Kai neseniai pasidalinau istorija, kad su vokiečių oro linijomis „Eurowings Discover“, kuri priklauso solidžiai „Lufthansa“ grupei, gana nebrangiai – vos už 650 eurų iš Lietuvos (su persėdimu Frankfurte) – sugebėjau nuskristi iki vienos gražiausių pasaulio vietų, – Mauricijaus salos Indijos vandenyne – daug žmonių privačiomis žinutėmis ėmė rašyti keiksmus, kurie buvo skirti ne man, o būtent minėtai aviacijos kompanijai.
Pasirodo, dešimtys lietuvių su vokiška kompanija, skraidinančia į įvairias atostogų kryptis Viduržemio jūros regione, Šiaurės Amerikoje ir Karibuose, turėjo labai karčios patirties. Šiaip tai aš niekada neklausau tų keiksmų, skirtų aviacijos įmonėms, nes joms visoms, net ir pačioms geriausioms, pasitaiko didelių problemų, sugadinančių ir keliautojų planus, ir gerą nuotaiką. Vis tik nereikėtų pamiršti, kad bet kuriai kompanijai už viską svarbiau turėtų būti keleivių saugumas.
Tad, jeigu kyla bent menkiausių lėktuvų gedimų, kokių nors neaiškumų, viską reikia išsiaiškinti, išspręsti ir tik tada skristi. Tai – šventa taisyklė. Tik, žinoma, vienoms kompanijoms tie gedimai kartojasi ir kartojasi, o kitoms – labai retai pasitaiko. Tai priklauso nuo daugybės veiksnių, bet į šią temą dabar nesivelsime.
Po puikių, net sakyčiau tobulų atostogų Mauricijaus saloje aš planavau per 12 valandų iš šios salos „Eurowings Discover“ reisu „4Y 153“ nuskristi iki didžiausio Vokietijos oro uosto Frankfurte, ten šiek tiek palaukti ir iš Frankfurto su „Lufthansa“ lėktuvu per porą valandų atskristi iki Vilniaus. 07:30 val. ryte išskridęs iš Indijos vandenyno skalaujamos salos, aš dar prieš vidurnaktį jau turėjau pasiekti mūsų mylimą sostinę. Deja, planas nepavyko – viskas žlugo dar prieš atvykstant į oro uostą.
Vėlai naktį, likus 4 valandoms iki skrydžio, aš gavau elektroninį laišką, kuriame buvo pranešimas, kad mūsų kelionė atidedam bent 6 valandoms. Visai nesvarbu, jog šitą laišką pamačiau jau kelyje į oro uostą – vis tik apsisukau ir grįžau tas valandas pamiegoti. Patarimas oro linijoms – siųsti ne tik elektroninį laišką, bet ir SMS žinutę tuo numeriu, kurį keleivis nurodo pirkdamas bilietą bei registruodamasis skrydžiui.
Matyt, tokiems atvejams tas numeris ir praverstų, bet kažkodėl ši vokiečių kompanija taip negalvoja. O jūs, gerbiami keleiviai, atidžiai tikrinkite savo el. pašto dėžutę, net ir naktimis, jeigu kur nors skrendate.
Pirmasis atidėjimas buvo tik pradžia. Mauricijaus oro uoste, jau susirinkus beveik 300 keleivių, susiruošusių grįžti atgal į namus įvairiose Europos šalyse, prasidėjo atidėjimas po atidėjimo. Iš pradžių dar valandai, po to dar dviem, po to jokios informacijos nebuvo, galiausiai atėjo patikslinimas, kad namo išskrisime su 19 valandų vėlavimu. „Nes lėktuve aptiktas gedimas“, – aiškino vokiečių skrydžių kompaniją Mauricijuje aptarnaujančios antžeminės tarnybos darbuotojai.
Kai naujasis atidėjimas nukėlė skrydį dar pusei paros, oro uoste kilo didžiulė pykčio banga. Na, galite tik įsivaizduoti, kokie gali būti pasiturintys, po visokius Mauricijus, Seišelius, Maldyvus ir panašias vietas keliaujantys vokiečiai, prancūzai, šveicarai, austrai, belgai.
Jie reikalavo nakvynės vietų, gero maisto, transporto paslaugų, naujų skrydžių. T.y. jie reikalavo visko, ko tik piktas žmogus gali užsigeisti. Deja, negavo nieko – tik špygą taukuotą. Nors meluoju – darbuotojai visiems padalino po sumuštinį, buteliuką vandens ir jogurtą.
Reikėjo matyti kai kurių didesnių ponų reakciją į tokį davinį. Jie ne tai, kad jo atsisakė – jie atsisakė garsiai pasipiktinę, išreikšdami pasibaisėjimą sumuštinių ir jogurtų kokybe. „Aš tokių „š“ į savo burną nededu“, – aimanavo viena ponia. „Jūs juokaujate? Kur pagamintas šitas sumuštinis? Kas jo viduje? Tai baisu“, – rėkė piktas vokietis. Tai, tiesą sakant, šiek tiek priminė komediją, kuri visai smagiai žiūrėjosi ilgas ilgas valandas laukiant oro uoste.
Aš buvau vienas tų keleivių, kurie prašėsi išleidžiami „į laisvę“ – juk už lango švietė ryški Mauricijaus saulė. Tas ilgas valandas buvo galima išnaudoti ar pasivaikščiojimui, ar poguliui ant saulutės, ar maudynėms. Juk Mauricijus – sala, tad vandenynas visur aplinkui, o ir viešbučių su baseinais daugybė. Deja, oro uosto migracijos pareigūnai nesutiko išleisti nė vieno keleivio – visiems buvo liepta laukti skrydžio tiek, kiek reikės.
Tarp žmonių prasidėjo kalbos, kad tai avialinijų gudravimas, atseit šios nori sutaupyti, nes galimai viešbučius užsisakę keliautojai po to iš kompanijos reikalaus kompensacijų. Kai kurie žmonės grasino vis tiek užsisakyti viešbutį ir bandyti ištrūkti iš oro uosto. Ar jiems pavyko – nežinau.
Vietoje 07:30 val. mes turėjome išskristi jau kitos paros 01:50 val., bet vėliau, palaukus 3–4 valandas, informacija atsinaujino, kad laukti reikės iki 02:50 val. – t. y. 20 valandų. Per tą laiką keleiviai pasidalino į skirtingas stovyklas – dalis stojo į eilę prie darbuotojų ir bandė su jais ieškoti naujų skrydžių, kita dalis išsipirko įėjimą į oro uosto „verslo klubą“, kuriame galima valgyti ir gerti neribotai bei sėdėti ant patogesnių krėslų, naudotis nemokamu Wi-Fi ryšiu.
Tai matydami, kiti keleiviai kėlė pavydo bangas, reikalavo, kad ir jie būtų įleisti į „verslo klubą“, bet ne už pinigus, o nemokamai. „Jeigu įleisime jus, turėsime įleisti visus kitus oro uoste esančius žmones“, – atsakė viena darbuotoja.
Per tą laiką man teko bendrauti su daugybe skrydžio laukiančių žmonių, kurie kurpė planus, kaip čia pabėgus iš oro uosto, kaip čia pasikeitus skrydį į kitos dienos reisą ir panašiai. Taip pat tarp žmonių kilo kūrybos banga su svarstymais, kas galėjo nutikti lėktuvui, ar jis saugus.
Ką jūs galvojate, kai oro uoste per garsiakalbius praneša, kad lėktuve aptiktas gedimas ir skrydis atidedamas? Variklių problemos, gal važiuoklės bėdos, gal lėktuvo kompiuteryje koks gedimas. Juk dažniausiai tokios mintys, tiesa? Nors, žinoma, visi meldžiasi, jog tik tie gedimai būtų nereikšmingi, kad tik kuo paprastesni. Kaip man aiškino vienas pilotas – jokie gedimai tokioje transporto priemonėje nebūna labai paprasti. Į viską reikia žiūrėti su didžiausiu rimtumu.
Kas nutiko lėktuvui, mes sužinojome tik pagaliau patekę į jo vidų. Atsiprašinėdamas lėktuvo kapitonas paaiškino situaciją: „Kad ir kaip absurdiškai tai skamba, bet mes neskridome, nes sugedo... tualetai! Juk suprantate – 12 valandų skrydis iš Afrikos iki Europos su 300 keleivių be tualetų būtų neįmanomas.“ Keleiviai sukiojosi vienas į kitą ir linkčiojo: taip taip, tikrai, be tualetų tiek nuskristi būtų neįmanoma. Tualetai svarbu, labai svarbu – kartojo aplink mane susėdę žmonės, o aš jiems, žinoma, pritariu. Tualetai svarbu! Ne tik ant žemės, bet ir danguje.
Pilotas taip pat pasidžiaugė, kad gedimą meistrams po daug valandų pavyko sutvarkyti. Gal būtume galėję išskristi anksčiau, bet pagal aviacijos saugumo taisykles įgula turėjo padaryti poilsio pertrauką. Pamiegoti, atsigauti. Visiems dirbantiems ore darbo valandos griežtai normuojamos, jos skaičiuojamos nuo tada, kai lakūnai ir stiuardai atvyksta į oro uostą.
Tad laukimas, kol bus sutvarkytas gedimas, irgi įskaičiuojamas į darbo laiką. Sudėjus laukimo valandas su skrydžio valandomis, jų išėjo per daug, todėl teko daryti pertrauką, nes atsiskraidinti kitą įgulą iš Vokietijos būtų trukę dar ilgiau.
Kita šios istorijos dalis – Frankfurto oro uostas, kuriame nusileidus 20 valandų vėluojančiam lėktuvui, jo keleivių nepasitiko joks darbuotojas, niekas nei iš „Eurowings Discover“, nei iš „Lufthansa“ nepanoro padėti šimtams į persėdimo skrydžius pavėlavusiems žmonėms. Pavyzdžiui, aš nusileidęs gavau el. laišką, kad per pusvalandį turiu pereiti iš terminalo D į terminalą A ir išskristi į Helsinkį, o jau iš ten į Vilnių.
Per pusvalandį tai padaryti viename didžiausių pasaulio oro uostų tarp tolimiausiai vienas nuo kito esančių terminalų yra neįmanoma. Be to, net neturėjau naujo bilieto būsimam skrydžiui. Be bilieto pereiti visų patikrų neįmanoma, bandžiau, bet buvau sustabdytas ir pasiųstas ieškoti oro linijų atstovų. Beveik tuo metu, kai persėdimui skirtas lėktuvas jau turėjo būti pakilęs, man atspausdino naują bilietą ir liepė bėgti, nors įspėjo, kad šansų spėti nedaug.
Deja, tokio dydžio oro uostuose, net ir esant tokiems gana sudėtingiems atvejams, jokios privilegijos negalioja, yra bendra tvarka – reikia stovėti eilėse. Tik supratingų žmonių dėka galite sutrumpinti eiles, jeigu šie jus praleis. Nebijokite prašyti – nors pasaulis gana žiaurus, kur visi kovoja tik patys už save, kartais aplinkui pasitaiko geriečių. Man taip nutiko ne kartą.
Dar viena pamoka – jeigu švieslentėse matote, kad jūsų lėktuvas dar nepakilo, rašoma, jog keleiviai „laipinami“ arba, „paskutinis kvietimas“, vadinasi dar turite šansų suspėti. Ne vieną, ne du, ne penkis kartus esu spėjęs persėsti į lėktuvą jau po laiko, kai jis turėjo išskristi. Šįkart irgi taip nutiko.
Spėjau, mano lėktuvas į Helsinkį vėlavo net valandą. Galiausiai iš Suomijos sostinės atskridau į Vilnių – iš viso po 42 kelionės valandų. Galite tik įsivaizduoti, koks jausmas tiek valandų laukus, skridus, bėgus, stovėjus eilėse. Nelabai geras. Bet suaugusiam žmogui dar nieko – lėktuve iš Mauricijaus buvo daug jaunų šeimų su kūdikiais. Kaip jiems jaustis, net baisu pagalvoti.
Vienintelis džiugus šios liūdnos, sugedusių tualetų istorijos dalykas – už tokį vėlavimą keleiviams priklauso solidi kompensacija. Mano paskaičiavimais, 600 eurų kiekvienam šitą iškentusiam žmogui. Pasitikrinau oro linijų tinklapyje, ten reikėjo specialiai registruotis, pareikšti pretenziją.
Ir taip, jie yra pasiruošę tiksliai tiek sumokėti. Galima sakyti, beveik atsipirko kelionė. Kaip ir apsimokėjo – kas nors pajuokaus. Finansiškai taip, bet kiek išdeginta nervų, koks nuovargis. Per atostogų savaitę sukauptas geras emocijas šitos visos problemos tiesiog sunaikino. Pamiršau, kad ilsėjausi.