Žygį po kvapą gniaužiančias vietas sujaukė užklupusi stipri audra: visos orų programėlės mus apgavo

Po Lofoteno salas galima važiuoti automobiliu bei taip po truputį lankyti čia išsimėčiusius miestelius. Būtent tai turistai dažniausiai ir daro. Visgi dar galima pakeliauti kiek įdomesniu būdu – šios salos tobulai pritaikytos žygiams. Dėl to noriu jums pristatyti Lofotene dirbantį profesionalų žygių organizatorių Bernardą Kavaliauską, sako „Delfi“ Kelionių ambasadorius Orijus Gasanovas.

Šias salas Bernardas atrado jau seniai ir pastoviai čia keliauja su žygeivių grupėmis iš Lietuvos.

„Manau, kad Lofotenas turi tokią savybę – sugeba viršyti lūkesčius. Žmonės galvoja, jog gali būti šalta, vėjuota, truputį įtartina, gal nieko nematys per debesis. Bet atvažiuoji, matai turkio spalvos vandenį, peizažus, aštrias uolas, jūrą, neaprėpiamą erdvę, laisvės jausmą. Žygiai čia labai gražūs ir įveikiami“, – tikina žygių organizatorius.

Netrukus su Bernardu eisime į pirmą mūsų bendrą žygį. Iš anksto susitarėme laiką ir dieną, pasiruošėme, bet visos orų programėlės mus apgavo – vietoje saulės gavome lietų bei vėją. Dar blogiau – sulaukėme perspėjimo, kad gali kilti audra. Nepaisant to, aš vis tiek nusprendžiau, jog mums reikia eiti.

„Yra toks posakis – jei nori patirti saulę, lietų, vėją per vieną dieną, Lofoteno salos yra tam skirta vieta“, – atskleidžia Bernardas.

Taip sakoma ir apie Angliją, Airiją, tačiau ten staigūs orų pokyčiai nėra taip ryškiai jaučiami. Dabar tikrai labai stipriai lyja, bet Bernardas sako, kad viskas priklauso nuo nusiteikimo bei aprangos.

„Bandysime pasivaikščioti labai gražiu taku, kuris eina per du paplūdimius. Dabar esame Hauklando paplūdimyje“, – žygio pradžioje sako organizatorius.

Tik pradėjome žygį, aš iš karto norėjau pristoti. Tai yra labai gražus paplūdimys – visiškai baltutėlis, švarutėlis. Man primena Seišelius, Bernardas teigia, kad jis vadinamas Šiaurės Havajais. Tokius žygius aš mėgstu – kelias vingiuotas, bet lygus, nereikia niekur kopti. O svarbiausia, jog vaizdai aplink tiesiog gniaužia kvapą.

Einame toliau, bet oras darosi vis sudėtingesnis, o praeivių veiduose šypsenas keičia susirūpinę žvilgsniai. Bernardas seka orus, rodoma, kad po valandos turėtų prasidėti audra.

„Vėjas turėtų pūsti gūsiais iki 26 m/s, tai yra labai daug. Viskas užsidaro, neplaukia keltai. Mes irgi slėpsimės“, – aiškina Bernardas.

Esame situacijoje, kur turime pabėgti nuo audros, todėl sutrumpinome kelią, sustojome tunelyje. Žygis baigėsi ne taip, kaip iš anksto planavo Bernardas, tačiau taip juk tik dar įdomiau.

Daugiau žiūrėkite naujoje „Orijaus kelionės“ laidoje.