Man šventyklos visada asocijuojasi su susikaupimu, dvasingumu, o iš tikrųjų, kai yra tokie srautai turistų, dingsta sakralumas. Jausmas lyg atėjus į didžiulį prekybos centrą – gali imti skaudėti galvą.
Atėję į šventyklą, išgirsite kratymo garsą – tai yra O-mikuji. Parodysiu, kaip tai vyksta: pirmiausia reikia įmesti 100 jenų, tada imi metalinį daiktą ir kelias minutes kratai. Kai jį apverti, iškrenta pagaliukas, ant kurio yra rašmenys. Pagal užrašytą kodą reikia surasti stalčiuką bei išimti tau skirtą žinutę – bus arba geroji, arba blogoji fortūna.
Jei geroji, pasiimi bei skraidiniesi su savimi namo, o jeigu blogoji… Ištraukiau šūdą, kaip man ir pasakė priėjusi moteris – bloga fortūna. Blogos fortūnos namo nesiskraidini. Kaip susinervinau, noriu ją suplėšyti.
Čia viskas labai gerai sugalvota. Už kampo žmonės ištraukia blogą fortūną – nenoriu sakyti, kad visi, bet tikrai itin daug. Šiek tiek paėjus, parduoda neva stebuklingus amuletus, kurie pripildyti geros fortūnos. Yra daug skirtingų amuletų, parašyta, kam jie skirti: pavyzdžiui, kad išsipildytų norai, santykiai su antra puse būtų geri, sektųsi mokslai. Jeigu nori amuleto, kuris padės išsipildyti norams, tai kainuos 100 eurų. Čia perki savo sėkmę.
Verslas šventykloje. Suprantu tai, bet vis tiek noriu nusipirkti, nes, atrodo, turiu progą tai padaryti – o jei išsipildys ir bus gerai? Tuo labiau, kai žinai, jog ką tik išsitraukei blogą fortūną. Norisi ją nusivalyti. Žinokite, perku skirtą sveikatai, laimei.
Einame toliau ir yra dar viena vieta, kur visi sustoja – jei nori, kad sektųsi, reikia apsidūminti. Tai padaręs jau esu šventesnis.
Žengiame į šventyklos vidų. Įdomu, kad nesigirdi jokio maldos garso – tik pinigų žvangėjimas. Čia yra pinigų šulinys – žmonės masiškai meta monetas taip sugalvodami norus. Aš irgi noriu tai padaryti.
Daugiau žiūrėkite naujoje „Orijaus kelionės“ laidoje.
