Pasitaiko, kad nenusisekus verslui įmonė žlunga. Ne ten investavo, laiku negavo pajamų, nepatiko klientams ir panašiai. Priežasčių būna įvairių. Vis dažniau neapskaičiuodami savo pajamų ir išlaidų paprasti, individualūs žmonės skelbia asmeninį bankrotą. Jo prireikia, kai žmogus turi daugiau skolų, nei uždarbio.
Tačiau šįkart jums papasakosiu ir apie tai, kaip lengvai, vos per vieną vakarą galima imti ir patirti dar vienos rūšies finansinį žlugimą. Pavadinkime jį „kelionės bankrotu“. Toks ištinka, jeigu padoriai neįsigilini, į kokią šalį ar miestą atvykai. Visiems laikams prisiminkite: tikrai ne visose pasaulio vietose galima aklai užsisakinėti vandenį ar stiklinę gaivaus gėrimo.
Visada, kartoju – visada, paprašykite meniu, pažvelkite į kainas ir tik tada, jeigu išgalite paprašykite, ko norite. Taip yra ir su visomis kitomis išlaidomis, kurias įprastai patiriame kelionėse. Taksi, viešbutis ir panašiai. Viską reikia deramai pasverti. Nes, pavyzdžiui, jeigu aklai nuvyksite į vieną gražiausių ir brangiausių vietų Europoje – Monaką, ten nuo kainų dydžio gali susisukti galva. Ten jos pačios didžiausios, kokias teko kur nors pasaulyje matyti.
Tiems, kuriems iki šiol dar atrodė, kad brangu pas mus Lietuvoje, po šio teksto taip nesinorės sakyti. Nes palyginus – pas mus viskas tarsi su aštuoniasdešimties procentų nuolaida. Vis dėlto didelės kainos neatbaido lietuvių, Monake per vieną dieną mūsų tautiečių sutikau daugiau, nei keliaudamas Romoje ar Barselonoje. Monakas mažiukas, todėl prasilenkti – daug didesni šansai.
Labai svarbus patarimas – jeigu esate keliautojai, kurie negali gyventi be interneto ir visą laiką savo mobiliuosiuose aparatuose esate įsijungę „roumingą“ – Monake siūlau nuo to susilaikyti. Monakas nėra Europos sąjungos šalis, todėl ten mažos bendrijos kainos mobiliajam ryšiui ir internetui negalioja. Jokių nuolaidų, brangieji. Vos tik pasiekiate šio miesto-valstybės teritoriją – išjunkite viską, ką tik galite.
Nes kitaip, jeigu laisvai ir drąsiai naudositės, bus kaip šio rašinio autoriui. Už vieną dieną trukusių socialinių tinklų naršymą, už virtualių žemėlapių naudojimą ir įdomių vietų „guglinimą“ – keli šimtai eurų. Juk tuos pinigus buvo galima paprastai sutaupyti, tereikėjo prisijungti prie nemokamo „Wi-Fi“, kuris daugelyje Monako vietų yra pasiekiamas be jokių papildomų slaptažodžių. Bet žinote, kaip dažnai būna, ėmė žmogus ir nepagalvojo.
Ar rekomenduoju apskritai aplenkti Monaką ir ten nesilankyti? Tikrai ne. Būtinai nuvykite, pasigrožėkite, pamatykite, kaip atrodo idealus pasaulis. Be šiukšlių, be valkatų, be kitų negerovių. Tikrai, jausmas kaip pasiekus kitą planetą. Tarsi viskas būtų dekoracijos, o kiekvienas kampas tinkamas tobuloms nuotraukoms.
Greičiausia ir paprasčiausia kelionė, žinoma, lėktuvu. Rinkausi kompanijos „Airbaltic“ skrydį į Nicą. Iš Vilniaus ir Palangos oro uostų šis reisas vykdomas tris kartus per savaitę – antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais. Su labai greitu persėdimu Rygoje.
Dažniausiai, kai pagalvojame apie Monaką, prieš akis matome kazino, greitus, neįperkamus automobilius ir krūvas pinigų.
Ir ne be reikalo. Turbūt dažniausiai apie Monaką girdimas faktas yra tai, kad ten vienas iš trijų gyventojų yra milijonierius. Jei norite tikslesnės matematikos, tai beveik trylika tūkstančių ponų ir ponių, galinčių sau leisti bene viską: ferarius, jachtas ir ilgas naktis kazino.
Galvojate, ir kaip tokia nykštukinė derlingos žemės, naftos ar kitų natūralių turtų neturinti šalis tapo milijonierių rojumi ir tikra svajone vargstantiems? Pasirodo, visas turtų variklis užsisuko 1869 metais, kai Monake buvo panaikinti pajamų mokesčiai, o finansinė našta čia įsikurti sumaniusioms kompanijoms ir net smulkiems verslams taip pat labai palengvinta.
Tokios naujovės pritraukė verslininkus iš viso pasaulio. Ir dabar iš beveik 39 tūkstančių šalyje gyvenančių žmonių, tik šešiolika procentų yra tikri, nuo seno čia šaknų turintys monakiečiai. Daugiausia tarp atvykėlių – prancūzų, taip pat nemažai italų.
Taigi, už gerovę Monakas gali dėkoti teisingam sprendimui prieš šimtą penkiasdešimt metų. Užsienio investicijos, turizmas ir pradėję kurtis kazino užtikrino, kad šalyje nebūtų skurdo, neraštingumo ir nusikaltimų. Šių socialinių problemų rodikliai Monake yra beveik lygūs nuliui.
Daug kam kyla klausimas, kaip Monakas sugeba išsilaikyti be pinigų iš mokesčių. Anksčiau labai didelę dalį šalies gerovės sudarė pajamos iš kazino, tačiau valdžia nusprendė mažinti šių institucijų įtaką ir dabar daugiausia pinigų neša mokesčiai iš nekilnojamojo turto pardavimų ir užsienio verslo. Nors mokesčiai ir maži, tačiau įmonių tikrai daug. Dar apie 15 procentų biudžeto sukrauna turizmas.
Bet kokiu atveju, akivaizdu, kad tiek užtenka sutvarkyti miestui, valyti gatvėms, gražinti paplūdimius ir pasirūpinti, kad kiekvienas kampas atrodytų kaip kiekvieno „instagramerio“ svajonė.
Turbūt nenuostabu, kad čia įsikurti nusprendė lenktynininkas Lewisas Hamiltonas, teniso žvaigždė Novakas Džokovičius, grupės „U2“ lyderis Bono ir „bitlas“ Ringo Staras. Juos vilioja ne tik laisvė nuo mokesčių, bet ir geras oras, žydras vanduo ir krūva elitinių renginių, kurie paprastiems žemiečiams lyg tolima svajonė. Keli iš jų – „Formulės 1 Grand Prix“ ir super jachtų iš viso pasaulio suvažiavimas vykstantis kiekvieną rudenį.
Pasaulinio garso žvaigždėms pasisekė, kad pinigų jie gali neskaičiuoti. Tačiau kaip gi mes, paprasti lietuvaičiai? Ar mums ten yra vietos? Ir kiek atlyginimų ten teks išleisti per savaitę? Gal ir ne visą atlyginimą, bet ne mažą dalį tai tikrai.
Pradėkime nuo to, be ko nė vienas žmogus neišgyvena – vandens. Jeigu keliavote, tikrai žinote ir matėte, kad yra šalių, kur gatvėse stovi specialūs fontanėliai skirti atsigaivinimui. Čia to tikrai nerasite. Dar gi esame įpratę ant kiekvieno kampo matyti turistines parduotuvėles, kioskus, kur dažnai vanduo parduodamas po 1 ar 2 eurus. Įsidėmėkite, Monake parduotuvėlių nėra gausybė, ypač turistiškiausiose vietose.
O juk pavargę, sukaitę nuo laipiojimo kalnais, tikrai norėsite atsigaivinti. Jei nepasirūpinsite iš anksto, ruoškitės atverti piniginę. Stalo vandens net neprašykite, tik prajuokinsite padavėją. Restoranuose ir kavinėse – vanduo tik buteliukuose. Skirtingų, kartais net ir trijų dydžių talpose. Tiesiog bandykite išsirinkti mažiausią vandens tarą. Tuomet gal tilpsite į 6-8 eurus.
Jei netyčia apsilankysite ir ištrokšite paplūdimio klube, už litrą vandens paklosite daugiau nei 10 eurų. Tiesa, jo gausite tikrai prašmatnaus, visame pasaulyje žinomų gamintojų. Įdomu, ar monakiečiai bent įtaria, kad kai kur pasaulyje žmonės geria vandenį iš čiaupo. Turbūt, jiems pasirodytume ne tik varguoliai, bet ir keistuoliai.
Tikrieji Monako „stebuklai“ prasideda tada, kai turistas šiek tiek praalksta. Jeigu vadovausitės įprastais kelionių vadovais, programėlėmis, kurios rekomenduoja geras vietas – neabejotinai norėsite apsilankyti legendinėje „Cafe de Paris“. Ji įsikūrusi prie pat garsiojo „Monte Karlo kazino“.
Monake yra toks posakis: „jeigu nevalgei „Cafe de Paris“, tai nebuvau šiame mieste“. Man posakis juokingas, nelabai mėgstu tokių. Bet daugelis atvykėlių vis tik stengiasi tą vietą aplankyti. Nusekiau paskui ir išsižiojau.
Už tradicinę prancūzišką svogūnų sriubą sumokėjau 17 eurų, už šioje apylinkėse sukurtas ir visame pasaulyje žinomas Nicos salotas su tunu – teko pakloti 22 eurus, už mažą „Coca-cola“ buteliuką – 8 eurus, o už ledus su grietinėle, tokį šiek tiek sovietinius laikus primenantį desertą – 22 eurus.
Gerbiamieji, vieno žmogaus pietūs Monake kainavo 69 eurus. Ir tai nebuvo išlaidavimas, išvengiau karštojo patiekalo, negėriau alkoholio. Jeigu būčiau norėjęs „rimčiau“, iš „Cafe de Paris“ žengčiau paklojęs gerokai virš 100 eurų.
Jeigu manote, kad mokėdami tokius didelius pinigus jausitės karališkai – turiu nuvilti. Aplinkui garsiąją kavinę tikrai gražu, viena po kitos pravažiuoja naujausios mašinos, žingsniuoja ponai. Bet vidus kiek primena valgyklą, nors ir su staltiesėmis, bet viskas taip senoviška ir stipriai padėvėta. Aptarnavimas – irgi ne fantastika. Tad nors ir brangiai mokėsite – turtuoliais tikrai nesijausite. „Cafe de Paris“ valgo tik Monako paprastuomenė.
Vis dėlto, jei „Cafe de Paris“ kainos jums pasirodė kaip smulkmena, yra ir kitų variantų. Galite patraukti į vieną labiausiai rekomenduojamų azijietiškų restoranų „Nobu“. Jame puotauja visi miestą lankantys milijonieriai, Holivudo žvaigždės. Beje, „Nobu“ restoranai visada patenka į pačių geriausių valgymo vietų pasaulyje sąrašą. Tad neabejokite – pigu nebus. Ten šefas mielai pačirškins australišką kepsnį už 112 eurų, paruoš karališką krabą už 58 eurus arba taupantiems iškeps penkis japoniškus „koldūniukus“ už 30 eurų. Kiek kainuoja vanduo, paklausite? Litras – 12 eurų.
Ir tai dar tikrai nėra brangiausias variantas. Pradėkite dairytis į „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintus restoranus, ten patiekalai kainuos nuo 100 eurų.
Vieno brito tinklaraštyje perskaičiau, kad labiausiai jį šokiravo visai ne maisto kainos. O visokie SPA centrai ir paplūdimio klubai. Šias vietas keliautojas pavadino „tikromis siurbelėmis“, kur už kiekvieną „pirstelėjimą“ lupa pinigus. Masažo kaina keli šimtai eurų, manikiūras ar pedikiūras kainuoja taip pat porą šimtų, kirpimo paslaugos prasideda nuo šimto. Pogulis prie baseino, ant gražaus balto gulto – nuo penkiasdešimties eurų. Labai priklauso, kurį poilsio klubą išsirinksite. Jie įsikūrę geruose viešbučiuose. Žinoma, yra ir vietų prie jūros, paplūdimyje. Gulto kaina dienai čia prasideda nuo 17 eurų žmogui. Už rankšluostį reikės mokėti papildomai.
Jeigu tik galite – neapsistokite Monake. Gyvenkite Nicoje, Kanuose ar kažkur aplink, bet tik ne Monake. Nebent turite daug pinigų. Vėl gi, aš vadovavausi populiarių kelionių puslapių rekomendacijomis. Visi jie nurodo, kad geriausia apsistoti Monte Carlo rajone. Tai pats Monako centras. Kaip variantą pasirinkau „Fairmont Monte Carlo“ viešbučio standartinį numerį. Jo kaina 239 eurai už vieną naktį, su nuolatinio keliautojo nuolaida. Tiesa, be pusryčių, jeigu norisi jų, reiktų pakloti dar 40 eurų. O jeigu standartinis kambarys netenkina, ir norisi geresnių sąlygų, tarkime su vaizdu į jūrą, ir papildomu svetainės kambariu, mokėti reikės 1195 eurus už vieną naktį.
Kai išvydau viešbučių kainas, pasidarė įdomu, o tai kiek tada už butų nuomą moka tie, kas čia apsistoja ilgesniam laikui, pavyzdžiui, padirbėti. Specialiai neminėsiu super brangių vietų, išsirinkau paprastesnį, nutolusį nuo centro. 55 kvadratinių metrų, vieno miegamojo su atskira svetaine butas esantis kažkur ant kalno mėnesiui kainuoja 2600 eurų. Plius aptarnavimo mokesčiai.
Bet tai dar nėra brangu, žinant faktą, kad Monako nekilnojamas turtas yra brangiausias pasaulyje. Vienas kvadratinis metras čia kainuoja 48,800 Eur. Tai yra dvigubai daugiau nei Londone ar Paryžiuje.
Daugeliui turistų pagrindiniu Monako traukos centru tapo ne gražūs pastatai ir ne nuostabi pakrantė, o superautomobiliai. Tiek jauni, tiek vyresni atvykėliai mašinų stebėjimui skiria ilgas valandas. Yra net atskiras žemėlapis, kur tų įdomių, brangių ir retų modelių „ratų“ dažniausiai galima pamatyti. Turistai išsirikiuoja prie tų mašinų ir jas fotografuoja, arba darosi prie jų asmenukes. Nežinia, ką vėliau prie tokių kadrų prirašo, gal „tai mano svajonių mašina“.
Vaikštant Monake neįmanoma nepastebėti ir gausybės jachtų. Miesto svečiams kyla natūralus noras taip pat pasimėgauti šia prabanga. Maža jachta be kambario, baro ar personalo šešiems žmonėms kainuos 349 eurų, jei norėsite kiek daugiau prabangos, galimybės pasislėpti nuo saulės ar lietaus, devyniese pasidalinsite 2400 eurų sumą. Tačiau, jei norisi neišsiskirti iš Monako prabangos, nesijausti kaip silkei prieš delfinus, teks imti dešimtvietę gražuolę už 18 tūkstančių eurų dienai. Sėkmės. Pakvieskite mane kartu, jeigu kas nuomositės tokią.
Vis dėlto, tokios kainos stebina tik mus, pusę metų saulės nematančius lietuvaičius. Šalyje, kur nėra skurdo, žinoma, ir atlyginimai nejuokingi. Minimalus atlyginimas siekia 1696 Eur, o vidutinis privers mus aiktelėti. Vidutinio monakiečio sąskaita kas mėnesį pasipildo maždaug 3820 Eur.
Na, o jei norime apibendrinti išlaidas, pasitelkime į pagalbą puslapį budgetyourtrip.com, kuris padeda keliautojams planuotis savo biudžetą skirtingose šalyse. Čia galima pasirinkti, kaip norime keliauti: taupiai, vidutiniškai ar prabangiai. Tuomet sužinome, kiek pinigų per dieną toje šalyje mums prireiks. Lietuvoje, pavyzdžiui, taupiam keliautojui užtenka 27 Eur, vidutiniam – 67 Eur, o prabangos mėgėjui – 156 Eur.
O štai Monakui sumos atitinkamai yra 75 Eur, 168 Eur ir 332 Eur. Taip rašo specialistų sukurtas puslapis. Ar taip pavyks realybėje – kiekvieno asmeninis reikalas.
Mano tikslas, kad jūs, brangūs lietuviai, kuo daugiau keliautumėte, ir atrastumėte pačias įdomiausias vietas. Monakas tikras vertas dėmesio. Būtent todėl, DELFI Kelionėse netrukus pristatysiu specialų, savo sudarytą planą – kaip šiame mieste prasisukti minimaliomis išlaidomis. Kaip apeiti visas, čia paminėtas ištaigingas vieteles. Tai įmanoma!