Kai kelionių neplanuoji ir improvizuodamas eini visur iš eilės, iš anksto nepasidomėjęs ką ten pamatysi, gali pakliūti į itin nemalonias situacijas. Esu tikras, kad dažnas šio teksto skaitytojas taip ir daro. Nuskrenda į kurį nors pasaulio kraštą ir ten sau leidžia be jokios konkrečios programos atrasti įdomybių. Aš irgi taip mėgstu, bet ne visada toks variantas yra geras. Ši istorija apie nutikimą, kai pamačiau tai, ko mažiausiai norėjau. Nelaikau savęs silpnų nervų žmogumi, bet tai, kas liečia gyvūnus – man gana jautri tema.
Kai iš Marakešo išvykau į kitą Maroko pusę, prie Atlanto vandenyno, dauguma vietinių man kartojo, kad ten esančiuose kurortuose viskas bus daug europietiškiau ir labiau pritaikyta turistams. Dalinai tokios kalbos teisingos, bent jau Agadyras – pats didžiausias ir populiariausias šios šalies kurortas – tikrai labai primena Turkijos, Egipto, gal net Graikijos ar Ispanijos atostogų miestus. Šimtai viešbučių, viešbutėlių, svečių namų, visokios maitinimo įstaigos ir nesuskaičiuojamas kiekis prekybos taškų. Kioskai, parduotuvėlės, prekybos centrai. Na, nieko nuostabaus – ten, kur turistai – ten visada atsiras norinčių jiems ką nors parduoti. Dažniausiai ne pačios geriausios kokybės, ne pačių reikalingiausių prekių. Bet tokiuose kraštuose pardavėjai garsėja savo gudrumu ir mokėjimu įtikinti. Už tai jiems pagarba.
Šiaip tai aš labai nemėgstu specialiai į turistus orientuotų prekybos taškų. Mane erzina dirbtinai užkeltos kainos ir šiek tiek pykdo pardavėjų požiūris. Maždaug toks: „Turistas kvailas ir turtingas – reikia iš jo bet kokia kaina išlupti pinigus, primeluoti jam, prikalbėti bet ko, kad tik ką nors nusipirktų. Vis tiek daugiau jo nepamatysiu“.
Dažniausiai tokiose vietose prekės būna be nurodytų kainų, kad pardavėjas pagal savo akį galėtų tą kainą nustatyti, tiksliau – pritaikyti specialią kainą jums. Dar, dažnu atveju, pas juos nebūna galimybės atsiskaityti bankine kortele, nes tokiems verslininkams nesinori mokėti mokesčių ir labai norisi uždirbti kuo daugiau juodų pinigų. Tad ir čekio negausite, neturėsite jokio patvirtinimo, kur ir kada pirkote prekę, o tuo pačiu ir galimybės ją sugrąžinti ar pakeisti.
Todėl tų specialių, turistinių parduotuvių stengiuosi vengti visame pasaulyje. Vietoj jų aš renkuosi vietinius turgus ir turgelius, kuriuose kur kas daugiau tikrumo. Įkyrumo tiesa, ne visada mažiau, bet kainos tikrai patrauklesnės.
Atvykęs į Agadyrą taip pat labai norėjau pamatyti jų turgų. Kai kelių vietinių paklausiau, ar verta ten vykti – išgirdau labai tvirtą patikinimą, kad tikrai nesigailėsiu, nes „Agadyro turgus yra pats didžiausias Afrikoje“. Taip man pasakė keli, gana patikimi, su turizmu dirbantys asmenys. Jie buvo šimtu procentu įsitikinę šiuo faktu, nors aš, turiu prisipažinti, gana stipriai suabejojau. Juk Agadyre (šeštame pagal dydį šalies mieste) negyvena net milijono gyventojų, kai kituose penkiuose Maroko miestuose jų gerokai virš milijono, o pavyzdžiui, Kasablankoje beveik 4 milijonai. Be to, yra daug kitų, nuo per didelės populiacijos dūstančių Afrikos šalių, ne gi ten turgavietės mažesnės nei Agadyre?
Nereikėjo atlikti didelio žurnalistinio tyrimo, užteko pasitikrinti internete. Ir taip, ponios ir ponai, aš buvau teisus, jokiuose šaltiniuose nenurodyta, kad Agadyro turgus didžiausias Afrikos žemyne. „Google“ paieškos sistemoje rašoma, kad šis titulas priklauso Onitsha turgui, kuris yra Anambros valstijoje, pietryčių Nigerijoje. Ten būtinai kada nors nuvyksiu. Kai šį faktą pasakiau mane lydintiems Maroko turizmo specialistams, jie šiek kiek pasimetė, kad drįstu tikrinti jų žinias ir faktus, tačiau ginčytis nepuolė, patikslino: „Na taip, gal ne didžiausias Afrikoje, bet tikrai didžiausias Šiaurės Afrikos pusėje“. Aš ir vėl puoliau tikrinti internete, vėl tame pačiame „Google“. Pasirodo, taip, faktas teisingas, randu net kelis šaltinius, kur ši informacija yra pagrįsta faktais ir skaičiais.
Jeigu jums kada nors teko susidurti su afrikiečiais, turėtumėte žinoti, kaip jiems svarbu yra visokie panašūs pasiekimai, rekordai ir pasigyrimai. Jie kartais juos šiek tiek hiperbolizuoja, šiek tiek prideda, bet nepiktybiškai, o tik norėdami atrodyti geresni ir kietesni. Jeigu mes lietuviai mėgstame kuklintis ir nuvertinti save, tai afrikietiškų tautų žmonės – atvirkščiai, kur tik gali – randa kuo pasipuikuoti.
Jeigu jų akyse norite būti mandagūs ir „faini“, derėtų į kiekvieną jų pasigyrimą sureaguoti ir pagirti. Pavyzdžiui, kai jums kas sakys, kad Agadyro turgus didžiausias – būtinai sakykite komplimentus, aikčiokite, kad labai norite pamatyti jį savo akimis. Vietiniams tai patiks.
Po įvairias turgavietes visur pasaulyje keliauju jau bemaž penkiolika metų. Įvairiuose žemynuose, šalyse, miestuose ir kaimuose, tad drąsiai galiu save vadinti profesionaliu turgų apžvalgininku ir pirkėju. Agadyro turgus, koks jis didelis bebūtų, pirmiausiai mane nustebino savo tvarka ir ramybe. Šalia jo nesibūriuoja įtartini veikėjai, nėra beprotiškų automobilių kamščių ir šiaip – tvarkos tikrai daugiau, nei prie daugelio turgų ne tik Afrikoje, bet ir Europoje. Kai paklausiau vietinių darbuotojų, kaip jiems pavyksta išlaikyti tokią tvarką – šie nesuprato mano klausimo. Perklausiau kelis kartus, bet jie vis tiek nerado jokio paaiškinimo.
Agadyro turgus patiks tiems, kas nekenčia įkyruolių pardavėjų, gaudančių klientus už skverno. Čia niekas dėl jūsų nekovos ir nenaudos jokių prievartinių veiksmų. Skirtingai nei Turkijoje ar Egipte, čia atrodo, kad pardavėjai jau ir taip gerai uždirbo, todėl į akis per daug nešoka. Jeigu eini pro šalį ir neparodai jokio susidomėjimo, niekas nieko nesakys. Jeigu imi čiupinėti daiktus, kilnoti, iš arčiau žiūrėti – tada jau pardavėjai imasi aktyvesnių veiksmų, bet ne per daug įkyriai. Tiesiog paklausia: pirksite ar ne, pasako kainą, leidžia derėtis. Kainų mažinimo procesas čia toks pats, kaip ir daugelyje kitų turgų, kaip visada – reikia neparodyti per didelio susidomėjimo prekėmis, numušinėti kainą kelis kartus, bent jau per pusę, nuo pradinės pasiūlytos, arba net dar daugiau. Ir galiausiai, kai jau susitariat kainą – vaidinti, kad ji per didelė, todėl nepirksite. Tada apsisukti, eiti pro duris ir laukti, kol pardavėjas leis dar kartą ją susimažinti. Išbandžiau, vis dar tobulai veikianti sistema, padedanti nemažai sutaupyti.
Apie rankines, diržus, sukneles, skrybėles, kelnes ir kitas prekes šiame rašinyje nepasakosiu. Čia, kaip ir daugelyje pasaulio turgaviečių – daug žinomų prekinių ženklų klastočių. Nieko labai išskirtino ir originalaus, prekės matyt atvyksta iš tų pačių fabrikų Kinijoje. O ir kainos labai panašios, kaip kitose, mano prieš tai minėtose turistinėse šalyse. Pigiau čia nebus, nebent turite išskirtinį talentą derėtis. Man pasirodė, kad marokiečiai kainas numušinėja kiek lengviau, nei turkai ar egiptiečiai.
Ką reiškia „didžiausias turgus Šiaurės Afrikoje“ ir kaip jame nepasiklysti. Kad būtų lengviau orientuotis ir ieškoti reikiamų prekių – jis padalintas į daug skirtingų zonų. Tarkim – buitinės chemijos dalykai, baldai, vaistai, avalynė, vaisiai, žaislai ir taip toliau. Daugumoje tų zonų aš apsilankiau, pasivaikščiojau, kai kur ir apsipirkau. Tačiau kai sugalvojau eiti į „paukštienos zoną“, iš mane lydėjusių marokiečių gavau perspėjimą: „Ten atlaiko ne visi turistai, labai išskirtinė vieta“.
Kadangi lankiausi turguje Marakeše ir daug ką ten mačiau bei užuodžiau, pamaniau, kad tas „nemalonus išskirtinumas“ bus blogas kvapas, kuris galimai sklinda nuo pašvinkusios paukštienos arba nuo jos atliekų. Tačiau klydau. Kvapas, tikrai aitrus ir riečiantis nosį, bet tai tik maža, nereikšminga detalė, tikrai ne pati svarbiausia.
Pats bjauriausias ir nemalonias šio turgaus paukštienos zonos dalykas – paukštienos pardavimo procesas. Pasirodo, pardavėjams trūksta šaldytuvų, kur jie galėtų laikyti apdorotą vištienos ar kitų paukščių mėsą, todėl „paruoštukų“ beveik nėra. Vos keli pardavėjai iškart gali pasiūlyti nusipirkti sparnelių, šlaunelių ar filė. O visi kiti parduoda... gyvas vištas, kalakutus, žąsis, antis ir net balandžius.
Paukščiai, tikrai žiauriomis sąlygomis sukimšti į siaurus narvus, koks penkiolika vištų ir tarp jų vienas ar du balandžiai. Tie narvai sudėti vienas ant kito, tiesiai ant praėjimo, kad visi užsukę pirkėjai galėtų pažvelgti į vidų. O pažvelgti svarbu, jeigu nori apsipirkti – tu turi tai padaryti. Pažiūri į narvą, išsirenki paukštį, kurį nori suvalgyti šiandien pietums ar vakarienei, parodai tą paukštį pardavėjui. Tada jis atidaro narvą, ištraukia paukštį ir prie tavo akių ji nudobia, po to nupeša, išdarinėja. Paruošia tiek, kad žmogus savo pasirinktą prekę galėtų neštis namo, jau nejudančią. Tai trunka nuo dešimties iki dvidešimties minučių, kartais greičiau.
Aš nemeluosiu – stovėjau ištiktas šoko. Tuo tarpu marokiečiai, vienas po kito ėjo prie prekybininkų, rinkosi paukščius ir užsisakinėjo juos. Vienas vyras atėjo, paprašė pardavėjo keturių vištų. Tas akimirksniu jas ištraukė ir vieną po kitos sudorojo. Garsas, kvapai... net sunku visą tai aprašinėti. Nemalonu, žiauriai nemalonu. Bet žinot ką man sakė pirkėjai ir pardavėjai, kai aš verkšlenau, kad tai žiauru? Jie džiaugėsi, kad tokiu būdu paruošta paukštiena yra šimtu procentų šviežia, pati šviežiausia, kokia tik gali būti. O šviežumas yra kokybė, todėl niekas nieko keisti ir nenori. Tai pirko daugybę dešimtmečių, pirks ir toliau.
Vištiena Maroke gana nebrangi, kilogramą šiame turguje, jau apdorotos, nupeštos ir išdarinėtos pardavinėja po 1,80 Eur ir po 2,30 Eur, priklauso nuo to ką išsirinksite.
Tiesa, pastebėjau, kad ne visi pirkėjai su malonumu stebi „apdirbimo“ procesą. Kai kurie paprašo, kad vištas pardavėjas nuneštų į „mėsininko“ kambariuką ir ten jas sutvarkytų. Šis už stiklo, su puikiu matomumu, bet bent jau mažiau girdisi garsų ir jaučiasi kvapų.
Po viso to, ką pamačiau paukščių skyriuje, po Agadyro turgų vaikščiojau sukrėstas, tarsi pamatęs žiaurų siaubo filmą. Bet tada mane lydintys vietiniai ėmė sakyti, kad ir jų žuvų turguje tas pats, ten irgi daug žuvų parduodamos gyvos, vis dar plaukiojančios akvariumuose arba dubenyse. Ir tada aš prisiminiau, kad dar visai neseniai mes Lietuvoje kiekviename didesniame prekybos centre turėjome tokią pačią sistemą. Aš jums čia su siaubu, su pasibaisėjimu pasakoju, o juk prieš kelis metus mūsų šeimininkės nuėjusios pirkti maisto, rinkdavosi gyvus karpius ir parsinešdavo juos vis dar judančius namo. Kuo tai skiriasi nuo gyvų vištų prekybos? Tik, kad prekės ne su žvynais, o su plunksnom.
Kelias dienas po apsilankymo šiame turguje nenorėjau valgyti nei vištienos, nei apskritai kokios nors mėsos. Vėliau šis bjaurumo jausmas praėjo ir vėl tapau mėsėdžiu. Ar nesigailiu, kad užsukau į paukštienos skyrių? Gailiuosi, vis dar negaliu pamiršti to siaubo. Ir jums nerekomenduoju, jeigu esate jautresni ar lakesnės fantazijos. Ypač su vaikais – neikite ten, nes bus ašarų, garantuoju. Vištytės narvuose labai liūdnomis akimis. Sugraudins net didžiausius kietaširdžius.