Šiaulietė Lina Turkijoje atostogauja jau devintus metus iš eilės. Jokie Ispanijos, Italijos, Graikijos kurortai jai neatstoja Antalijos regiono miestelių su „viskas įskaičiuota“ viešbučiais. Ponia Lina niekur kitur nei buvo, nei norėtų nuvykti. Tik Lenkijoje pramogavo ir Anglijoje pas seserį viešėjo. Bet tose šalyse jai patiko žymiai mažiau nei Turkijoje, kur viskas sava, viskas pažįstama, jauku, šilta, gera, galima pailsėti ir apsipirkti.
„Man patinka, kad Turkijoje viskas pigiau nei pas mus, todėl atostogaudama visada apiperku save ir visą savo šeimą, nemažai lauktuvių parvežam draugams bei giminėms“, – pasakoja ponia Lina, kurią sutikau viename iš Kemero turgelių.
Lina su vyru ir sūnumi kaip tik pirko baltus marškinėlius su užrašu „Sunny Holidays“ (liet. saulėtos atostogos). Nereikėjo net klausti, kiek už tokį drabužį ponia sumokės, nes kaina prekyvietėje buvo nurodyta mėlynu ant balto – „5 Amerikos doleriai“. Pamatęs tik leptelėjau, kad nebrangu.
„Man patinka, kaip pasikeitė Turkija. Dabar viskas aišku čia su jais“, – mūsų pokalbį ėmė komentuoti pašnekovės vyras, kuris atsisakė atskleisti savo vardą.
„Nereikia man tos reklamos, bet tu parašyk visai Lietuvai, kad baigėsi turkų naglumas, nustojo jie durniuoti su tomis kainomis“, – tęsė šiaulietis, dviejų vaikų tėvas.
Nustebau nuo tokių jo komentarų, todėl perklausiau, ką šis turi omenyje.
„Anksčiau, kai pasakydavo kainą, net žabtai atsidarydavo. Už tokius marškinėlius prašydavo 20 ar net 30 dolerių, o dabar va – parašo ir viskas aišku, nebėra tų durnysčių“, – džiūgavo jis, kol žmona matavosi marškinėlius.
Galiausiai Lina išlindo iš persirengimo kabinos ir pasakė pardavėjui, kad ima marškinėlius su „Sunny Holidays“ emblema.
„Man tai patikdavo derėtis, aš juos gerai nukapodavau, iš pradžių kirsdavau per pusę, po to dar per pusę. Po derybų išeidavau laiminga“, – senuosius laikus pamena Lina. Bet ir dabar nesiskundžia.
„Už tokios kokybės drabužį tik 5 doleriai – man atrodo, kad labai gerai, Šiauliuose paimtų keturis kartus daugiau“, – įsitikinusi ji.
Šis netikėtas susitikimas su apsipirkinėjančia lietuvių šeima paskatino mane pasidomėti, ar tikrai kainų skelbimas tapo įprasta praktika Turkijos kurortuose, ir ar pardavėjai nustojo derėtis. Juk daugybę metų tai būdavo kone jų vizitinė kortelė, tarsi toks žaidimas su turistais.
30 metų Kemere odiniais drabužiais ir kailiniais prekiaujantis Samiras sako, kad jis dirba senuoju modeliu – jo parduotuvėlėje, kuri labai primena turgaus skyrelį, kainos iškabintos niekada nebūdavo ir nebus.
„Niekada pirkėjams nemeluoju, visiems sakau vienodas prekių kainas. Man patinka, kada jie domisi, paklausia“, – aiškina Samiras, kurio nuomone, kainas rašantys pardavėjai yra tiesiog tinginiai.
„Jie naujokai, tingi bendrauti su turistais, jie geriau telefonuose kažką veikia, televizorių žiūri, nei bendrauja su žmonėmis. Man toks principas nepatinka, aš taip nedirbu“, – gana piktokai kalbėjo pardavėjas.
Jis save vadina „senosios kartos profesionalu“ ir džiaugiasi, kad metai iš metų turi pastovių pirkėjų, daugiausia iš Lenkijos, Rusijos bei Baltijos šalių.
„Lietuviai labai geri klientai, pas mane pastoviai apsipirkinėja garsi jūsų gydytoja Jelena, pardaviau jai dvi odines striukes, odinę kepurę ir liemenę“, – pasakoja Samiras.
Patikslinti, kuri tai gydytoja Jelena, jis negalėjo, nes nepamena klientės iš Lietuvos pavardės.
„Ji vėl atvyks rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį, tikrai ką nors nupirks“, – įsitikinęs odinių prekių specialistas.
Tačiau Samiras yra išimtinis atvejis. Kemere aplink jo parduotuvėlę, kituose prekybos taškuose, vyrauja naujos tendencijos. Didžioji dauguma pardavėjų pradėjo skelbti oficialias savo prekių kainas. Sistema pas visus labai panaši – tos prekės, kurios „ant akių“ – labiau matomos praeiviams gatvėje – pigesnės, dažniausiai parduodamo už 1–5 dolerius, o užėjus į parduotuvę jau galima rasti visko, net ir prekių už 50, 60, 70, 80 dolerių.
Paklausinėjau kelių pardavėjų, kodėl šie nusprendė kainas skelbti viešai, kodėl nebepalieka derybų galimybės. Jų paaiškinimas paprastas – pasikeitė pirkėjų įpročiai.
„Jauni turistai nemėgsta derėtis, jeigu jie nemato aiškios kainos, net neužeina ir nieko neperka. Tą jums pasakys visi pardavėjai, tai didelė problema, nes derybos palikdavo galimybę mums užsidirbti, dabar to neliko“, – sako pardavėjas Erenas.
Jam 32 metai, prekyba įvairiuose Antalijos regiono kurortuose jis užsiima jau 15 vasarų iš eilės.
„Mes pradėjome pastebėti, kad jauni pirkėjai yra labai nedrąsūs, todėl viskas keičiasi dėl jų“, – dar patikslino šis pašnekovas.
Panašios nuomonės laikėsi ir pardavėjas Hakanas, kuris po eurą parduoda pinigines, raktų pakabukus, tušinukus, pieštukus, magnetukus.
„Prekės už mažą kainą veikia kaip reklama, nemažai žmonių ateina pamatę iškabą, kad pas mane daug kas už 1 eurą. Labai apsimoka taip vilioti žmones“, – sako jis.
Be to, pripažįsta, jog viešas kainų paskelbimas pamažina jam darbo, nereikia prieiti prie kiekvieno pirkėjo, daug kas patys susirenka prekes, atneša pardavėjui ir, susiskaičiavę sumą, susimoka.
„Žmonėms labai patogu, bet ir man gerai. Tik seniai pardavėjai neskelbia kainų, jaunoji karta supranta, kad šiame versle reikalingi pokyčiai, ir mes juos darome“, – tai, kas vyksta, komentavo pardavėjas.
Kitas mano kalbintas lietuvis, Antanas iš Vilniaus, sako pastebėjęs, kad jau porą metų Turkijos kurortuose dirbantys pardavėjai tapo žymiai mažiau įkyrūs.
„Jie nebelenda taip į akis, galima ramiai praeiti pro tas jų parduotuves, nesikabina ir nieko nesiūlo. Matyt, suprato, kad turistams nepatinka tas priekabiavimas“, – svarsto jis.
Antanas taip pat džiaugėsi atsiradusiomis oficialiomis kainomis, kas, jo nuomone, išsaugo pirkėjams sveikas nervų ląsteles.
„Mane asmeniškai baisiai piktindavo tos derybos, tas kainas jie gryniausiai iš oro nukabindavo ir lupdavo iš užsieniečių kaip turi būti, be gailesčio. Matyt, pamatė, kad žmonėms tokie dalykai nepatinka, gal pradėjo daug kas nebepirkti pas juos. Labai gerai, reikėjo pamokyti tuos naglavotojus“, – kalbėjo trečią kartą Turkijoje atostogaujantis Antanas.
Reikia pripažinti, šio vyro pastebėjimai tikrai teisingi. Vaikštant pro turkų prekybos taškus, nebesigirdi tiek daug kvietimų užeiti, pasimatuoti, išbandyti, paliesti prekes. Jų vis dar pasitaiko, tačiau nepalyginti rečiau, nei būdavo iki šiol. Arba turkai aptingo, arba pajautė, kad jų lipšnumas kai kuriuos pirkėjus atbaidydavo, todėl ėmėsi naujos taktikos – pasyvaus praeivių stebėjimo.
Kaip ir sakė mano kalbinti pardavėjai, dabartiniais laikais pirkėjų kviesti nereikia, nes juos suvilioja itin mažos prekių kainos. Rankšluosčiai po 5 dolerius, turkiškų saldumynų dėžutės po 1 dolerį, kojinės ir plaukų segtukų rinkiniai po 2 dolerius, kempinės, muiliukai, pakabukai, apyrankės po 1 dolerį.
„Kainos labai patinka, niekur kitur taip pigiai neapsipirksi, kaip Turkijoje“, – sakė didžiulį maišą pirkinių susirinkusi Loreta, mano buvusios bendradarbės mama, kurią netikėtai sutikau viename iš Kemero prekybos taškų.
Loreta pirko kosmetikos priemonių, taip pat skėtį ir suknelę.
„Ne visur prekių kainos nurodytos, kai kur dar vis reikia klausti, bet daugumoje vietų – labai viskas aiškiai parašyta, kaip Europoje. Turkai tobulėja“, – pasidžiaugė ji.
