo dalyvavimo didžiojoje politikoje metais inicijavo vaivorykštės vėliavos pasirinkimą, kaip naują LGBT judėjimo simbolį, atsisakant rožinio trikampio, kuris simbolizavo homoseksualų kankinimus nacių laikotarpiu.
Nors Lietuvoje civilinės sąjungos įstatymas kelia audras, mes galime didžiuotis, kad mūsų tautietis kovojo vardan tokios laisvos ir tolerantiškos Amerikos, kokia ji yra šiandien. Apie Harvį Milką daug sužinoti galima ne tik nuvykus į Kastro rajoną San Franciske, bet ir pasižiūrėjus garsiojo politiko biografiniais faktais 2008 m. sukurtą filmą „Milkas“, kuriame H. Milką įkūnijo mano šiame rašinyje jau minėtas aktorius Šonas Penas (taip pat lietuviškų šaknų). Beje, už vaidmenį jis net gi gavo Oskaro apdovanojimą. Filmas „Milkas“ buvo nominuotas aštuonioms Oskarų statulėlėms, dvi iš jų gavo.