Lietuvis važiavo itin keistu traukiniu, kuriame vienas vagonas priminė ligoninę: nieko panašaus nesu patyręs

Profesionalūs keliautojai, išnagrinėję Uzbekistaną skersai išilgai, sako, kad Taškente užsibūti neverta – čia užtenka praleisti 2–3 dienas, todėl šiandien stoviu prie stoties, iš kurios prasidės mano nuotykiai po šalį. Iš sostinės keliausiu į trečią pagal dydį Uzbekistano miestą Samarkandą, pasakoja DELFI Kelionių ambasadorius Orijus Gasanovas.

Įdomu tai, kad bilietus nusipirkau internetu, todėl į pačią stotį man net nereikia eiti – viskas vyks nedidelėje būdelėje, kurioje yra patikra. Pareigūnai peržiūri visus daiktus – saugumas kaip oro uoste. Su apsauga ir patikromis čia geriau nejuokauti. Jau anksčiau minėjau, jog šalis ilgą laiką kentėjo nuo žiaurių teroristinių išpuolių. Nors dabar jau kurį laiką yra ramu, jie vis tiek labai saugosi.

Negaliu tiksliai pasakyti, kokio senumo yra traukinys, bet akivaizdu – kai aš gimiau, jis jau važinėjo. Jie turi ir naujesnių modelių, tačiau ten papulti yra sudėtinga – bilietai parduodami stipriai iš anksto, todėl, jei nepasirūpini, tenka važiuoti senu. Įsigyjant bilietus į jį, visur pabrėžiama, kad oro kondicionieriaus nėra. Tai reiškia, jog kelionė bus karšta – primenu, kad Uzbekistanas yra itin karštas kraštas ir važiuoti prie 35 laipsnių šilumos bus reikalų.

Senas traukinys reiškia lėtas traukinys. Pavyzdžiui, ši mano kelionė truks keturias valandas, kai su naujesniu traukiniu važiuočiau tik dvi.

Kaip matau, praeiti per vagoną bus itin sudėtinga. Atrodo, šitame traukinyje esu vienintelis užsienietis. Šalia gulimų vietų iš karto yra ir sėdimos. Visos vietos užimtos, traukinys pilnutėlis. Aplinka labai įdomi, aš nesu važiavęs jokiu panašiu traukiniu.

Padarykime žygį iki restorano, kuriame žmonės gali pavalgyti, atsigerti. Kelionė iki jo, matau, bus labai ilga. Man atrodo, restoranas yra už šešių vagonų, todėl dabar per visus juos reikės nueiti. Pats nemaloniausias dalykas yra eiti per svetimų žmonių kojas. Šitas vagonas man iš viso primena ligoninę – visi kosėja, yra susidėję antklodes, guli.

Sunku nusakyti tą nejaukumą einant per kitus vagonus. Stengiesi būti tylus, niekam netrukdyti, bet kai kurie vis tiek ką nors pareplikuoja. Vieną kartą nueini iki restorano ir daugiau nebenori.

Viskas, mes atkeliavome – pristatau jums restoraną. Įdomiausia, kad čia nėra vietinių žmonių – vien turistai. O meniu nėra kainų – kai užsisakai maistą ir gėrimus, nežinai, kiek tai kainuos. Mums viskas atsiėjo tik 10 eurų, kas nėra taip jau baisu. Tikrai tikėjausi, jog meniu be kainų pridarys problemų.

Visus įspūdžius žiūrėkite naujausioje „Orijaus kelionės“ laidoje.