Beveik pačiame Balio viduryje, tolokai nuo gražiųjų pakrančių yra ypatingas miestas, daugelio vadinamas ikoniniu ir pačiu svarbiausiu saloje. Tai Balio kultūros sostinė, unikalia savo gamta garsėjantis Ubudas.
Jeigu į internetinės paieškos langelį įvestumėte Ubudo pavadinimą ir pasižiūrėtumėte, kokius vaizdus iš tos vietovės randa – pagrinde tai būtų šį miestą garsinantys ryžių laukai ir terasos. Ryžiai yra visur aplinkui. Vienos vietos – paprastų ūkininkų, kurie nuo seno augina šią kultūrą ir iš to gyvena, kitos – komercinės, kuriose įrengiami viešbučiai, barai, poilsio klubai ir panašios pramoginės vietos. Čia viskas sukasi aplink ryžių laukus ir terasas. Todėl net jeigu ir labai norėčiau – aš negaliu išvengti šitos temos. Bet nenoriu, nėra ko slėpti – pats troškau pamatyti kaip ir kur auginami ryžiai.
Prieš keliaujant į Ubudą, aš labai rekomenduoju pasižiūrėti filmą „Valgyk, melskis ir mylėk“ su Julia Roberts, nes Ubudas buvo šio filmo filmavimų scena. Filme taip pat neapsieita be ryžių terasų, todėl ir aš atvykau į vienas jų – „Tegallalang“ ryžių terasas.
Patys baliečiai sako, kad šios terasos yra viena gražiausių salos vietų, o turistai be abejo į tokias vietas labai nori atvažiuot. Iš tiesų atvykėlių čia netrūksta, todėl jiems paruošta daugybė pramogų. Pavyzdžiui, galima praskrieti virš laukų lynu arba suptis ant milžiniškų supynių.
Nuotraukose ir mano minėtame filme – ši terasa atrodo kaip ramybės oazė, kaip stebuklingas dievo kampelis. Gal kažkada taip ir buvo, bet tik ne šiais laikais. Dabar tai viena iš turizmui paaukotų vietų, pritraukianti tūkstančius turistų iš viso pasaulio kiekvieną savaitę.
Sunkiausia atvykus į terasas yra surasti vietą, kur jas apžiūrėti be pašalinių trukdymų, nes minios turistų zuja visur aplink ir tos išsvajotos ramybės čia nėra. Aš nelabai suprantu, kas su žmonėmis negerai, bet dauguma atvykėlių atsigrūda iki šių terasų, ir tingi nusileisti iki apačios, visi grūdasi prie įėjimo, iš viršaus pažiūri, ir viskas. Nors pats didysis grožis atsiveria nusileidus iki terasų apačios. Tiesa, grožis laukų apačioje ne mažesnis nei karštis. Ryžių terasos yra dauboje, kur labai mažai vėjo, o karščio be galo daug. Tai jeigu oro temperatūra yra 32 laipsniai šilumos, jutiminė turbūt visi 40, nes karštis čia nerealus.
Po ryžių laukus galima ne tik pasivaikščioti, bet ir apsigyventi šalia jų bei tuo ypatingu vaizdu grožėtis tiek rytą, tiek vakarą. Būtent tokį viešbutį aš čia, Ubude, ir išsirinkau. „Kuwarasan Pramana“ tai ne šiaip paprastas viešbutis, o tikra patirtis.
Balis nuo senų laikų traukia ne tik paprastus turistus, bet ir dvasinius ieškotojus. Žmones, kuriems norisi ne šiaip sau pakeliauti ir pramogauti. Jiems norisi kažko pasisemti, jiems norisi vietinių papročių, tradicijų, kuo daugiau visokių ceremonijų. Šio viešbučio vadovai tą puikiai supranta, todėl svečių priėmimą padaro iškilmingą.
Vos atvykusius svečius darbuotojai kviečia nusiplauti visas kelionės dulkes, visus dienos nuotykius. Nusiprausęs ir gavęs pasitikimo gėlytę buvau palydėtas prie gongo ir paragintas atlikti tris dūžius. Po šio ritualo buvau pasveikintas atvykęs į namus. Kaip miela.
Balio standartais – tai ne eilinis ir tikrai ne pigus viešbutis. Pusantro šimto eurų už naktį – Europoje gal ir gautum tik ekonominės klasės viešbutėlį, o čia – tikrus rūmus ryžių laukuose. Kai čia pradėjau dairytis, man žandikaulis atvipo.
Kaip atrodo išskirtinio viešbučio kambariai ir kur galima nusiplauti visas nuodėmes pamatysite naujausioje „Orijaus kelionės“ laidoje.