Šio rašinio tikriausiai nebūčiau prisiruošęs surašyti, jeigu ne vienos mano draugės istorija iš populiaraus Vilniaus baro. Ji savomis akimis matė ir girdėjo, kaip jauna lietuvių pora atsisakė sėsti valgyti prie staliuko, šalia kurio sėdėjo trys azijiečiai. Toji porelė lyg ir juokais ėmė burbuliuoti: „Korona, korona, ten tikrai nesėsime.“ Tarsi visi pasaulio žmonės siauresnėmis nei mūsų akimis būtų pavojingojo viruso nešiotojai.
Nusiraminkite, nedramatizuokite, nustokite vengti visų pasaulio azijiečių. Man juokinga aiškinti tai, kas atrodo turėtų būti elementaru, bet matau, kad reikia. Pasirodo, turime tarp mūsų nemažai tamsuolių, įsivaizduojančių, kad pati žmogaus rasė gali būti pavojinga. Jūsų žiniai, gerbiamieji panikos apsėstieji ir ją skleidžiantys, virusu, kurio visomis išgalėmis vengiate, jus gali užkrėsti italas, šveicaras, rumunas, vokietis, britas, ispanas, norvegas ir t. t.
Daugybė tautybių, pasaulio valstybių pripažino, kad virusas juos jau pasiekė. Gali apkrėsti net ir estas, o jo juk neatskirsite nei pagal akis, nei pagal plaukų spalvą. Kas ten žino, kas už jūsų stovi eilėje prie parduotuvės kasos. Šiais laikais, kai lėktuvų bilietai tokie pigūs, keliauja, kas tik nori, visas pasaulis susimakalavo, todėl naujienos, madų ir kitokių dalykų tendencijos, muzika, o taip pat ir ligos, sklinda žaibo greičiu. Taigi įsidėmėkite: jei žmogus atrodo atvykęs iš Azijos regiono, tai visai nereiškia, kad jis pavojingas.
Šešis tūkstančius kilometrų nuo Lietuvos esančioje Kinijos Liaudies Respublikoje gyventojų yra daugiau kaip milijardas. Jeigu tiksliau, 2017 metų statistikos duomenimis, 1 388 232 693 (milijardas trys šimtai aštuoniasdešimt aštuoni milijonai). Galite patikėti? Dar milijonai kinų gyvena kitose pasaulio vietose – didžiulės bendruomenės Australijoje, Jungtinėse Valstijose ir t. t. Gal jums ir keista bus, bet kai kurie kinai niekada nėra buvę savo protėvių žemėje. Tradicijas, pomėgius, kulinarinius receptus ir, žinoma, kalbą jie perima iš tėvų ir senelių, prieš daug metų emigravusių į įvairiausius kraštus.
Tie, kurie daug keliauja, jau visai nesistebi, kad kiekviename pasaulio didmiestyje, visai nesvarbu, kuriame jis žemyne ir kurioje šalyje, šimtu procentų bus kinų rajonas arba bent kinų gatvė. Vilniuje tokia vieta tapo Naujamiestis, čia galima rasti mažiausiai dešimt tos virtuvės restoranų. Pavyzdžiui, San Fransiske kinų rajonas toks didelis, kad gali atrodyti, jog staiga iš Jungtinių Valstijų persikeli į Aziją. Įdomiausia, kad daug ten gimusių kinų net nemoka kalbėti angliškai.
Iš Kinijos „Delfi kelionėms“ esu rašęs ne vieną rašinį, pasakojau jums ir apie nuotakų turgų Šanchajuje, kur parduodamos netekėjusios merginos, ir apie padirbinių kultūrą, kad kinai padirbinėja viską, ką tik netingi, ir apie keistus valgius, kurie nuo neatmenamų laikų ten ruošiami, ir daugybę visokių kitokių dalykų. Bet šįkart mano tikslas – artimiau supažindinti jus su šia tauta, kuo jie skiriasi nuo mūsų. Manau, nesuklysiu sakydamas, kad tai viena išskirtiniausių pasaulio tautų. Keliaujant į Kiniją ar sutikus kinų mūsų gatvėse tam tikri dalykai daug kam gali pasirodyti neįprasti.
Kinai sako, ką galvoja.
Mes Europoje esame įpratę viską sakyti kuo mandagiau, dažnai gražiai apžaisdami ir sušvelnindami savo mintį. Kinai nevynioja į vatą ir rėžia į akis tai, ką galvoja. Jeigu jūs nepatikote žmogui, jis gali drąsiai tai ir pasakyti į akis. Ypač juos nervina tokie, kurie kažko moko ar reguliuoja. Man buvo nemaloni situacija su taksistu, kurį vis skubinau. Jis sustojo ir pasiūlė išlipti, jeigu kas nors nepatinka. Turėjau atsiprašyti vairuotojo ir likusią dalį kelio tylėti.
Kinai spjaudosi.
Ne piktybiškai ir nieko blogo nelinkėdami, jie tiesiog spjaudo burnoje susikaupusias seiles ir tai daro, kur tik sugalvoja. Eidami gatve ant šaligatvio, sėdėdami kavinėje po kėde arba į lėkštę, važiuodami autobusu pro langą ir panašiai. Kai kur Kinijos didmiesčiuose, ypač tose vietose, kur dažnai renkasi turistų, – net kabinami perspėjimai, kad spjaudytis negalima. Tiesa, tokių draudimų mažai kas paiso. „Kodėl turėčiau vaidinti prie užsieniečių?“ – galvoja sau kinai ir spjauna, kur nori.
Kinai triukšmingi.
Drįstų sakyti, kad tai pati triukšmingiausia tauta pasaulyje. Jie labai garsiai kalbasi, dažnai ginčijasi, o kai susitaiko, juokiasi netvardydami emocijų. Daug kur pasaulyje tuose viešbučiuose, kur mėgsta apsistoti turistų iš Kinijos, net būna pakabinti specialūs jiems skirti perspėjimai su užrašu „netriukšmaukite“. Tiesa, tie rašteliai dažniausiai neveikia. Jie to nedaro specialiai, taip tiesiog išeina savaime. Kažkaip kalba vienas per kitą, nutraukinėdami draugus, todėl ir kyla konfliktų. Ir dar vienas pastebėjimas – jeigu kas nors matuotų garso lygį, manau, tikrai nustatytų, kad kinės triukšmingesnės už savo vyrus.
Kinai nemėgsta įdegti.
Įdegęs kūnas ne tik Kinijoje, bet daugelyje Azijos šalių yra nemadingas. Jie juokauja, kad įdegę būna tik laukuose dirbantys ūkio darbininkai, todėl, jeigu nori išlaikyti aukštesnį statusą, kaip tik įmanoma vengia saulės. Lietuviai, kurie Kinijoje nuvyksta į paplūdimius, būna šokiruoti – ten beveik nepamatysite nuogo kūno, kinai net veidus dengiasi specialiomis kaukėmis. Vietiniams sunku suprasti, kodėl mūsiškiai išsirengia ir atsigula gaudyti saulės spindulių, todėl puola fotografuoti. Mano viena draugė, gyvenusi Kinijoje keletą metų, ne kartą papuolė į tokią situaciją. Žmonės jos net klausdavo, kodėl ji taip daro, – kodėl guli priešais saulę.
Kinai dievina makaronus.
Tikriausiai žinote faktą, kad ne italai sukūrė makaronus, o kinai. Ir tikrai ne italai makaronus mėgsta labiausiai pasaulyje, o kinai. Šios tautos žmonės užpilamų makaronų pakelius su savimi nešiojasi visur: į darbą, į mokyklą, vežasi į keliones. Savo akimis mačiau atostogų Maldyvuose metu. Viešbutyje gyveno daug kinų ir jie pusryčiams neimdavo to, kas būdavo siūloma ant švediško stalo. Nei sūriai, nei dešros neviliodavo tų žmonių, jie užsipildavo vadinamuosius bomžpakius, kuriuos Lietuvoje taupydami labai mėgsta valgyti studentai.
Keisti kiniški traškučiai.
Dar šis tas apie kinų maistą. Mes Europoje labai mėgstame bulvių traškučius, o štai kinai kaip užkandį naudoja tai, ko ne kiekvienas lietuvis drįstu paragauti. Tokiuose kaip mūsų traškučių pakeliuose pas juos būna supakuotos rūkytos ir skrudintos vištų letenėlės. Sykį, skrendant iš Šanchajaus į Tokiją, tas letenėles aplink mane valgė gal dešimt kinų. Tai buvo pirmas kartas, kai pamačiau tą keistą užkandį.
Kinai miega visur.
Mes, lietuviai, dažnai dėl ko nors burbame, skundžiamės, kad pervargome, po pietų ramstomės alkūnėmis į stalą, nes ima miegas. Kinai burba mažiau, nes jie kada nori, tada ir miega. Juokais galima būtų pavadinti juos miegančia tauta, nes pamatyti kiną, miegantį darbo vietoje, – nieko keisto. Vietiniai stengsis žmogaus nesujudinti, kad tik nesutrukdytų jo ramybės minučių.
Pavyzdžiui, vaikštote po turgų, matote, ponas pardavėjas nuleidęs galvą. Jūs norėtumėte iš jo ko nors nusipirkti, bet, deja deja, judinti žmogaus, sakyti, kad užteks miegoti, – negalima. Kinai turi išsimiegoti, kada nori. Todėl nesistebėkite, kai pamatysite juos sapnų karalystėje. Labai dažnas atvejis viešajame transporte. Arba esu matęs parke ant suoliuko. Ne koks benamis, o tiesiog kostiumuotas ponas prigulė. Kažkas panašaus į ispanišką siestą.
Kinai nori būti išskirtiniai.
Londone, Milane ar Paryžiuje labai daug prabangių parduotuvių. „Chanel“, „Fendi“, „Prada“, „Miu Miu“ ir t. t. Retai jose matau lietuvių, mūsiškiai privengia tokių vietų. Bet po Europą keliaujantiems kinams tai viena iš svarbiausių stotelių. Tai nereiškia, kad jie visi be galo turtingi. Būna, žmonės ilgai taupo, pusę metų ar net metus, ir tada leidžiasi į kelionę vien tam, kad nusipirktų Paryžiuje labai gražų, prabangų rankinuką. Būtent Paryžiuje, nes bus galima pasigirti draugams ir giminėms. Kai tokia didelė šalis, kai tiek daug žmonių, natūralu, kad visi nori išsiskirti. Jiems svarbu parodyti savo statusą, svarbu atrodyti turtingiems, todėl perka tas prekes, ant kurių ryškiai matyti logotipas. Panašiai kaip ir rusai iš Maskvos.
Kinės pamišusios dėl baltaodžių.
Dėl to paties noro išsiskirti galioja ir dar viena taisyklė – kinės nepraleidžia pro savo akis baltaodžių vaikinų ir vyrų. Nesvarbu, ar Kinijoje, ar kelionės po Europą metu, – kinės tiesiai šviesiai prieis prie joms patikusio vaikino ir paprašys pasidaryti asmenukę, dažniausiai ne vieną. Ypač joms patinka šviesių plaukų, žydrų ar žalių akių vyrai, tokie Kinijoje pasijaučia tikromis žvaigždėmis. Kodėl jos taip daro? Vėliau tas nuotraukas kinės rodo savo draugėms, dažnu atveju jos gali pameluoti, kad su tuo žmogumi iš nuotraukos turėjo trumpą romaną. O, kad būtų įtikinamiau, kartais tokių fotosesijų gatvėje metu merginos net pakeičia drabužį, kad atrodytų, jog su tuo vyru ar vaikinu praleido ne vieną dieną. Tai labai senas triukas, daug metų naudojamas, bet vis dar populiarus.
Beje, ištekėti už aukšto europiečio yra tūkstančių, o gal milijonų kinių svajonė. Ne dėl paso, ne dėl pilietybės ar finansų. Joms tiesiog nuoširdžiai europiečiai yra labai labai gražūs. Todėl aš visada pajuokauju – jeigu Lietuvoje koks nors vyrukas niekaip nesugeba rasti žmonos, gal jau net viltį prarado, rekomenduoju keliauti į Kiniją, garantuoju, vienišas neliks.
Kinai daug sportuoja.
Mūsų senjorai galėtų pasimokyti iš kinų senjorų. Tiesiog nuostabu, kas vyksta Kinijos miestuose ir kaimuose vakarais. Parkuose, stadionuose, daugiabučių kiemuose ar bet kur, kur tik gali, renkasi būriai senyvo amžiaus kinų ir visi drauge sportuoja. Kažkuris vienas rodo, ką reikia daryti, kaip taisyklingai judėti, o visi kiti kartoja paskui tą mokytoją. Be to, sportuodami vyresnio amžiaus kinai kartu mezga romanus ir draugystes.
Gamtiniai reikalai – ten, kur papuola.
Kinijoje gyvenantys lietuviai dažniausiai pirmu numeriu pasakodami apie tą tautą pamini tokį mums tikrai neįprastą dalyką – kinai šlapinasi ir tuštinasi viešose vietose, netgi matant kitiems žmonėms. Su tuo didesniuose miestuose jau senokai bandoma kovoti, bet nelabai pavyksta. Tiesa, tai daro dažniausiai mažiau išsilavinę kinai, bet reikalas tikrai masinis. Važiuoja metro traukiniu po darbo moteriškė, staiga prispyrė reikalas – ji pritūps, pasikels sijoną ir padarys į kamputį.
Beje, vaikams net sudaro specialias sąlygas, kad jie laisvai, kur tik nori, galėtų taip daryti. Daug kinų savo mažyliams perka specialias kelnes su skyle galinėje pusėje, jeigu staiga prispaustų reikaliukas.
Nors kai kurie dalykai mums, santūriems lietuviams, labai keisti ir net sunkiai suvokiami, visus šiuos skirtumus reikėtų priimti kaip įdomų toli nuo mūsų gyvenančios tautos išskirtinumą. Taip jie gyveno daug metų ir gyvens toliau, valgė ir valgys keistus gyvūnus, nors šalies valdžia jau bando tai riboti. Bet ne vien kinai pietums renkasi egzotišką mėsą ar vabzdžius. Pavyzdžiui, Peru yra nedidelis kaimelis, kur žmonės valgo kates, o Korėjoje juk valgomi šunys.
Pasaulis įvairus, o tai, kad kartais nuo tų keistenybių kyla ligų, pavadinkime nemaloniu atsitiktinumu. Šįkart pas juos liga prasidėjo, kitą kartą koks nors virusas gali kilti kur nors arčiau mūsų. Juk Pakruojyje žmonės valgydavo varnas. Kam nors Švedijoje apie tai papasakotum, stvertųsi už galvos. Kaip ir stveriasi išgirdę apie mūsų šaltieną arba tai, kad daug kas mėgsta kiaulių ausis. Visos tautos skirtingos, visos turi savo pomėgių ir įpročių.