Nuo miego trūkumo skauda galvą, kartais net juntamas svaigimo jausmas. Kyla irzlumas bei piktumas, atsiranda dygliai nugaroje, negana kojų skausmo, jos dar ir linkusios ištinti. Kai kuriems nuo neišsimiegojimo prasideda gausesnis prakaitavimas, būna ir tokių žmonių, kurie ima skųsti širdies permušimu, rankų ar kojų tirpimu, kartais viskuo, ką čia išvardijau. Taip bandau jums apibūdinti žmonių, kurie keliauja toli ir skrenda labai daug valandų, savijautą, po 15–20 ar dar daugiau valandų, praleistų kelionėje.
Kai iš vieno lėktuvo reikia perlipti į kitą, kai viename oro uoste laukti penkias valandas, o kitame gal ir kokias aštuonias. Valanda prie valandos, pliusuojasi ne tik nuovargis, bet ir visos jį lydinčios problemos. Ką daryti – manęs klausia visi. Patikėkite, labai dažnai šį klausimą girdžiu iš oro uostuose sutiktų tautiečių. Jie klausia, kaip atsigauti, kaip atstatyti jėgas.
Dar būna ir prieš keliones teiraujasi, kaip skraidyti po pasaulį ir nejausti pervargimo. O, kad būtų koks paprastas receptas, aš ir pats jį naudočiau. Deja, vieno universalaus ir visiems tinkančio atsakymo nėra.
Bet didžiausi pasaulio oro uostai supranta jūsų bėdas, girdi nusiskundimus ir verksmus dėl skaudančių galvų bei nugarų. Todėl juose ir atsidarinėja specialios „persikrovimui“ skirtos kabinos arba, dar galima pavadinti, specializuoti trumpalaikiai viešbučiai. Tam, kad tie, kas daug valandų skrenda, kas keičia oro uostą po oro uosto, galėtų bent šiek tiek atsigauti.
Aš pasiūlymus pasiilsėti tokiose kabinose mačiau Niujorke, Atlantoje, Singapūre, Londone, Dohoje, Abu Dabyje ir dar eilėje didžiųjų pasaulio oro uostų. Bet iki šiol buvau jų neišbandęs. Nežinau, kodėl, gal per mažai kas siūlė? O gal vis pinigų buvo gaila? Vis tik, šis reikalas nėra pigus.
Pirmą kartą miego kabinomis susigundžiau prieš savaitę, kai iš Keiptauno Pietų Afrikos Respublikoje skridau atgal į Vilnių. Turėjau 5 valandų persėdimą Stambulo tarptautiniame oro uoste ir tuo pačiu po pirmojo 11 valandų trukusio reiso visiškai neturėjau jėgų.
Vienintelis mano noras buvo kristi į patalus ir miegoti. Ėjau aš visas nosį nukabinęs per Stambulo oro uostą ir akį eilinį kartą patraukė „Recharge cabins by „Yotelair“ reklaminė iškaba. Kurioje taip tiesiai šviesiai ir parašyta: ateik, prigulk, išsimiegok ir pasikrauk jėgų. Žmogus aš silpnas, sugundė, nuėjau iki tos vietos, kur siūlo tą stebuklingą poilsį.
Geras dalykas, kad tokiuose kabinų viešbučiuose nereikia jokios išankstinės registracijos. Visi svečiai į jas ateina nelaukti, tada, kai užsinori. Ten visada dirba budinti administratorė, kuri priima atvykėlius ir dieną, ir naktį. Sąlygos visada vienodos.
„Pas mus valandinis įkainis. Imate kabiną mažiausiai valandai, galite nors ir visą parą joje būti. Už valandą reikia mokėti po 25 eurus“, – sako ji man.
Susimokėti prašo iš ankšto, čia kaip su išankstinio papildymo telefono kortelėmis. Kiek susimokėsi į priekį, tiek ir galėsi naudotis. Sumokėti pinigai baigsis – baigsis ir tavo laikas kabinoje. Nors kaina, mano nuomone, pasirodo didoka, vis tik, dėl eksperimento aš pasiryžtu pasiimti kabiną porai valandų. Ir iškart klausiu, ar galima vienoje ilsėtis dviem žmonėms, nes mes keliaujame dviese.
„Ne, pas mus tik po vieną žmogų. Jeigu reikia dviviečio kambario, eikite į mūsų viešbutį „Yotelair“, jis yra aukštu žemiau. Ten už parą susimokėsite 175 eurus dviem asmenims. Ir kambarys priklausys parai“, – aiškina budinti darbuotoja.
Na, kadangi mes turime tik dvi, gal tris valandas laiko miegui, nusprendžiame, jog ekonomiškesnis variantas bus imti dvi atskiras kabinas. Susimokame po 50 eurų, už du žmones išeina visas apvalus 100.
Nustebino, kaip ilgai trunka svečio registracija. Kokias 15 minučių darbuotoja kopijuoja dokumentus – ne tik pasą, bet ir lėktuvo bilietą, tada reikia užpildyti anketą, tada ji dar kažką ten žymisi, tvarkosi. Net nusistebiu, kad viskas taip sudėtinga.
„Taip, taip, čia pas mus sistema net sunkesnė nei viešbučiuose mieste. Turime daugiau saugumo reikalavimų, visus svečius privalome registruoti keliose sistemose, pakankamai daug darbo su tuo“, – neslepia darbuotoja.
Per tą laiką pasiūlo susipažinti su specialiu, kabinų „gyventojams“ skirtu meniu. „Grab+Go“ šis vadinasi, kas išvertus į lietuvių kalbą reiškia „Imk ir eik“. Pirmas dalykas, į ką aš atkreipiu dėmesį, tai ant to meniu esantis vyras baltais marškiniais, laikantis puodelį kavos ar arbatos. Tai lietuvis, skandalingais savo pasisakymais pastaruoju metu garsėjantis aktorius, moterų numylėtinis Žilvinas Tratas. O jeigu ne jis, tai visiška jo kopija, beprotiškai į jį panašus vyrukas.
Pažiūrėjau ant meniu, gal kur nors bus parašyta, kas jis toks, bet nei vardo, nei pavardės ten nebuvo. „Gal žinote, kas jis?“ – paklausiau darbuotojos. Ji į mane keistai pasižiūrėjo ir pasukiojo galvą. Suprask – nelabai žino.
Tame meniu, žinoma, ir daugiau informacijos. Negazuoto vandens buteliukas kainuoja 2 eurus, limonadai – po 3 eurus, bulvių traškučiai – 4 eurai, sumuštinis – 6 eurus, o ta kava, kurią laiko Tratas arba į jį panašus vyras – 2 eurai.
Kol aš penkias minutes analizavau meniu, administratorė nespėjo manęs užregistruoti. Liepė pasėdėti, palaukti. Tą akimirką aš sunerimau, ar dar nesiskaičiuoja mano brangios minutės kabinoje, ar dar nepradėjo tiksėti laikrodis.
„Ne, ne, nusiraminkite, pradėsime skaičiuoti nuo tada, kai peržengsite mūsų saugos vartelius, kai perbrauksite mūsų kortele“, – paaiškino. Kol ji ten tvarkė dokumentaciją, už manęs susidarė eilė. Atėjo dar 4 norintys pasikrauti energijos. Jie irzliai mindžikavo, laukė, kol bus priimti.
Pagaliau gavau savo kortelę, ant kurios buvo užklijuotas popieriukas su mano pavarde ir kabinos numeriu – „038“. Ir dar nurodytas laikas, kiek galiu būti kabinoje. Pirmas kiek nuliūdinęs dalykas – kabinos be asmeninio vonios kambario – nei dušo, nei tualeto. Ji nedidelė – vienvietė lova, balti, švarūs patalai, šalia lovos – rašomasis stalas su kėde, virš jos – veidrodis. Prie lovos dar yra suolas, ant kurio gali atsisėsti arba padėti savo lagaminą, jeigu tokį turi.
Dar vienas privalumas – priešais lovą ant sienos kabo televizorius. Taip pat kabinoje veikia Wi-Fi interneto ryšys, tam laikotarpiui, kol tu būsi kabinoje, gali naudotis juo, kiek tik lenda. Na, kadangi dauguma ateina su tikslu pamiegoti, nežinia, kiek to interneto žmonės panaudoja. Bet jis yra, tas gerai.
Apžiūrėjau kambarį, bet prieš miegą labai norėjau greitai pasinaudoti tualetu ir įlįsti į dušą atsišviežinti. Mano brangus miego laikas jau skaičiavosi, bet ką padarysi – taisyklės yra taisyklės. Ėjau ieškoti tualetų ir dušų. Suradau, tačiau, pasirodo, dušas – tai jau papildoma paslauga, nori juo naudotis – susimokėk. O tualetas nemokamas. Bet ne toks, kokio daugelis europiečių tikisi. Turkija, Stambulas, todėl ir tualetas turkiškas.
Neišsigąskite, ne koks nors keistas ir nematytas, o toks, kokį daugelis lietuvių puikiai pažįsta nuo senų laikų – skylė grindyse. Man tai tokie nepatinka, labai net nepatinka, tačiau kitokio varianto nėra. Arba jis taip pat mokamas, tad teko savo pomėgius pamiršti ir neieškoti nieko kito, nes juk laikas tiksi, jis mažėja. Grėsmė neišsimiegoti.
Viskas, daugiau nieko neprisimenu. Stipriai pavargęs kritau į tuos baltus kabinos patalus. Nustebino, kokia gera ten garso izoliacija. Nesigirdi nieko, kas vyksta aplinkui, ir geriausia, kad nesigirdi oro uosto pranešimai, kuriuos ten nuolat skelbia. Tyla ir ramybė – idealios sąlygos miegui. Prie to dar prisideda asmeninis kondicionierius – prieš užmigdamas gali nusireguliuoti, kokios šilumos ar vėsumos norisi.
Miegoti gali iki pat paskutinės sekundės, kol tau priklauso kabina. O kai laikas baigiasi, ateina žadinti darbuotoja. Ir, aišku, skubina kuo greičiau apleisti kabiną, nes ją jau reikia ruošti kitiems trokštantiems pailsėti. Kabinų viešbutyje visą parą dirba valytojų brigada, kurios po kiekvieno lankytojo viską tvarko, pervelka patalus.
Nors man tokios kabinos naujiena, Stambulo oro uoste jos itin populiarios. Iš 35 kabinų, tuo metu, kai aš atėjau, užimtos buvo 16. Kai išeidinėjau, jau buvo 20 užimtų. Ir tuo metu pas administratorę laukė nauji svečiai. Kiek supratau iš kitų svečių, dauguma jose apsistoja panašiai – po 2–3 valandas, ne ilgiau. Matyt, tie, kas nori praleisti 5–6 valandas ar dar ilgiau, paskaičiuoja, kad geriau pasiimti kambarį oro uosto viešbutyje.
Užsisakant poilsį tokiose kabinose, labai svarbu pasitikėti savo sugebėjimu greitai užmigti. Jeigu jums to nepavyksta padaryti, nežinau, ar užsisakyti kabiną tikrai apsimoka. Na, jūs gausite ramybę, galėsite ištiesti kojas, iššokti iš drabužių, bet ar tai verta 25 eurų už valandą? Čia jau jums spręsti, kiek įkainojate savo nuovargį.