Prieš gerus 20–30 metų striptizo verslas išgyveno klestėjimo laikus visoje Europoje. Tuo metu vienas po kito atsidarinėjo šių aistringų šokių klubai, o į juos patekdavo tik tie, kas plačiai atverdavo savo pinigines. Už galimybę paspoksoti į figūringas merginas ir moteris vyrai anuomet mokėdavo apvalias sumas. Vieni striptizo barai imdavo įėjimo mokestį, siekdavusį ir 50 ar net 100 eurų, kiti įleisdavo nemokamai, bet klientus versdavo užsisakyti itin brangius gėrimus – už stiklinę alkoholinio kokteilio nugriebdavo po 30–50 eurų.
Nuogybių ištroškusiesiems tai būdavo priimtina, o per vieną vakarą stripbariuose jie išleisdavo po kelis šimtus eurų ar net tūkstantines sumas, priklausomai, kiek laiko juose užtrukdavo, kokius savo norus ten pildydavo. Tą laikotarpį striptizo barų vadovai prisimena su malonumu ir didžiule nostalgija.
Lankydamasis Graikijos sostinėje Atėnuose, kur veikia keliasdešimt naujų ir senų į moterų nuogybes paspoksoti siūlančių vietų, sužinojau, kad striptizas dabar jau tapo labai pigia pramoga. Paseno buvę pastovūs tokių barų bei klubų lankytojai, žymiai rečiau ten ateina. O jaunosios kartos atstovai, vyrai, kuriems dabar tarp 30–40 metų ar dar jaunesni, tie, kuriems tarp 20–30, striptizo per daug nesureikšmina.
Jie užaugo su internetu ir lengvai prieinamu pornografiniu turiniu, virtualiame pasaulyje jie jaučiasi drąsesni, saugesni bei laimingesni nei realiame, todėl ir pasižiūrėti į paneles bei tetutes, kurios sukasi aplink metalinį stulpą, nori žymiai rečiau. Į striptizo barus daugelis tokių žiūri su lengva pašaipa ir nebeturi svajonės pasitaupyti pinigų, kad galėtų užeiti į vidų. Tai man aiškino vieno iš Atėnų striptizo barų vadybininkas Kostas, kurį sutikau rūkantį prie jo darbovietės.
Didžiulis atotrūkis tarp to, kas būdavo anksčiau, ir tarp to, kas yra dabar, išryškėjo vos po koronaviruso pandemijos. Ilgus mėnesius stripbariai buvo uždaryti, šokiai juose nevyko. O kai šie vėl atsidarė, į juos klientai jau nebeplūdo.
„Pasijautė stiprus svečių mažėjimas, teko atleidinėti šokėjas. Kai kurie barai apskritai užsidarė, nes suprato, kad jų niekam nebereikia“, – liūdnai guodėsi rusaitė Alla, dirbanti Atėnų Gazi rajone, kuris garsėja savo naktiniu gyvenimu.
O kai šie vėl atsidarė, į juos klientai jau nebeplūdo.
Ten įrengtas ir ne vienas striptizo klubas. Alla Graikijos sostinėje savo nuogybes rodo jau beveik 10 metų ir savo kailiu jaučia, kad jos darbas tapo nebe toks reikalingas, kaip anksčiau.
„Jau ne vieną kartą galvojau mesti, bet vis tempiu gumą, laukiu, galvoju, gal vėl žmonės pradės pas mus eiti“, – sako ji.
Tokį pokalbį su šokėja išvysčiau tada, kai Atėnuose pamačiau stulbinančią naujieną, kad nuo šiol patekti į striptizo barus galima vos už 10 eurų. Ir dar įdomiau – už šią sumą ne tik įleidžia į vidų, bet ir dovanoja privatų striptizo artistės šokį bei leidžia pasirinkti vieną alkoholinį kokteilį, stiklą vyno ar bokalą alaus. Tai negirdėti, nematyti dalykai. Tarsi būtų kažkokia ypatinga akcija.
Nors, pasirodo, visai tai ne akcija, o naujas būdas vilioti lankytojus. Prieš kelerius metus vienas iš barų pradėjo naudoti šitą strategiją ir ji pasiteisino. Tada nusimėgdžiojo ir kiti. Masiškai nusimėgdžiojo, kad dabar tikriausiai visur Atėnuose tas pats pasiūlymas – už 10 eurų privatus šokis bei gėrimas.
Jeigu prieš 20 metų kas nors būtų paskelbęs tokį pasiūlymą, ten nusidriektų eilės vyrų ir vaikinų, o dabar, nors ir tikrai labai pigu, norinčių vis tiek nėra daug. Gatvėse dirba specialiai pasamdytos moterys, kurios praeivius gaudo už rankos bei siūlo užeiti į striptizo barą. Viena tokių pagavo ir mane, pasiūlė, aš sutikau. Nes toks yra kelionių žurnalisto darbas, bandyti, kuo daugiau pamatyti ir tada papasakoti visiems. Tokiu tikslu aš ir leidausi į nuotykius viename iš Gazi (jau minėto Atėnų rajono) stripbarių.
Vos prisėdau prie staliuko, pas mane atžingsniavo dvi pusnuogės merginos. Viena paklausė, ko aš pageidaučiau iš baro. O kita mergina tuo metu glostė mano ranką ir kvietė eiti į baro kampe esančią privačią erdvę.
„Pašoksiu tau privatų“, – laužyta anglų kalba sakė ji ir nusivedė mane ten. Pasirodė, kad ji labai skuba, tarsi planuotų baigti darbą bei skubėti namo pas šeimą. O gal ji tiesiog laba nekantri.
Pasodino ant minkšto, daug ko mačiusio odinio krėslo, atsisėdo ant kelių ir šveitė nuo savęs liemenėlę, tada apatines kelnaites. Ji liko tik su aukštakulniais ir visaip judėjo. Labiausiai judino savo sėdimąją, o mano veidą glaudė sau prie įspūdingo dydžio krūtinės. Na, šokiu to tikriausiai nepavadintų nei vienas pasaulio choreografas.
Labiau gal – „nuogalės makalavimasis“ ar „tingus nuogos moters trynimasis“ – šiuos pavadinimus sukūriau aš. Neatrodė, kad ji būtų labai patenkinta savo darbu. Arba aš jai nekėliau didelio džiaugsmo, taip irgi gali būti. Savikritika man nesvetima.
Tas privatus šokis truko 3–4 minutes, po to ji staigiai užsidėjo apatinukes, vėliau ir liemenėlę. Tarsi kažko ant manęs supykusi nutraukė savo viliojimo procesą pačiame įkarštyje. Bet, pasirodo, visai nesupyko, tokios yra baro taisyklės. Tada ji manęs klausė: „Nori dar? Nori pratęsti? Nori pamatyti daugiau?“. Ir jeigu būčiau pasakęs, jog noriu, reikėtų grynais arba kortele sumokėti 50 eurų ir gaučiau žymiai įdomesnį, ilgesnį, galima numanyti, ir geresnį šokį.
„Jeigu grynais – duok man, jei kortele – eik prie baro“, – paaiškino šokėja. Aš pasakiau, kad ilgesnio šokio neimsiu. Tada tai jau tikrai atrodė, jog keliu jai erzulį, numojo ranka ir nuėjo.
Tas privatus šokis truko 3–4 minutes, po to ji staigiai užsidėjo apatinukes, vėliau ir liemenėlę.
Po kelių minučių prisistatė jos draugė ar kolegė, ten jau nesuprasi, atnešė mano pasirinktą kokteilį. Kai įtraukiau kelis gurkšnius, vėl gavau dėmesio. Atėjo kita ženkliai jaunesnė panelė. Jeigu pirmoji šokėja buvo apie 35 metų amžiaus, tai dabar jau mane kalbino 23–25 metų šokėja iš Albanijos.
„Nori privataus šokio? Sumokėk į kasą ir einam“, – ragino ji prašydama 80 eurų. Aš ir jai pasakiau, kad šokio neimsiu. Nieko tokio, netrukus prisistatė trečia panelė. Negražu moterų vertinti pagal grožį, bet tokiose vietose, matyt, tik taip ir daroma. Šiuo atveju prie manęs prisistatė, kaip čia švelniau išsireiškus, mažiausiai išvaizdi darbuotoja. „Imk privatų už 30 eurų“, – siūlė ji ženkliau pigiau už kitas merginas.
Kol gurkšnojau savo kokteilį, stebėjau, kas vyksta klube. Vienas po kito į klubą ėjo vyrai, susimokėję tuos 10 eurų už privatų šokį ir stiklą alkoholinio makalo. Dauguma lygiai kaip aš nenorėjo išleisti daugiau, todėl atsisakė mokėti už papildomus šokius. Bet laisvai stebėjo pagrindinę klubo programą. Ant stulpo besiraitančias merginas. Pagrindinėje salėje jos ne tokios atviros, pasirėdžiusios šiai profesijai būdingais drabužiais. Ne nuogos, todėl ir šoka už dyką visiems, kas užėjo į barą.
Dar viena stripbarių naujovė, kurią pastebėjau Atėnuose – tai, kad svečiai gali fotografuoti ir filmuoti telefonais. Tai dariusius mačiau ne vieną ir ne du. Anksčiau, kad ir prieš penketą metų, tokius drąsuolius nedelsiant išprašydavo klubo apsauginiai. Dabar toks vaizdas, kad Atėnų striptizo šventovės tokios pareigybės net neturi, tvarką prižiūri į administratorius panašūs žmonės – vaikinai bei merginos.
Striptizo industrija stipriai atpigo, tapo ženkliai prieinamesnė net ir itin taupiems žmonėms, todėl Atėnų turizme dirbantys žmonės jau net pajuokauja, kad tokie barai jų mieste yra viena iš privalomų stotelių turistams.
„Dabar pas mus reikia pamatyti ne tik Akropolį, bet ir striptizą“, – sako jie.
Kai tai išgirdau, labai išdidžiai atsakiau jiems: „Aš jau buvau, mačiau.“ Ar likau sužavėtas? Tikriausiai ne, greičiau nustebęs. Šokėjoms dabar ženkliai daugiau darbo, o uždirba tikriausiai mažiau nei anksčiau. Na, bet čia jau jų reikalai.