Savaitgaliais reikia išeiti iš namų ir pusryčius valgyti mieste – tokią madą diktuoja didžiausi pasaulio miestai, tai jau tapo Londono, Paryžiaus, Berlyno, Meksiko, Bankoko, Niujorko, Dubajaus ir daugybės kitų megapolių tradicija. Vėlyvieji savaitgalių pusryčiai visame pasaulyje vadinami anglišku žodžiu „brunch“. Tai toks derinys tarp pusryčių ir pietų. Pasotinantys pusei dienos, o kartais ir iki vakaro. Sotesni nei įprastai pusryčiai dažniausiai ir valgomi yra vėliau nei darbo dienomis. Juk savaitgaliais niekur nereikia skubėti, todėl galima ilgiau pamiegoti, atsipalaiduoti. O svarbiausia – valgyti ne tai, ką esame įpratę kasdien. Kažką sudėtingiau pagaminamo, kažką gurmaniškiau ir įdomiau. Tie, kas išpopuliarino vėlyvuosius pusryčius žmonėms įkalė į galvas, kad savaitgaliais reikia sau leisti pailsėti nuo puodų ir maisto gaminimą perleisti šios srities profesionalams. Sutikite – graži ir teisinga mintis.
Keliaujant po jau minėtus didžiuosius pasaulio miestus nuostabu matyti, kaip vėlyvais šeštadienių ir sekmadienių rytais jaunuoliai, senoliai, šeimos, porelės išsipuošia, išsikvėpina ir visi masiškai traukia į vėlyvųjų pusryčių vietas. Nuo 11 iki 18 valandos – laisvų staliukų gerose kavinėse ir restoranuose rasti labai sudėtinga, ar net beveik neįmanoma. Tų miestų gyventojai puikiai žino, kad norint pavalgyti mėgstamoje vietoje privalu rezervuotis staliuką iš anksto. O tose vietose, kur rezervacijos negalimos – nusidriekia ilgos eilės norinčių pavalgyti. Stovėti valandą ar dvi – Londone ar Niujorke jau nieko negąsdina, tai irgi tapo savotiška tradicija.
Prieš gerus penkiolika-dvidešimt metų lietuviams valgyti vėlyvuosius pusryčius atrodė labai keista, brangu ir nesuprantama. „Kam valgyti kavinėse, jeigu galima išsikepti kiaušinį namuose“, - tada bumbėjo mūsų tėvai ir seneliai, viską suversdami ant finansinės šio reikalo pusės. Tai taip pat buvo tie laikai, kai žmonės labiau mėgdavo šventes švęsti namuose, buitiniuose baliukuose, bet ne puošniuose restoranuose.
Bet kuo daugiau keliaujame – tuo daugiau gerųjų tradicijų iš užsienio kraštų pritaikome čia pas save namuose. Iš pradžių vėlyvuosius pusryčius mieste ėmė valgyti Lietuvos jaunimas, po to jų pavyzdžių pasekė vyresnieji. Dabar Vilniuje jau kaip vakaruose, sekmadieniais rasti laisvą staliuką gerą maistą ruošiančioje vietoje – tikrai labai sudėtinga, atsiranda tokių kavinių bei restoranų, kur rezervaciją reikia padaryti net prieš savaitę.
Praėjusią savaitę, man keliaujant po Meksiką, iš savo seno bičiulio Egidijaus, kuris šiuo metu vadovauja Paupio turgaus rinkodarai ir komunikacijai, gavau žinutę su klausimu, ar jau valgiau didžiausiuose Lietuvoje vėlyvuosiuose pusryčiuose. Tiesą sakant, apie tai nieko nebuvau girdėjęs, todėl pažadėjau kartu papusryčiauti, vos tik sugrįšiu į Vilnių. Tai nutiko šiandien, 11 valandą ryto aš nuvykau į Paupio turgų, kuriame nesilankiau nuo rudens pradžios. Ir galiu drąsiai pareikšti – vos žengiau pro duris, pasijaučiau tarsi per sekundę būčiau nukeliavęs į nuostabią vietą Niujorke, mano galva, patį geriausią pasaulyje restoranėlių turgų pasaulyje „Chelsea Market“. Tai gatvės maisto karalystė, vėlyvųjų pusryčių šventovė, draugų ir giminių susibūrimo vieta. Viešint Niujorke tiesiog draudžiama ten neužsukti ir nepavalgyti. Tai, ką išvydau Paupio turguje šiandien, galėčiau palyginti su veiksmu, kurį prieš gerus porą metų mačiau Londono centre esančiame restoranėlių turguje „Seven Dials Market”. Jie ten kviečia muzikantus, menininkus, rengia visokius šou ir tuo pačiu skaniai maitina.
Paupio turguje įsikūrusios kavinės ir restoranai specialiai sekmadieniams sukūrė naujuosius vėlyvųjų pusryčių (brunch) meniu. Šešiolika maitinimo taškų po vienu stogu ir dvigubai ar net trigubai tiek įvairių patiekalų bei gėrimų. Kitaip sakant – didžiausia Lietuvoje vėlyvųjų pusryčių vieta. O tuo pačiu ir kulinarinė kelionė aplink pasaulį. Restoranas „La Paella“ gamina tradicinį ispanišką omletą su bulvėmis ir pagardina jį čiorizo dešra arba ančiuviais. „Bebro blyninė“ kepa desertinius vėlyvųjų̨ pusryčių blynus su maskarapone, bananais ir uogiene. Japoniškas restoranas „Yakitori Butique“ ruošia pagirioms tobulai tinkančią kimči kiaulienos sriubą. Kepykla „Druska Miltai Vanduo“ siūlo paragauti specialiųjų Benedikto kiaušinių su krabo mėsa, taip pat ypatingųjų vaflių su gruzdinta vištiena, keptu kiaušiniu ir medaus sviesto padažu. Restorano „Chačapuri“ šefės gamina tradicinį Sakartvelo Adžarijos regionio chačapurį su putpelių kiaušiniu, baklažanų suktinukais ir salotomis. Jūros gėrybių restoranas „Mollusca“ ruošia midijas su Parmezanu ir kriaušėmis. Tiems kas nori mažiau egzotikos – visiškai klasikinę, kaimišką kiaušinienę su daug šoninės kepa „Burna House“. Tai tik dalis visos patiekalų įvairovės, kurią šiandien ragavo susirinkę turguje.
Kaip ir populiariuose maisto turguose pasaulyje – taip ir čia Vilniuje prie maisto patiekiama gyva muzika. Taip sukuriama tikros šventės nuotaika.
„Mes nusprendėme, kad vilniečiams sekmadieniais reikia šventės, todėl ir sukūrėme šį projektą. Visus savo nuomininkus paskatinome prisidėti įdomesniais meniu pasiūlymais, o patys organizuojame kultūrinę programą. Kviečiame muzikantus, atlikėjus, didžėjus. Viskas tam, kad žmonėms labiau norėtųsi išlysti iš namų“, - sako mano bičiulis, vadovaujantis šio turgaus komunikacijai. Šiandien pasaulinės radijo dienos proga į Paupį koncertuoti daug įvairių stilių muzikantų sukvietė bei viską gyvai transliavo radijo stotis „LRT Opus“.
Lietuviai nuostabūs žmonės, šiandien dar kartą tuo įsitikinau, kai vėlyvųjų pusryčių šventėje sutikau buvusią mokytoją, ponią Nijolę. Elegantiškai pasipuošusi juoda skrybėlaite ir raudonu megztuku su išsiuvinėta gėlyte ji sėdėjo ir laukė, kol dukros Vaida ir Raminta atneš kruasanų ir kavos. Meiliai žvelgė į aplink valgančius jaunuolius ir linksėjo į didžėjų grojamos muzikos ritmą. Negalėjau praeiti pro šalį nepakalbinęs tokios išskirtinės damos. „Kiekvieną sekmadienį prieš pietus išeiname su dukromis į miestą, pasikalbėti apie gyvenimą ir pavalgyti desertų. Tai labai svarbi mūsų tradicija, kuri tęsiasi jau penkiolika metų“, - džiugiai prisistatė Nijolė. Tai buvo jau antri ponios pusryčiai, pirmuosius valgė namuose, anksti ryte. O po to su dukromis iš Pilaitės atvyko į Vilniaus centrą, kaip ir kiekvieną savaitę. Nijolė pasidžiaugė, kad tarp gausybės Paupio turgaus augalų viduryje žiemos jaučiasi kaip kokiame parke. Apie pasaulinę vėlyvųjų pusryčių tendenciją ši ponia nežinojo, bet ji pasidžiaugė, kad Vilnius savaitgaliais būna toks gyvas ir pilnas žmonių.
Panašią tradiciją valgyti vėlyvus pusryčius mieste bando sukurti dvi šiuo metu atostogaujančios moksleivės Ulijona ir Mingailė. Merginos kelias valandas sėdėjo turguje, dalinosi įvairiomis istorijomis ir klausėsi koncerto. „Toks jausmas, kad šiandien ypatinga šventė. Tiek daug gražių žmonių, skanaus maisto“, - džiaugėsi jos.
Didžiausių vėlyvųjų pusryčių Paupio turguje atėjo išbandyti ir Lietuvos garsenybės. Nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje dalyvavusi daininkė Augustė Vedrickaitė, laidų vedėjas Richardas Jonaitis su žmona, aktore Jovita Balčiūnaite, laidų vedėjas ir režisierius Vytenis Pauliukaitis, televizijos laidų vedėja Simona Albavičiūtė-Bandita su mylimuoju Andriumi ir judviejų dukryte, taip pat daug kitų matytų veidų.