Nuo liepos 1-osios Rusija bando populiarinti nuo didžiosios motušės atskirtą Kaliningrado sritį, įvesdama nemokamas elektronines vizas. Ji kviečiasi pas save turistus iš 53 pasaulio valstybių, tarp jų ir Lietuvos. Per kelias pirmąsias dienas paraiškas pateikė keli tūkstančiai keliautojų, daugiausiai kaimynai – lenkai ir lietuviai. Lengva galimybe pamatyti visai šalia mūsų esantį kraštą susiviliojau ir aš, juk iki šiol dar niekada neteko ten būti.
Kaliningradas – labai jautri tema Lietuvos gyventojams. Vos buvo paskelbta apie pakeitimus ir palengvinimą nuvykti į anksčiau Vokietijai priklausiusias, o po karo Rusijos užimtas žemes – daugybė žmonių socialiniuose tinkluose ėmė reikšti kardinaliai skirtingas savo nuomones. Vieni iš anksto pasmerkė visus tuos, kurie pasinaudos šia viza. „Ko ten važiuoti į tą teroristų valdomą šalį? Nebent nusišikti“, – tiesiai šviesiai rėžė vienas komentatorius. Daug kas jam pritarė.
Tačiau kita pusė žmonių neslėpė džiaugsmo. „Nauja, daug pigesnė atostogų vieta“, – rašė vieni. „Važiuosime pigiau apsipirkti“, - komentavo kiti. Pasipylė rekomendacijos, kuriuos miestus Kaliningrado srityje būtina aplankyti. „Svetlogorskas – puikus kurortas, geriau už Palangą“, –patarinėjo.
Oficialiai skelbiama, kad norintys gauti elektroninę vizą turi registruotis likus keturioms dienoms iki kelionės. Sistemoje teks nurodyti konkrečias dienas, kada ten vyksite ir kada išvyksite. Matyt, atvykstančiųjų srautas dar nėra toks didelis, mat užpildžius klausimų anketą, prisegus savo nuotrauką, pažymėjus, kur tiksliai apsistosite Kaliningrade – patvirtinimas elektroniniu paštu atskrieja jau kitą dieną. Greičiau nei per 24 valandas. Elektroninėje vizoje rašoma, jog nuo tos akimirkos, kai sistema ją išdavė – tiesiu taikymu galima keliauti į Kaliningradą. Tad bent jau kol kas – kelionę susiplanuoti galite, kad ir iš vakaro.
Viza galios trisdešimt dienų, tačiau būti ten, kirtus sieną galima tik 8 dienas, tad reikia būti labai atsargiems ir nesumaišyti šių dviejų terminų. Be to, 8 dienos skaičiuojamos kalendorinėmis dienomis, o ne valandomis. Dienas skaičiuoti reikia nuo vidurnakčio iki vidurnakčio. Tad nepažeiskite vizos taisyklių, geriau pasitikslinkite, iki kada privalote išvykti.
Beje, tokią vizą galima išsiimti ne tik turizmo tikslams. Jos teikiamos ir verslo, sporto, kultūros ar mokslo tikslais keliaujantiems užsieniečiams. Jūsų pasas turi galioti bent 6 mėnesius nuo paraiškos vizai gauti datos, be to, jame turi būti pakankamai vietos antspaudams. Vieną gausite įvažiuodami, kitą išvažiuodami.
Labai svarbus momentas – norėdami patekti į Kaliningrado sritį, atsiųstą atsakymą, kad viza jums suteikta, atsispausdinkite – jį reikės parodyti kertant sieną. Parodyti telefono ar kompiuterio ekrane netinka, pareigūnai iškart paprašys apsisukti ir grįžti, iš kur atvažiavote.
Registruojantis elektroninės vizos gavimui rašoma, kad kiekvienas keliautojas privalo turėti draudimą galiojantį Rusijoje. Ir net įspėjama, jog pasienyje būtinai privalėsite parodyti draudimo poliso kopiją. Tačiau bent jau praėjusį savaitgalį šio dokumento niekas neprašė. Paklausti, ar draudimas yra privalomas – muitinės pareigūnai tik gūžčiojo pečiais. „Galite nerodyti, nebūtina“, – ilgiau pagalvojusi nusprendė viena tikrintoja.
Pagrindinis klausimas, kurio sulaukiu šiomis dienomis – per kurią muitinę geriausia važiuoti į Kaliningradą? Per Sovetską ar per Nidą? Dažnai šią kryptimi keliaujantys man patarė rinktis Nidos pasienio ruožą. Taip daug greičiau, bet daug brangiau – įspėjo mane. Butą Karaliaučiuje turinti klaipėdietė yra paskaičiavusi, kad Sovetsko muitinėje kartais tenka stovėti 3 ar net 4 valandas, būna atvejų, kai ir per visą naktį. O štai Nidoje – ilgų eilių niekada nebūna. Tik keliaujantiems tokiu maršrutu teks susimokėti krūvą papildomų mokesčių.
Būtent tai ir atbaido daugelį. Pirmiausia 12,30 Eur paklosite už keltą nuo Klaipėdos per Kuršių marias. Kitas mokestis laukia „Alksnynės kontrolės poste“ – rinkliava už įvažiavimą į Neringą, arba tiesiog Nidos ekologinis mokestis – 20 eurų. Dar ne viskas. Jau kirtus Rusijos sieną – lauks dar vienas ekologinis mokestis. Tokią pačią sumą (20 Eur) mokėsite „Kurshkaya kosa“ postui. Jeigu pirmyn ir atgal važiuosite tuo pačiu maršrutu – jokių nuolaidų negausite, grįždami iš Rusijos per Nidą – vėl du kartus mokėsite 20 Eur.
Pirmyn atgal pasiruoškite net 80 Eur, o pridėjus kelto mokestį gaunasi – 92,30 Eur. Jeigu važiuotumėte per Sovetską – tokią sumą sutaupytumėte, bet bus daug lėčiau.
Šeštadienio vidurdienį pro Nidą į Karaliaučiaus sritį važiuojančių buvo nedaug. Lietuvos pasienio poste – nė vieno automobilio. Pasienietis tik patikrino pasus (tai truko apie 2-3 minutes) ir palinkėjo gero kelio.
Visai kitaip viskas vyko Rusijos muitinėje. Ten patikra nuodugnesnė, kelianti daugiau streso. Trijų automobilių eilutė stovėjo ilgai ir nuobodžiai. Mes užtrukome maždaug 1 valandą 20 minučių. Jeigu eilėje būtų 10 automobilių ar dar daugiau – net baisu pagalvoti, kiek viskas truktų.
Keista, bet užsieniečių prisikviesti bandantys rusai nepagalvojo apie vieną dalyką – visoje muitinės pamainoje neatsirado nė vieno žmogaus mokančio angliškai. Kelios moterys galėjo tik pasisveikinti šia tarptautine tapusia kalba. Dar mokėjo žodžius „pasas“, „stop“, „judėk“.
Kaip atrodo rusiška muitinės procedūra. Pirmiausia reikia sustoti prie posto numeris 1. Jame budinti pareigūnė paprašo parodyti pasus ir atspausdintą elektroninės vizos patvirtinimą. Tada pakelia užtvarą ir liepia važiuoti prie muitinės patikros. O štai čia jau viskas daug sudėtingiau.
Poste numeris 2 dirbanti jauna mergina paprašo pateikti dokumentus ir savo sistemoje patikrina pasą. Tada imasi atspausdinto vizos patvirtinimo ir kiek nustemba pamačiusi: „Duokite originalą, kopija netinka“, – įsakmiu tonu paprašo. „Kokį originalą?“ – sutrikęs teiraujuosi. Ji man rodo į dokumentą su mano anketiniais klausimais ir nuotrauka. „Tai yra kopija, man reik originalo“, – dar kartą prašo. Ilgai su ja diskutavau, kol pagaliau supratau, kodėl ta pareigūnė tokia pasimetusi. Pasirodo, ji dar nebuvo mačiusi elektroninės vizos patvirtinimo, atspausdinto juodai-baltu spausdintuvu. Todėl pareigūnė galvojo, kad mano atspausdintas lapas yra kopija, o ne originalas.
„Originalas turi būti spalvotas“, – teigė ji, ir nenorėjo manęs praleisti. Iškvietė pastiprinimą, vyresnį savo bendradarbį. Šis pažiūrėjo į tą popieriaus lapą ir sumurmėjo: „Viskas gerai“. Matyt, šis pareigūnas supranta, jog ne visi žmonės namuose turi spalvotus spausdintuvus. Bet tokia smulkmena muitininkams sukėlė nemažai galvos skausmo.
Kai patikrina pasus ir vizas – ateina eilė transporto priemonei ir jos vairuotojui. Tenka pildyti deklaracijas ir paaiškinimą, kokiu tikslu ir kuriam laikui keliaujate. Blankai, kuriuos gauna vairuotojas, tik rusų kalba. Jeigu jos nesupranti arba nemoki rusiškai skaityti – tavo bėda. O ta bėda nutinka daugeliui. Sutrikę vairuotojai angliškai ir vokiškai kreipiasi pagalbos į pareigūnus, o šie purto galvas – jie nesupranta šių kalbų. Laužyta rusų kalba vairuotojai sako, kad nesupranta, kas rašoma jų blankuose. Pareigūnai nesivargina prieiti ir padėti – liepia žiūrėti į pavyzdžius ant lentos, kurie taip pat užpildyti kirilica.
Kaip atsakyti į klausimus, jeigu nemoki rusų kalbos? Kaip pasinaudoti pavyzdžiu? Pareigūnai niekuo padėti negali. Tenka kreiptis pagalbos į kitus žmones, tuo metu kertančius sieną, prašyti jų padėti. Klausimus atspausdintus blankuose greičiausiai vis tiek kas nors išvers, bet kaip jūs juos užpildysite, kokia kalba rašysite – čia jau jūsų bėda. Jeigu nemokate kirilicos, kaip atsakyti į klausimą, iš kurios šalies esate? Angliškai „Lithuania“? Ar lotyniškomis raidėmis rusiškai „Litva“? Į šį klausimą negalėjo atsakyti ir patys muitininkai.
Trijų anketų pildymas trunka apie 20-30 minučių. Įdomu, kad du blankai – visiškai identiški, su tais pačiais klausimais. Kai juos užpildote paduodate postui numeris 3. Ten dirbantis vyras duomenis suveda į kompiuterį. Jis taip pat tikrina automobilio registracijos dokumentus. Tik tada duoda ženklą nuodugniai automobilio apžiūrai. „Atidarykite bagažinę, iškraukite iš jos krepšius“, – rusiškai prašo tikrintoja. Tada liepia nuleisti visų durelių langus, atidaro automobilio daiktadėžę, pažiūri ar nieko nėra po sėdynėmis. Ir pagaliau leidžia važiuoti pirmyn.
Dar ne viskas. Pabaigai – postas numeris 4. Ten dirbanti pareigūnė ir vėl paprašo pasų ir elektroninių vizų, bet netikrina, o tik pažiūri ar visi jas turi. Tada ji liepia paduoti kažkokią žalią kortelę.
„Neturime“, – sunerimę sakome. „Privalote turėti, paieškokite tarp visų dokumentų“, – liepia ji. Tikriname, bet nerandame. „Na, nėra jokios žalios kortelės“, – nuviliame ją. Moteriškė liepia stovėti, niekur nejudėti. Puola skambinti į pirmą postą: „Ar davei jiems kortelę?“, – klausia. Pasirodo, turėjo duoti, bet pamiršo. Jeigu nedavė – procedūra pažeista. Gali liepti vėl važiuoti iš naujo. Ai, numojo ji, ir parodė ranka, kad galime įvažiuoti į Kaliningrado kraštą.
Išvažiuojant atgal – eilė muitinėje ties Nida buvo ilgesnė, laukė 6 automobiliai. Ir vėl užtrukome apie valandą. Šįkart patikros procedūros buvo greitesnės, nebereikėjo pildyti jokių anketų, o tai sutaupė laiko.
Jeigu mėgstate stoti pakelės užeigose, kioskuose, bariukuose – pasistenkite iš anksto pasirūpinti grynais vietos pinigais. Rusijoje daug kur nepriima atsiskaitymų kortelėmis, todėl negalėsite nusipirkti vandens, ar susimokėti už tualetą pakelėje, jeigu neturėsite rublių.
Labai svarbu, vos kirtus sieną savo mobiliuosiuose telefonuose išjungti tarptinklinio ryšio paslaugą, mat internetas ir skambučiai Rusijoje su lietuviškomis SIM kortelėmis gali kainuoti labai daug.
Siūlau įsigyti vietinio operatoriaus kortelę. Tai padaryti galite didžiuosiuose Kaliningrado miestuose. Jeigu įvažiuosite per Nidą – artimiausias toks yra Zelenogradskas, ten prie centrinio turgaus ir miesto stoties yra dviejų operatorių kioskai. Juose per keliolika minučių įsigysite ir pasikeisite kortelę.
Jeigu važiuosite per Sovetską, ten tokių kioskų taip pat galite rasti. SIM kortelė su 8 GB mobiliųjų duomenų kainuoja apie 3-4 eurus. Atsiskaityti galite bankine kortele. Turėkite omenyje, kad visi vietinių operatorių klientai yra registruojami jų sistemoje, registracijai bus reikalingas jūsų pasas.
Keliaujant į Kaliningradą svarbu iš anksto atlikti viešbučių rezervacijas, jų taip pat gali reikalauti muitinėje. Tose anketose, kurias pildysite kirsdami sieną – reikės nurodyti ir adresą, kur apsistosite šiame krašte.
Kitas įdomus dalykas – išsiregistruojant iš viešbučio paprašykite specialaus, pasieniečiams skirto kvito. Registratorės supras, ko reikia. Šio popieriaus gali paprašyti išvykstant iš šalies, patikros metu.
Jeigu nė kiek nekalbate rusiškai – ši kelionė jums gali apkarsti ne tik muitinėje, bet ir visur, kur teks bendrauti su žmonėmis. Nei pardavėjai dideliuose prekybos centruose, nei padavėjai geruose restoranuose, nei administratorės viešbučiuose angliškai beveik nekalba. Lengviau surasti žmogų suprantantį lietuviškai, nei angliškai. Degalinėje prie Zelenogradsko operatorius daug metų dirbo Klaipėdoje, tad puikiai moka pagrindines mūsų kalbos frazes. Viename Kaliningrado restorane apsauginis irgi kalba lietuviškai, nes dirbo Mažeikiuose.
Nors lietuviai labai susidomėjo kelionėmis į Kaliningradą – turistaujančių tautiečių kol kas labai nedaug. Automobilius su lietuviškais numeriais mačiau tik prie vienos maisto prekių parduotuvės ir degalinėje. Daug daugiau atvykėlių iš Lenkijos, Vokietijos ir Latvijos. O pagrindiniai šio krašto turistai – žmonės iš Maskvos. Jie čia atvyksta traukiniais arba lėktuvais. Tikriausiai todėl vietiniai nesistengia mokytis kitų kalbų.
Beje, neapsigaukite muitinėje. Piktoki ir padėti nenorintys pareigūnai toli gražu neatspindi Kaliningrado srities gyventojų būdo. Tie, kuriuos sutikau per praėjusį savaitgalį buvo paslaugūs ir draugiški. Jie džiaugėsi, kad atvykome pas juos iš Lietuvos. Ir beveik visi mokėjo bent vieną mūsų kalbos žodį. Sutikau ir tokių, kurie svajoja atvykti į Vilnių.
Tai, ką privalote pamatyti Kaliningrade, ką reikia išbandyti, kur nuvažiuoti – netrukus DELFI Kelionėse. Taip pat ir pasakojimai apie vietos žmones.