Monastiraki – Atėnų miesto širdis, pagrindinė aikštė, kuri gyva ištisą parą. Kad ir kada ateitumėte, čia visada minios žmonių, daug judėjimo, chaoso. Tikrai jaučiasi, jog esame dideliame tarptautiniame mieste. Jeigu nori ateiti tiesiog stebėti praeivius, verdantį gyvenimą, aikštė tam puikiai tinka – yra daugybė kampelių, kur gali atsisėsti, atsinešti šaltos kavos, sumuštinių.
Aplink vyksta daug prekybos, pinigų prašinėjimo, pasirodo artistai. Kažkada seniai ši aikštė buvo vadinama turgaus – čia suvažiuodavo ūkininkai, prekeiviai iš visos Graikijos, kurie pardavinėdavo viską: sūrius, mėsą, žuvį, daržoves, vaisius. Keli prekybiniai taškai vis dar yra iki šiol – aikštėje visada sutiksite vaisių pardavėjus.
Šiaip jau jie turėtų pardavinėti tik tai, kas auga Graikijoje. Jie taip visiems ir sako – visi vaisiai bei uogos atvyko iš įvairių šalies regionų ir salų. Skamba gražiai, tačiau tai ne visai tiesa. Siekdami kuo daugiau užsidirbti, pardavėjai pamiršo tradicijas ir ėmė pardavinėti vaisius iš Maroko, Turkijos, Nyderlandų bei kitų šalių.
Pirkti čia vaisius yra toks simbolinis dalykas, tai daryti įprasta, bet reikėtų žinoti, kad, jei taupote savo biudžetą ir nenorite išleisti daug pinigų, prekybininkai šioje aikštėje visada pardavinėja su specialiu turistiniu antkainiu. Vietiniai žmonės čia vaisių sau į namus tikrai neperka, nes kitaip greitai bankrutuotų.
Iš aikštės noriu nerti į šalia esančią gatvelę, kurioje vyksta sendaikčių turgus – jis labai senas ir populiarus. Turgus man patinka, nes jis visuomet labai ramus, švarus, tvarkingas, viskas yra aišku. Eini tiesiai bei dairaisi į abiejose pusėse esančias parduotuvėles, kurios pardavinėja viską, ko galima rasti kituose pasaulio turguose. Visgi yra ir išskirtinių dalykų – pavyzdžiui, Kleopatros ir Cezario karūnos. Tai, sakyčiau, viena populiariausių prekių gatvės prekyboje.
Man patinka, kad viskas aiškiai parašyta. Stambule dėl kainų visada reikia klausti ir derėtis, o graikai taip stipriai derėtis nemėgsta, jie iš karto tiksliai užrašo, kiek kas kainuoja.
Pati įdomiausia šio turgaus dalis, be abejo, yra sendaikčiai. Skersgatvyje yra daug senų graikiškų daiktų: indai, namų apyvokos aksesuarai, papuošimai ant kalėdinės eglutės, baldai, fotoaparatai, radijo imtuvai, televizoriai. Tik vienas dalykas – sendaikčiai čia yra perbranginti. Tokius pačius sendaikčius toliau nuo miesto centro galima įsigyti ženkliai pigiau.
Visas Atėnų centras primena vieną nesibaigiantį prekybos centrą po atviru dangumi. Kur tik koks turistinis objektas, iš karto prie jo rasi 10 kioskų ir parduotuvėlių.
Iš pažiūros, tokie nesuderinami dalykai – Atėnuose, atrodo, visada karšta, bet senamiestyje veikia labai daug specializuotų kailinių parduotuvių, kurios čia be galo populiarios. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl čia turistai atvyksta apsipirkinėti. Yra net veikiančių į kailinius orientuotų agentūrų, kurios į Atėnus atskraidina turistus iš viso pasaulio – nuperka jiems lėktuvo bilietus, viešbutį, o tuomet veža per kailinių salonus bei fabrikus. Žinoma, žmogus įsipareigoja nusipirkti kailinius, o jei nieko neišsirenka, pats turi susimokėti už bilietus ir viešbutį.
Tos damos, kurios čia apsipirkinėja, sako, kad būtent Atėnuose galima rasti labai gražių, išskirtinių modelių – to jos ir atvyksta. Beje, tarp jų yra ir lietuvių.
Daugiau žiūrėkite naujoje „Orijaus kelionės“ laidoje.