Nei šio straipsnio antraštėje, nei įžangoje nėra jokios gudrybės. Faktas, kurį turėtų įsidėmėti kiekvienas, pasvajojantis apie Maldyvus arba ten jau susiruošęs lietuvis, – su alkoholiu ta nuostabi salų valstybė nedraugauja. Galima įžiūrėti šviesiąją šio reikalo pusę: blaivios atostogos, organizmo išsivalymas, detoksikacija ir panašiai. Bet nelabai tokie dalykai domina daugelį turistų. O draudimas išgerti juos netgi veikia atvirkščiai – nėra, vadinasi, dar labiau reikia. Ne vienam ši tema net tampa pagrindine, kalbant apie atostogas Indijos vandenyno skalaujamose salose. Vieniems tai kelia juoką, kitiems – pyktį. Pasitaiko ir tokių, kurie nusižengia įstatymams, o vėliau tiesiog atsiduria belangėje. Kad ir kaip prabangiai Maldyvų salos atrodytų paveikslėliuose, vietinis kalėjimas tikrai nėra iš pačių maloniausių vietelių; tie, kurie buvo, nerekomenduoja.
Maldyviečiai – musulmonai, o jų religija labai aiškiai draudžia vartoti „velnio lašus“. Tuo iš anksto nepasidomėję turistai dažnai būna nustebę, kad oro uoste muitinės pareigūnai tikrina lagaminus ir rankinį bagažą ieškodami svaigalų butelių. Jeigu randa, be jokių išimčių konfiskuoja. Paima radinį, turistui paduoda specialų žetoną, kurį keliaudamas atgal namo šis galės išsikeisti į savo butelį. „Sausasis įstatymas“ galioja ir oro uosto parduotuvėms – atvykę nerasite nusipirkti nieko, kas svaigintų. Limonadų, sulčių, vandens yra, o alkoholio ne. Taip norima užtikrinti, kad turistai pagarbiai laikysis vietinių įstatymų ir atostogaus blaiviai. Bent jau tokia oficiali versija, bet tuoj aš jums papasakosiu apie absurdiškąją šio reikalo pusę.
Griežti įstatymai, religiniai nusistatymai kažkodėl negalioja privačiose kurortinėse salose. Jeigu saloje yra tik viešbutis ar turistinių vandens vilų, ten svaigalų kažkodėl būna. Jie, aišku, griežtai draudžiami personalui, negalima nė lašelio padegustuoti, bet štai iš įvairių pasaulio šalių atvykusiems svečiams leidžiama. Jiems plaka kokteilius, pilsto vyną, šampaną ar ką nors stipriau.
Bet tikrai ne visi lietuviai sau gali leisti atostogas tose brangiose privačiose salose. O juk į Maldyvus norisi, ypač dabar, kai Lietuvoje karantinas, kai viskas uždaryta. Juk taip gražiai atrodo tie balto smėlio paplūdimiai, pasvirusios palmės ir nesuvokiamai gražios spalvos vandenynas. Tie, kurie taupo, bet vis tiek keliauja į Maldyvus, dažniausiai renkasi paprastesnes salas, kuriose gyvena vietiniai maldyviečiai. Jose anksčiau iš viso nebuvo turizmo, bet jau daugiau nei dešimt metų kuo puikiausiai vystosi, atsiranda daug nebrangių viešbučių ir svečių namų. Apie tai net nufilmavau „Orijaus kelionių“ laidą (2 sezonas, 8 laida), be abejo, rekomenduoju pasižiūrėti.
Tad jeigu turistas pasirenka taupyti ir atvyksta ilsėtis į vietinių gyventojų salą, jis ten susidurs su „sausuoju įstatymu“. Įsidėmėkite: ten, kur gyvena maldyviečiai, aplink juos jokiu būdu negali būti alkoholio. Nedidelėje, maždaug Vilniaus „Akropolio“ dydžio, saloje stovės trys mečetės, bet nebus nė vieno baro su alumi. Užtat galima rasti daug kioskų, prekiaujančių šviežiais egzotiniais vaisiais, iš jų ten plaka kokteilius. Labai gardūs, tik gal kiek saldoki, užsisakius reiktų paprašyti barmeno, kad nedėtų cukraus.
Nebe pirmą kartą lankiausi Mafušio saloje – vienoje populiariausių tarp nenorinčių išlaidauti turistų. Ten galima prisižiūrėti juokingų reakcijų, kai turistai sužino, kad negaus išgerti. Jie eina iš vienos kavinės į kitą, eina per viešbučius ir ieško vis keldami siūlomą pinigų sumą. Tik iš to jokios naudos. Visgi daugeliui vietinių gyventojų svarbiau laisvė nei pinigai; mat jeigu tik Maldyvų policija užfiksuos, kad kas nors iš vietinių turi alkoholio, bus labai blogai. Uždaro į kalėjimą, kuris yra toje pačioje Mafušio saloje. Jeigu per vietinių salą eitų turistas, mosikuodamas degtinės buteliu, taip pat baigtųsi liūdnai. Skirtų didelę baudą, deportuotų iš šalies, o tuos, kurie šakojasi, konfliktuoja su policininkais, prieš tai irgi uždaro pasėdėti parų.
Vienintelis legalus svaiginimosi būdas vietiniuose baruose – kaljanai. Vakarais galima pamatyti grupes lietuvių, rusų, ukrainiečių, vokiečių turistų, susėdusių traukti dūmelio. Tiesa, jeigu į tas kompanijas pažiūrėtume atidžiau, pastebėtume, kad vienas po kito jie kažko įpila į savo stiklines su limonadu. Išsitraukia mažą buteliuką vandens iš po stalo ir vis įsipila, papilsto draugams. Kas tai – paklausite. Žinoma, alkoholis, kurio turistai nelegaliu būdu prasimano.
Taigi, juoką kelianti šio straipsnio dalis apie tai, kur tų svaigalų parduoda. Nors neturėtų pardavinėti, bet, matyt, Maldyvų valdžia supranta, kad tai didelis, labai didelis verslas. Nors salos ir gražios, primena rojų, vietiniai politikai savo vidiniu grožiu nepasižymi – vis įsivelia į įvairius korupcijos skandalus, visokias machinacijas ir panašiai.
Kažkas iš tų pačių ponų, vadovaujančių šaliai, nusprendė, kad alkoholį visgi galima leisti, bet tik jokiu būdu ne salose, o jas skalaujančiame Indijos vandenyne, nes ten juk niekas negyvena, tik žuvys. Sistema tokia: netoli salų, kur galioja „sausasis įstatymas“, prisišvartuoja keli laivai. Jie iš valdžios gauna alkoholio licenciją ir štai – užsiima stipriųjų gėrimų prekyba. Tik tie laivai negali stovėti prie kranto, privalo būti bent kilometro atstumas. Ką tai duoda? Atseit sunkiau patekti į tuos laivus. Sunkiau tiek, kad ten kas 5 minutes reguliariai visą naktį kursuoja mažos motorinės valtys. Nemokamai pirmyn atgal plukdo tuos, kurie nori išgerti. Jose visada galima sutikti turistų iš mūsų šalies. Ponia Vida, ponas Antanas, ponaitis Jokūbas, panelė Augustė – tik spėk sveikintis su visais.
Kaip atrodo maldyvietiškas „alkoholio laivas“? Švelniai tariant, ne taip, kaip galite įsivaizduoti barus egzotiškuose atostogų kraštuose. Liūdnokas ten vaizdas, panašu į labai prasto lygio alubarį Lietuvoje. Maždaug į tokį, kokie klestėjo miegamuosiuose didmiesčių rajonuose devintajame dešimtmetyje. Nežinau, kaip jūsų rate tokias vietas vadino, bet mes sakydavome „smirdalynė“ arba tiesiog „kaniūšnė“.
Pabandysiu nusakyti savo pirmąjį ir kol kas vienintelį kartą tokioje vietoje. Išsilaipiname iš mažos mus atplukdžiusios valtelės. Pakylame į denį, o ten išvirtę miega keli ponai. Dar nėra nė devintos valandos vakaro, bet ponai jau visiškai „trūkę“. Tu jiems dainuok į ausį, šokinėk aplinkui, vyrams visiškai vienodai. Knarkia pasišvilpaudami. Daugiau nieko nematyti, muzika negroja, diskotekos švieselių nėra. Labiau primena ne „alkoholio laivą“, o kažkokią vietą, kur įvyko žiaurus kriminalas. Negana to, mus atplukdžiusi valtelė išplaukia atgal į krantą pasiimti kitų turistų. Apsisukti ir grįžti atgal jau nėra galimybės, na, bent jau artimiausias dešimt penkiolika minučių, kol valtis vėl sugrįš.
Lendu giliau į laivo vidų, ten pagaliau matyti baras. Tiksliau, reikėtų sakyti „barelis“. Toks kuklus... Už jo stovi iš Bangladešo atvykęs darbuotojas, rankšluostėliu blizgina taures. Už vieno staliuko sėdi pora. Vyrukas gurkšnoja alų, merginai jau „amen“, palinkusi miega. Už kito staliuko sėdi pusplikis vyras, kažką rašosi sąsiuvinyje, šalia pasistatęs aliejaus ir acto butelius. „Keistus gėrimus vartojate“, – pajuokavau. Ponas visai neįsižeidė, suprato mano juokelį. Pasirodo, tai italas Džiordžio, „alkoholio laivo“ savininkas, atvykęs iš Florencijos. Aliejus ir actas stovi, nes jis neseniai valgė salotas. Iš šių ingredientų pasidarė padažą. Jokio maisto meniu laive nėra, tiesiog Džiordžio gyvena vienoje iš kajučių, tas laivas yra jo namai, todėl ir elgiasi jis ne kaip bare, o kaip savo namų virtuvėje.
Tiesą sakant, ir pats baras neprimena normalaus baro, nes jame nėra jokių alkoholio butelių. Prekes barmenas atneša iš kažkur, vadinkime tą vietą sandėliu. Klientai negauna jokio meniu, reikia sakyti, ko nori, o barmenas atsakys, ar to gėrimo jų sandėlyje dar liko. Pasirodo, prekių paklausa didžiulė, o pasiūla nelabai. Džiordžio guodėsi, kad nespėja pildyti atsargų.
Įdomu tai, kad visi stiprieji gėrimai laive kainuoja 100 Amerikos dolerių. Tai pradinė 0,7 l talpos butelio kaina. Nesvarbu, ar užsisakai viskio, degtinės, brendžio ar romo. Tačiau Džiordžio, kaip tikras italas, linkęs į flirtą su klientais, jis gali suteikti nuolaidą. Vieniems parduoda butelį už 90 dolerių, kitiems – už 80. Iš kai kurių lietuvių girdėjau, kad labai išvaizdžios moterys kartais kainą nusimuša net iki 60 dolerių.
Kai pagaliau suderini kainą, išsirenki gėrimą, barmenas klausia kliento, ar šis gers vietoje, ar pasiims su savimi. Nors oficialiai, pagal jau minėtus Maldyvų įstatymus, jokio „pasiėmimo su savimi“ negali būti. Bet ir barmenas, ir ponas Džiordžio merkia akį. Jie tuos įstatymus kartais palaužo, išdykėliai. Tačiau stiklinio butelio su alkoholio gamintojo etikete pasiimti neleidžia, yra pasiruošę plastikinių vandens buteliukų, į kuriuos ir perpila alkoholį. Štai ką ten į savo stiklines pylėsi tie mano jau minėti vyrai, rūkydami kaljaną saloje. Buteliuko iš Džiordžio naktinio laivo turinį.
Kol barmenas pila buteliuką „išsinešti“, Džiordžio perspėja klientus, kad šie tuo alkoholiu saloje per daug niekam nesigirtų, niekam jo nerodytų, dar labai svarbu, kad apsvaigę niekam nesukeltų problemų. Nes jeigu tik kils problemų, jeigu kas nors iš vietinių pajaus, kad turistai iš kažkur gauna „velnio lašų“, gali kilti skandalas. O skandalas tokiame versle negerai: lieps išplaukti italo laivui kur nors toli toli, gal net į Italiją.