Būna kelionių, po kurių nesinori skaičiuoti, kiek išleidai pinigų. Nes puikiai suvoki, kad suma bus gerokai per didelė, tokia didelė, jog gal net ištiks koks nors priepuolis. Absurdiško juoko, pykčio ar liūdesio. Na, kažkas tikrai gali ištikti. Ir čia jums papasakosiu apie savo kelionę po Ameriką, pačius šviežiausius įspūdžius, nes šį tekstą rašau sėdėdamas didžiausiame Niujorko Džono F. Kenedžio tarptautiniame oro uoste, sutrumpintai aviacijoje vadinamu tiesiog JFK.
O parašyti jį mane paskatino danė Asta, kuri prisėdo šalia ir ėmė klausinėti, kaip man patiko kelionė po Ameriką. Kas paliko didžiausią įspūdį? Na, toks mandagumo pokalbis. Ir, žinote, prie kokios mudu priėjome išvados? Didžiausias įspūdis visai ne dangoraižiai, visai ne pramogos ar gardus maistas. Didžiausias įspūdis – amerikietiškos kainos. Net ir ji, būdama danė, pastebėjo, kad velniškai brangu toje svajonių šalyje už Atlanto.
„Na, žinai, man skubiai reikia grįžti į Daniją, atsigauti nuo šitų kainų“, – maždaug taip ji išsireiškė. Jeigu jau danė, vienos turtingiausių Europos tautų atstovė, šitaip išsireiškė, vadinasi, tikrai turiu teisę parašyti apie tai jums plačiau. To ir prisėdau padaryti, kol laukiu savo lėktuvo atgal į senutę Europą.
Man, kaip ir daugeliui, atrodo, kad Lietuvoje kainos pašokusios į neregėtas aukštumas. Maisto produktai parduotuvėse, kavinių meniu, įvairiausios paslaugos. Jau net nusibodo stebėtis, kaip brangu. Visgi po šios kelionės pakeičiau nuomonę: palyginus su Amerika, pas mus dar labai pigu.
Va, ten tai tikrai už galvos imiesi kiekvieną kartą, kai reikia pateikti banko kortelę arba krapštyti grynuosius. Ten kainos tiesiai šviesiai šokiruojančios! Keliavau po Niujorką ir Naująjį Orleaną, po du labai skirtingus, skirtingoms valstijoms, net skirtingose klimato juostose esančius miestus.
Pradėkime gal nuo vandens. Vos nusileidus Niujorke, oro uoste norėjosi jo nusipirkti. Praėjau visas patikras, atsiėmiau savo lagaminą ir įžengiau į mažytę „7-Eleven“ parduotuvėlę. Susiradau šaldytuvą, nukrautą įvairiausių gėrimų – nuo saldžiųjų limonadų, visokių fermentuotų gėrimų iki vandens. Paėmiau energetinio limonado skardinę (250 ml) bei buteliuką gazuoto vandens (0,5 l), mano nuomone, paties pigiausio, gerai žinomo prekės ženklo, to paties, kurį galima surasti kiekviename kioske.
Kasoje man pardavėjas sako: 12 dolerių. Palaukite, ką? Gal jis paskaičiavo 10 buteliukų vandens? Tikrinuosi, kas čia ką tik įvyko. O jis man sako: energetinis gėrimas – 6,50 JAV dolerių, vanduo – 5,50 JAV dolerių.
Ką darysi, gerti juk norisi. Susimokėjau, toks va „laba diena“ man buvo tik atskridus. Bet palaukite, toliau bus tik gražiau.
Jau gerus 15 metų keliauju į Ameriką, patinka man ta šalis, ką jūs apie ją besakytumėte, randu aš ten gerų, įspūdingų dalykų, to ir sugrįžtu, vėl ir vėl. Visus tuos metus aš visiems kartodavau, kad toje šalyje kiekvienas gali rasti visko pagal savo finansines galimybes. Pavyzdžiui, apie Niujorką aš pastoviai sakiau: jeigu nori brangiai valgyti, prašom, ten geri restoranai vienas šalia kito, labai daug jų.
Bet jei nori pigiai valgyti: irgi prašom, ten picerijos, kurios parduoda picą gabaliukais (angliškai geriau skamba – „Pizza slice“) po 1 dolerį, taip pat ant kiekvieno kampo. Taip sakydavo 2008-aisiais, 2011-aisiais, 2013-aisiais, 2015-aisiais. Bet viskas, nebesakau taip, nes dabar kiti laikai. Picos gabaliukais po dolerį – retenybė, reikia gerokai paieškoti ir vis tiek nerasite. Nes dabar pigiausia, ką vietiniai žmonės sako dar vis randantys, tai pica po 1,5 JAV dolerių arba po 2 JAV dolerius. Čia man taip sakė, aš pats tai tokių kainų jau seniai nemačiau. O ieškojau.
Visada žinojau, kad Bruklino rajonas pigesnis nei centrinis Manhatanas, todėl tos pigios picos ir nusiboginau ieškoti būtent į Brukliną. Patikrinau keturias vietas, grynai iš sportinio intereso. Už gabaliuką picos jie dabar ima 4,5 JAV dolerių, 5 JAV dolerius ir net 6,5 JAV dolerius. Brangiausią variantą mačiau Manhatane, ten už „pizza slice“ su dešros gabaliukais prašoma 8 JAV dolerių. O kam čia smulkintis? Galėjo ir dešimties paprašyti, jeigu jau taip.
Jums, aišku, kaip ir man įdomu, o tai kiek tada visa pica kainuoja, jeigu gabaliukas šitiek. Už picą tokiuose greito maitinimo, tikrai ne aukščiausios kokybės kioskuose ir užkandinėse prašoma nuo 25 iki 52 dolerių, priklausomai su kokiais ingredientais imsite. Ir čia nėra kalbos apie valgomas aukso dulkes, apie ikrus, apie austres, apie kažkokius kitokius prabangos elementus. Aš tik priminsiu, kad aprašinėju vizualiai pigias, eilines užkandines Niujorko gatvėse.
Pats populiariausias sumuštinis pusryčiams Niujorke yra žydiškas, senas geras beigelis. Tai tokia minkšta, putni bandelė su skylute per vidurį. Jie ją pjauna per pusę, o tada pagardina visokiais kliento pasirinktais pertepimais. Dažniausiai pirmas sluoksnis būna tepamas sūris, tada įdeda rūkytos lašišos arba kalakutienos kumpio, dar būna šiek tiek daržovių arba nebūtinai. Na, esmę supratote. Toks labai paprastas, bet skoninėmis savybėmis tikrai neprastas sumuštinis.
Aš didelis jų gerbėjas, pastoviai, kai būnu šiame mieste, valgau beigelius. Ir nuolatos stebiuosi, kaip drastiškai auga jų kainos. Nuo kažkada mokėtų 6 dolerių už sumuštinį su lašiša iki 15 dolerių dabartiniais laikais. Šioje kelionėje beigelius valgiau du kartus – labai skirtingose, nutolusiose viena nuo kitos užkandinėse. Abiejose beigelio kaina buvo panaši – vienoje kainavo 14,50 JAV dolerių, kitoje – 15,70 JAV dolerių. Už vieną sumuštinį. Ne už kepsnį, ne už dienos pietų rinkinį.
Grįžkime prie oro uostų, kurie šiaip jau visur pasaulyje garsėja savo antkainiais, bet, na, ne tiek, kaip Amerikoje. Labai gražiai Luiso Armstrongo vardu pavadintas Naujojo Orleano tarptautinis oro uostas. Modernus, vienas gražiausių ir jaukiausių Jungtinėse Valstijose. Bet tik tiek gero ir tegaliu pasakyti, nes daugiau tik pyktis ima. Prieš skrydį užbėgau į vieną iš daugelio ten veikiančių užkandžių parduotuvių. Nupirkau magnetuką tėvams, apelsinų sulčių buteliuką (0,5 l) ir pakelį guminukų (113 g).
O dabar apie kainas – atsisėskite, nes nukrisite. Magnetukas kainavo 7,5 JAV dolerių – brangu, bet jau daug kur pasaulyje man teko mokėti panašiai, žiaurus dalykas. Apelsinų sultys kainavo 7 JAV dolerius, o štai guminukai nustebino labiausiai. Už tą vieną mažyti pakelį džiazuojantis Luiso Armstrongo oro uostas iš žmonių lupa... 10 dolerių! Na, žinot, gerbiamieji. Nei gėdos, nei sarmatos.
Paskutinę dieną Niujorke praleidau Centriniame parke. Nuostabi vieta, kurią, esu tikras, žinote iš populiariosios kultūros – filmų bei serialų, knygų taip pat. Žaliausia vieta Niujorke, kur norisi vaikščioti bei praleisti kuo daugiau laiko. Tą ir daro vyresni niujorkiečiai, mamos su vaikais, sportuojantys žmonės, o taip pat tūkstančiai turistų. Centriniame parke veikia keli restoranai, kavinės, be to, jame, maždaug kas 500 metrų galima pamatyti tokius kioskelius ant ratų, kuriuose parduodami dešrainiai, visokie užkandžiai – traškučiai, šokoladukai ir panašiai.
Taip pat ten parduoda ir gėrimus norintiems atsigaivinti. Kaip tik buvo gana šilta diena, ištroškau. Sustojau prie vieno tokio kioskelio, ant jo jokios kainos neišvardytos. Tiesiog ateini ir sakai, ko nori. Aš tam pardavėjui ir sakau – duokite man „Coca-Cola“ skardinę. Jis knisasi, sako – nebėra, viskas išparduota. Na, gerai galvoju – tiks ir „Sprite“ skardinė, dabar kaip tik mieste vykdoma labai aktyvi šito gėrimo reklaminė kampanija, kažkoks naujas poskonis atsirado.
Bet neturi naujo, duoda man tą eilinį, paprastą, mums visiems gerai žinomą „Sprite“. Ir sako jis man – sumokėk, žmogeli mielas, 5,60 JAV dolerių. Net atsilošiau. Kaip, kaip? 0,33 l talpos skardinė kainuoja beveik 6 dolerius? Taip, patvirtino jis. Nori gerti – mokėk. Sumokėjau, išgėriau, bet kartu burnoje paliko. Nuo piktumo dėl kainos, žinoma.
Tokia ta Amerika – žvėriškai brangi. Gerokai brangesnė už mūsų kukliąją Lietuvėlę. Todėl, jeigu jums jau atrodė, kad nebeįmanoma brangiau nei pas mus, jog esame rekordinių kainų šalis, pagalvokite dar kartą. Tikrai ne, brangūs skaitytojai, dar viskas gali brangti ir brangti, iki Amerikos lygio. O tada, kai jau pabrangs, šitą mano straipsnį vėl galėsite atsidaryti, ir juoktis iš manęs.