Norvegijai priklausančios ir viena gražiausių šios šalies vietų vadinamos Lofoteno salos pastarąjį penkmetį išgyveną turizmo pakilimą. Čia atvyksta žmonių iš viso pasaulio ir jų nuolat daugėja. Lofotenas ne tik išsiskiria savo unikalia gamta, bet ir ypatingo grožio bei jaukumo kaimeliais su juose stovinčiais mediniais nameliais.
Būtent Lofotene daromos tos jaukios nuotraukos, vėliau visame pasaulyje reprezentuojančios Norvegiją. Visų jų tema vienoda – idiliškas gyvenimas gamtos apsuptyje, tarp kalnų ir jūros. Dėl grožio į šias salas tikrai verta atvykti, o geriausia tai padaryti vasaros sezono metu, nuo gegužės galo iki rugsėjo vidurio, kol salose būna mažiau lietaus ir vėjo. Nors nuo šių dviejų gamtos stichijų čia niekada iki galo nesi apsaugotas.
Keturi metų laikai Lofotene gali pasikeisti net ne per vieną dieną, o per vieną valandą. Tai šviečia ryški saulė, tai staigiai sukyla audringas vėjas, su savimi atnešantis lietų. Įdomu, bet orų permainos gali patikti ne visiems.
Žiemos sezono metu Lofotenas taip pat traukia turistus, tačiau daugiau ne iš Europos, o iš Azijos kraštų. Jie čia atvyksta tam, kad galėtų stebėti magiškas šiaurės pašvaistės šviesas. Ir ne tik stebėti, bet ir mylėtis tuo metu, kai virš galvos žaižaruoja pašvaistė.
„Japonai bei pietų korėjiečiai tiki, kad jeigu vaiką pradės tuo metu, kai virš galvų matyti šiaurės pašvaistė, tas vaikas bus ypatingas ir labai laimingas. Todėl jie atvyksta kelioms savaitėms ir sėdi užsidarę viešbučiuose, laukia, kada gi ji pasirodys. O kai pasirodo, ne žiūrėti lenda, o tiesiai į lovą“, – man pasakojo vieno iš Lofotene veikiančių svečių namų administratorius.
Dar viena priežastis atvykti į šias ypatingas salas – dideli pinigai. Būtent apie tai man papasakojo žuvų perdirbimo kompanijoje „Lofoten Seafood center“ daug metų dirbanti lietuvė Vita Kubiliūtė. Pradėjusi karjerą nuo paprastos darbininkės, dabar ji jau tapo produkcijos vadove. Įmonė, kurioje darbuojasi Vita, – viena solidžiausių ir didžiausių žuvų perdirbėjų Lofotene.
Jie eksportui ruošia norvegiškas lašišas, patys jas ir augina, bei džiovintas menkes, dar vadinamas šių salų auksu ir pasididžiavimu.
„Aš darau viską – nuo žuvų supirkimo, popierių išrašymo iki darbo linijoje, sūdytų, džiovintų žuvų rūšiavimo. Taip pat ir kokybę nustatau“, – pasitikusi prie fabriko durų paaiškino Vita.
Vasaros sezono metu fabrike – visiška ramybė, dirba nedidelė brigada darbininkų, tarp kurių yra ir lietuvių bei latvių. Vita juos prižiūri ir drauge darbuojasi, bet, kaip pati sako, be jokio streso.
„Tie, kas nori užsidirbti, turi atvažiuoti sausio mėnesį, maždaug į pabaigą. Tada prasideda menkių sezonas, jų būna be galo daug, tiek daug, kad net sunku nupasakoti“, – intriguoja pašnekovė.
Geriausi Norvegijos žvejai nuo sausio pabaigos iki balandžio vidurio kiekvieną dieną žuvų perdirbimo įmonėms atplukdo tūkstančius menkių, kurias reikia priimti, apdirbti ir pakabinti džiovinti.
„Darbas tikrai nėra lengvas, menkės – didelės žuvys, kai kuriems žmonėms keista pamatyti, kokios didelės, nes restoranuose būna matę tik išpjaustytus filė gabaliukus, o iš jų sunku pasakyti, kokia pati žuvis“, – pasakoja Vita.
Ji pati asmeniškai atrinkinėja žmones, kurie sezono metu prisideda prie žuvų priėmimo ir paruošimo: „Tai turi būti fiziškai tvirti, gerai pasiruošę darbininkai. Ir moterys, ir vyrai tinka, svarbu, kad norėtų dirbti.“
Vitos paprašiau patvirtinti, kad dirbti Lofoteno salose menkių sezono metu labai apsimoka, ji iškart man davė pavyzdžių.
„Labai apsimoka, tokių didelių pinigų tikrai ne visur Norvegijoje gausite. Patys pagalvokite, jeigu žmogus per porą mėnesių „pasidaro“ 20 tūkstančių eurų ir daugiau. Na, išeina 9 ar 10 savaičių juodo darbo, bet tikrai už gerus pinigus“, – sako ji.
Žinoma, norėjau, kad pašnekovė patikslintų, ką reiškia „daug darbo“.
„Kai jau yra menkių, tomis dienomis dirbame tol, kol žvejai jų mums plukdo. Kartais tai būna be pabaigos – plukdo ir plukdo. Būna, pradedu aštuntą valandą ryto, o baigiu labai vėlai vakare. Ir visą laiką taip intensyviai, be didelių pertraukų. Svarbiausia – septynias dienas per savaitę. Mes tikrai neturime išeiginių. Na, patys suprantate – toks sezonas gana trumpas, galima tuos mėnesius susikaupti darbui“, – sako Vita.
Ji pati priėmė, o vėliau išlydėjo atgal į Lietuvą ne vieną mūsų tautietį, kuris atvyko su konkrečiu tikslu – užsidirbti kalną pinigų būsimiems dideliems pirkiniams. Automobiliui, būstui, remontui ir t. t.
„Žmonės išvyksta pavargę, bet labai patenkinti“, – šypsosi Vita.
Tokių istorijų ji žino ne vieną ir ne dvi: „Žinoma, ne visi uždirba tuos 20 tūkstančių, priklauso nuo žuvų kiekių, nuo išdirbtų valandų ir dienų.“
Pasirodo, lietuviai iš lūpų į lūpas dalinasi informacija apie tobulą vietą norintiems užsidirbti. Pas Vitą į komandą, o taip pat ir į kitas žuvų perdirbimo įmones atvyksta tie patys veidai arba prieš tai dirbusių žmonių giminės, šeimos nariai, draugai.
„Tai tik parodo, kad žmonės, nors ir labai sunkiai atidirbę, lieka patenkinti“, – džiaugiasi ji.
Džiovintos menkės – pagrindinis Lofoteno delikatesas, iš šių salų iškeliaujantis po visą pasaulį. Didžiausia rinka – Italija, jų taip pat daug užsisako Jungtinės Amerikos Valstijos.
„Šviežios žuvys kabinamos ant specialių medinių konstrukcijų, stovinčių vėjo prapučiamose salų vietose, lauke. Ir ten džiūsta apie keturis mėnesius. Nuo vasario pabaigos, kai pradedame kabinti, iki birželio vidurio. Per tą laiką lauke ir sninga, ir lyja, ir vėjas pučia, ir saulė pakaitina. Tai vadinama unikaliu Lofoteno klimatu, kuris būtinai reikalingas menkėms džiovinti“, – pasakoja Vita, pati labai mėgstanti džiovintas menkes.
Iš džiovintų žuvų galima pasigaminti daug įvairių ir labai gardžių patiekalų, tačiau lietuvė įspėja, kad skonis skirsis nuo šviežių menkių.
„Ir paruošimas valgyti visai kitoks. Pirmiausia, džiovintas menkes reikia pamerkti į šaltą vandenį, 7–8 dienas ten laikyti, vandenį keisti kasdien. Tai labai svarbu, – savo patirtimi dalinasi pašnekovė. – Išbrinksta žuvys per savaitę, struktūra pasidaro tokia kaip guminė. Taip ir turi būti. Tada gabaliukais supjaustai, nori – išsipjauni filė, nori – smulkiau. Galima kepti, galima virti ar troškinti. Kaip tik kam norisi“, – sako Vita.
Paragauti džiovintų menkių, ji mane nusivedė į tam pačiam žuvų fabrikui priklausantį restoraną.
Daugiau ypatybių apie šias žuvis ir darbą su jomis – naujausioje „Orijaus kelionės“ laidoje.
