Lofotenas – daugelio profesionalių keliautojų bei kelionių žurnalistų svajonė. Aš taip pat čia labai norėjau atvykti, bet, kaip ir dauguma, šį planą vis atidėdavau dėl pačios populiariausios priežasties – orų. Šiek tiek nervina, kad geriausias laikas čia keliauti yra vasara, kai norisi šilumos, bet pas juos ji ne visai vasariška – temperatūra būna tik apie 15 laipsnių, o danguje dažniausiai vietoje saulės yra tiršti debesys. Nors ši vasara buvo išskirtinai šilta ir saulėta. Apskritai, Lofoteno salų oras yra atskira tema – čia jo niekada negali nuspėti, nes keturi metų laikai gali pasikeisti per vieną valandą.
Kelionė prasideda nuo mažyčio Harstado-Narviko oro uosto, kuris yra Lofoteno sujungimas su visu pasauliu. Būtent čia atskrenda lėktuvai iš Oslo – net keli per dieną. Įdomu, kad, kai leidiesi šiame oro uoste, iš karto per garsiakalbius stiuardai praneša, jog nieko negalima filmuoti pro lėktuvo langus. Išlipus iš lėktuvo irgi negalima nei fotografuoti, nei filmuoti. Pasirodo, šis oro uostas yra ne tik civilinis, bet ir karinis.
Oras dabar, sakyčiau, yra visai neblogas. Su šortais ir marškinėliais trumpomis rankovėmis į Lofoteną paprastai niekas neskrenda. Vienas iš svarbiausių dalykų čia keliaujant – apranga. Reikia gerai apgalvoti, ką su savimi pasiimti, kad nesušaltumėte ir neperšlaptumėte.
Lofoteno grožis – visi kalnai, fjordai, vingiuoti keliai – gniaužia kvapą nuo pirmos sekundės, kai tai pamatai. Net didžiausi skeptikai čia suminkštėja – tie, kurių sužavėti kone neįmanoma.
Daug kas klaidingai įsivaizduoja, kad atskrendi į Lofoteną ir čia viskas paduota ant delno. Realybėje nėra nieko panašaus, nes Lofotenas yra kaip atskira mini valstybė Norvegijoje, išsidėsčiusi per daug smulkių salelių, kurios nuo oro uosto iki pat galo nutolusios per maždaug 300 km keliais. Šie įveikiami ne per tris valandas, kaip kokioje Lietuvoje, o per penkias ar net daugiau valandų, nes keliai pakankamai siauri, dažnai vienos juostos.
Visai nesvarbu, kiek mums metų – bet kokio amžiaus žmonės gyvena paskui savo svajones.
Aš irgi esu toks pat žmogus, kaip ir visi, todėl turiu krūvą svajonių. Viena jų buvo pamatyti vieną vaizdelį iš interneto, kurį išvydau gal 5 ar 6 klasėje, ir pasakiau, kad tai yra kažkas neįtikėtino. Daug kartų po to dar mačiau tą vaizdą. Šiandien, atvykęs į Lofoteną, aš pasakiau, jog pirmas dalykas, ką turiu pamatyti, yra būtent ši vieta iš nuotraukos.
Dėl to atvažiavau į šį nedidelį miestelį, kurio pagrindinė žvaigždė – Henningsvaer futbolo stadionas, įrėmintas mažoje akmeninėje saloje, sujungtoje su kitomis salelėmis, išsidėsčiusiomis jūroje prie milžiniškų kalnų. Sutikite – vaizdas neeilinis. Ne veltui jis taip paplitęs instagrame, tiktoke, feisbuke ir kitose platformose.
Pats nuostabiausias dalykas, kad šitas mažas, 500 gyventojų turintis, miestelis, sudarytas iš mini salelių. Man jau čia būtų tobulas vaizdelis ir, žiūrint plika akimi, ši prieplauka yra gražiausia miestelio vieta. Visgi žmonės čia atvažiuoja visai ne todėl – jie atvyksta tik dėl stadiono.
Štai – oficialiai pristatau stadioną tarp akmenų, uolų, atskiroje salelėje. Čia nėra jokių kontrolierių, bilietų kasos – tai yra stadionas, primenantis tokius, kurie stovi pas mus prie mokyklų. Žolė, matau, dirbtinė. Sunkoka eiti, nes stadionas yra atviroje erdvėje ir vėjuotomis dienomis pakankamai stipriai pučia vėjas. Bet kaip gražu, pagaliau aš čia!
Daug kas pasakytų, kad po tokių vaizdų bei tokios įžangos Lofotene jau kaip ir nėra ką daugiau veikti. Aš nesutinku – čia tik pati pradžia.
Daugiau žiūrėkite naujoje „Orijaus kelionės“ laidoje.