Sugalvojau planą, kur galėtų įsikurti jaunos, per nuotolį galinčios dirbti šeimos. Programuotojai, socialinių tinklų administratoriai, grafikos dizaineriai, animatoriai, visokie braižytojai ir projektuotojai, vertėjai, kūrybininkai ir t.t. Nustokite nuomotis brangius būstus dideliuose miestuose, brangieji. Geriau už tuos pinigus įsigykite savo nuosavybę, šiuolaikiškai susiremontuokite, įsiveskite greitą internetą, skaitmeninę televiziją, pradėkite svajonių gyvenimą atokiau nuo miesto triukšmo. Siūlau jums rimtą planą ir be jokių sąlygų. Tiesiog nusipirkite pigiausius butus Lietuvoje. Ir visos svajonės bus išpildytos. Apie tai paruošiau ne tik šį rašinį, bet ir „Orijaus kelionių“ laidą, 48 epizodą, pasižiūrėkite.
Kol Vilniuje nepadoriai pučiasi nekilnojamo turto kainos ir kiekvienais metais jos vis muša rekordus, visai kitokia situacija – palyginti netoli – vos už 134 kilometrų, Didžiasalio kaime, Ignalinos rajone. Nuvykti automobiliu ten trunka mažiau nei dvi valandas. O nuvykti verta, nes Didžiasalyje būsto kainos stabilios. Tokios stabilios, kad nei vienu centu nedidėja, nepriklausomai nuo jokių pasaulinių veiksnių. Jau ilgus metus jos pačios žemiausios šalyje. 350, 400, 500, 700, 800 eurų, priklauso nuo būsto stovio ir kvadratūros. Nusipirkti galima už tiek pat, kiek kainuoja vieno mėnesio nuoma Vilniaus Naujamiestyje. Skamba gerai, tačiau daug pirkėjų vis tiek nepritraukia.
Jeigu nekilnojamo turto skelbimų puslapiuose nustatysite filtrus, kad rodytų tik pigiausius pasiūlymus – pirmos kelios dešimtys variantų bus būtent mano įvardytame kaime, kuris įprastos provincijos net ir neprimena. Didžiasalis atrodo kaip mažas miestelis, arba net didelio miesto miegamasis rajonas. Šiame kaime nuosavi namai stovi tik pakraščiuose, o pagrindą sudaro septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje statyti penkiaaukščiai daugiabučiai.
Didžiasalis tais laikais smarkiai plėtėsi, nes kaime 1975–1992 metais veikė didžiulis statybinių medžiagų kombinatas. Kaip sako šios vietovės seniūnas Antanas Pauliukėnas, darbininkai buvo atvežami ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš kaimyninės Baltarusijos. „Tuo metu čia gyveno net 4000 žmonių, o dabar liko tik 1240“, - sako seniūnas. Jis apgailestauja, kad iškart po kombinato uždarymo žmonės spruko į visas įmanomas puses. Vieni išsikėlė į didelius miestus, kiti emigravo į užsienio šalis. Po truputį ir dabar išvažiuoja, ypač jaunimas. Didžiasalis smarkiai sensta, nyksta... Dėl to kaimo seniūnui labai skauda širdį, jeigu tik galėtų – jis padarytų stebuklą, kažką ypatingo sukurtų, kad tik visi norėtų pasilikti.
Seniūnas sako, kad buvo įvairiausių gandų, ne vienas verslininkas žadėjo atidarinėti fabrikų, visokių įmonių, bet pažadai lieka pažadais. Verslai Didžiasalio kažkodėl nepasirenka. Apylinkėse yra kelios įmonės, puikiai veikiančios, klestinčios, bet to negana, kad gerai apmokamą darbą turėtų visi kaimo žmonės.
Na, bet vis tik reikia pagirti seniūną – tai, kas priklauso nuo jo, jis tikrai padaro. Didžiasalis per pastaruosius keletą metų stipriai pasikeitė. Atrenovuota vietinė gimnazija, sutvarkytas darželis, atnaujintos gatvės, kaimo apšvietimo stulpai, įrengta krepšinio aikštelė, lauko sporto salė su visokiais įmantriais įrenginiais. Turgų gražiai suremontavo, nors pardavėjų jame ir trūksta, bet darbo vietos tikrai šiuolaikiškos. Gal kažką pritrauks... Reikia tikėtis. Ir tvoros šiame kaime gražios, suoliukai puikūs.
O dabar grįžkime prie būsto temos. Ištuštėjusiame Didžiasalyje atsirado labai daug laisvų butų. Įdomu tai, kad išvykę žmonės jų tiesiog savanoriškai atsisakė, nes jeigu to nebūtų padarę – iki šiol turėtų mokėti komunalinius mokesčius. Už šildymą, už šiukšlių išvežimą, už namų renovavimą ir panašiai. Pabijojo įklimpti į skolas senbuviai. Tuos jų butus susirinko valstybė, arba tiksliau „Turto bankas“, kuris valdo tokius niekam nepriklausančius objektus. Bankui jų, žinoma, irgi nereikia, todėl jis nuolat vykdo didįjį butų išpardavimą. Jis taip oficialiai nesivadina, tačiau kainos tikrai primena akcijas prekybos centruose.
Dėka gero žmogaus, „Turto banko“ atstovo Tomo Bagdono aš patekau į keletą parduodamų butų ir pamačiau, kaip gi ten viskas atrodo iš vidaus. Tomas, matyt, nenorėjo manęs stipriai šokiruoti, todėl parodė ne pačius pigiausius, tačiau padoriausius butus, kuriuos dar šį mėnesį bandys kažkam parduoti.
Vienas iš būstų – senyvos močiutės, kuri numirė. Pagal paveldėjimo įstatymus – po moters mirties butas turėjo atitekti jos giminaičiams, tačiau šie atsisakė jį priimti, taip irgi galima. Tokiu atveju butas taip pat atitenka „Turto banko“ globai. Įdomu, kad giminaičiai atsisakydami močiutės palikimo, net neatvyko pasidairyti po tuos du kambarius, kuriuose ji praleido visą gyvenimą. Mudu su banko atstovu Tomu, matyt, buvome pirmieji užėję ten dairytis. Spintoje guli seni močiutėlės megztiniai, drabužiai, virtuvėje jos palikti šventųjų paveiksliukai, kalendorius su įsimintinomis datomis ir jos pasižymėtais faktais. Tiesą sakant, net širdį suspaudė pamačius.
O liūdniausia buvo, kai sekcijos lentynoje pamačiau odinę piniginę. Tuščią, visai naują, matyt saugotą ypatingai dienai, na žinote, kaip tos mūsų močiutės mėgsta, saugo ir galiausiai niekada nepanaudoja. Taip ir čia nutiko. Piniginę apžiūrėjau ir padėjau atgal, bus būsimam buto pirkėjui.
„Turto bankas“ ten palieka viską, todėl naujieji šeimininkai galės patys nuspręsti, ar pasilikti seną lovą, ar pasilikti senus daiktus, ar juos išmesti. Jeigu ras kokį nors paslėptą lobį, matyt, irgi galės panaudoti.
Vienišos močiutės butas kainuoja 700 eurų, tai pradinė siūloma kaina „Turto banko“ aukcione, kuriame gali dalyvauti visi, kas tik nori. Jeigu atsiras daug norinčių – jie galės didinti sumą, siūlyti savo sumą. Tomas Bagdonas, banko atstovas, netiki, kad kaina stipriai padidės. „Na, gal dvidešimt eurų, gal penkiasdešimt, o gal visai niekas nenupirks“, - sako jis. Taip irgi gali būti. Tuomet vėliau vyks kitas aukcionas, kur pradinė kaina bus pamažinta.
Didžiasalyje „Turto bankas“ turi net 60 butų: mažesnių ir didesnių, gražiai sutvarkytų ir labai apleistų. Tokį irgi apžiūrėjau, dėl ten tvyrančios smarvės vos įmanoma ištverti. Pelėsis, puvėsis, dulkės, paliktos šiukšlės – visų šių aromatų simfonija riečia nosį. „Čia būsimam šeimininkui jau reikės ir stogą pasiremontuoti, ne tik sienas, nes pelėsis akivaizdus“, - pamatęs, kas darosi viduje sako banko atstovas Tomas.
Butai po 500-800 eurų turi ir daugiau privalumų, ne tik mažą kainą. Pasirodo, kad Didžiasalio daugiabučių gyventojai nuo labai senų laikų gali laisvai naudotis aplink kaimą esančiomis žemėmis. Jie ten statosi šiltnamius, įrengia daržus, kuriuose augina vaisius, daržoves, uogas, viską, ką tik įmanoma užauginti. Na, kaip tikrame kaime. Naujakuriai tą irgi galės padaryti, - sako seniūnas ir tikrai labai laukia naujai atvykstančių gyventojų. Beje, tie, kas susivilios mano siūlomais pirkiniais, nebebus pirmieji naujokai. Laikas nuo laiko Didžiasalyje vis pasirodo jaunų šeimų, vangiai, bet vis kas nors atsikrausto.
Kaime yra ne tik minėtas turgelis, bet ir kelios maisto prekių parduotuvės, keli kioskai. Tačiau čia trūksta maitinimo įstaigos, taip pat pramogų. Bet gal visą tai prieš akis – kuo daugiau gyventojų Didžiasalyje bus – tuo daugiau naujovių čia galės atsirasti.
Įdomu, kad Didžiasalyje stovi keli visiškai tušti daugiabučiai užkaltomis durimis. Visi penki aukštai negyvenami, dujos, elektra, vanduo – užsukti. Tuščia, tylu ir ramu juose. Bet gal tai vieta naujiems senelių namams arba kokiam nors ypatingam viešbučiui? Paskaičiuoti paprasta: penki aukštai, kiekviename po tris butus. Viso penkiolika butų, tarkim po 500 eurų, bendra suma už tokį solidų pirkinį tik 7500 eurų. Rimtam verslininkui čia vieni juokai. Gal ims ir kažką sugalvos.
O jūs dabar tik atsirinkit, vieno kambario, dviejų ar trijų norite. Kainos per daug nesiskiria, bet komunalinius mokesčius mokėti reikės priklausomai nuo įsigyto ploto. Todėl galvokite dėmesingai, kad po to nereiktų to buto kam nors kitam perleisti.