Šešta valanda ryto. Likus 15 minučių iki vartų uždarymo, atsipūtęs atvarau į Vilniaus oro uostą. Draugams nupirkęs praktiškų lauktuvių dar paslampinėju aplink ir sulaukęs sutrumpėjusio eilės galo prie įlaipinimo, žiovaudamas paruošiu pasą bei telefoną su bilietu. „Atleiskite, jūs ne čia laukiate. Tai Ryanair, o ne Wizzair skrydis.“ Išgirdęs šią frazę jaučiu kaip smulkutė Ryan’o palydovė mikliai guldosi mane ant kelių ir į musculus gluteus maximus švirkščia keturgubą espresso! Labas rytas!
Nebeatsimenu ar bėgu, ar tiesiog greitai einu, bet akimirksniu atsiduriu kitame oro uosto gale. Man pasisekė, kad VNO tėra geros daržinės dydžio oro uostas, tad susiradęs SAVO vartus stojuosi į taip pat apytuštį eilės galą, kur renkasi teisingoji, Wizzair'o chebra.
Atsipalaidavęs ir vėl ramus stebiu aplinką. Tiek Ryanair’o, tiek Wizzair’o fauna gana panaši. Ką ten panaši, patekęs į svetimos giminės balių nerastum dešimties skirtumų ir pritaptum kaip savas. Tie patys rūškani veidai, į aplinkinius žiūrintys su kažkokia išgąstinga panieka. Toks pats nepilnavertiškumo kodas akyse. Skrendantys su draugais kažkaip nenatūraliai staiposi ir jei ką sako, sako visam terminalui: „Spraitas lėktuve skanesnis, nes jį spaudžia slėgis...“.
Kas dar bendro tarp Ryanair ir Wizzair liaudies? Tiek mes, tiek jie, per lietų ir vėją iki lėktuvo kulniuos gerus du šimtus metrų (nes norėjom papigiai), o galinėse kėdėse sedėsiantys pagiringi kendykrašeriai ir sūnų lankytojos, pilnais rūkytų dešrigalių krepšiais, lips per priekinį įėjimą ir atvirkščiai. Tiek mes, tiek jie, vos po pirmojo ratų cyptelėjimo, velniop nučečkavosim saugos diržus (“...o tai taip jau jie ten ir bepadėtų…“), kelsim pasturgalius ir susirietę, nepatenkintais veidais dar geras dešimt minučių stovėsim praėjime ir tarp kėdžių, slegiami viso savo gariūninių tašių svorio (ir ne tik! Tarp skraidančių dar pasitaiko ir su skalbtais „pigiais lietuvių liaudies hypermarketų maišeliais“).
Grįžtu į realybę, prie įlaipinimo vartų. Po kojomis mindau kažkam gausiai pasiliejusį brendį ir matau kaip kūdas, skustas vaikinukas, užgulęs rožinį narvelį, net šnypšdamas grūda savo gerokai per daug lietuviškų gėrybių prigrūstą kelioninį krepšį. Jo pastangas stebi išdidus ir mandagus skrydžio palydovas. Kažkoks kusturicinis rytas.
Ir staiga prieš pat mano nosį atsitinka tai, kas ir nulemia šio teksto atsiradimą. Vienas po kito maloniai apgręžiami du tokie patys nevykėliai, kaip ir aš! „Atsiprašome, pone, bet tai ne jūsų skrydis.“, „Atleiskite, jūs skrendate į Oslo Gardemono oro uostą. Šis lėktuvas leisis Oslo Torpo oro uoste.“ Vyrų įlaipinimas į JŲ lėktuvą turėjo būti uždarytas prieš penkiolika minučių…
„O aš buvau ten“ norisi nusišypsoti perbalusiems kolegoms, bet pagalvoju, kad galiu apsieiti be žodžių. Su įtampa reikia elgtis atsargiai. Įsivaizduoju juos bėgančius per terminalą su „Stop the plane! Stop the plane!“ (stabdykite lėktuvą – liet.) išraiškomis veiduose. Ai, neprapuls. Šiaip ar taip jie turi vienas kitą. Aš tai vienas buvau. Jei suspės, gal net šliūkštels rytinio brendžiuko, pakilimo vardan.
Ne, nesijuokiu iš žmonių bėdos. Kažkodėl nujaučiu, kad uždususius ir giliai alsuojančius, juos, vis tik, įleis.
Mes dar ne taip seniai pradėjome kasdienį skraidymą ir esame tie geruliai iš serijos „Humans of pigių avialinijų bendrovės“. Ne mes vieni. Tokie ir lenkai (o jų tai daugiau), ir latviai, ir didžioji dalis balkanų. Mūsų pagrindinės frazės: „tai ką ten žiūrėt...“, „aš tai kaip visi...“, „o ką aš žinojau...“
Žinoti reikia. Reikia paprasčiausiai pasidomėti. Moralas trumpas ir paprastas: kartais gali atsitikti taip, kad iš to paties oro uosto, kad ir koks jis mažas, tuo pačiu laiku į tą patį miestą gali kilti du skirtingų avialinijų lėktuvai. Visada žinokime kur einame ir iki galo įsitikinkime, kur stovime. Susitikrinkime reiso numerius, nepasitenkinkime vien miesto, į kurį skrendame, pavadinimu.