Eini nesirinkdamas kelio ir oro. Eini geriau ir prasčiau jausdamasis. Eini pavargęs. Ryte ir vakare. „Ėjimas“ organizatoriai pakalbino Guodą apie jos keliavimo Ispanijoje ir Lietuvoje patirtis bei ilgų kelionių atnešamas asmenines transformacijas.
– Piligriminiai keliai dar nebuvo ypatingai populiarūs ir tiek iškomunikuoti, kaip dabar. Kaip nutiko, kad panorote įveikti tiek daug kilometrų pėsčiomis ir kodėl būtent šį kelią pasirinkote?
– Sprendimą iškeliauti priėmiau gyvenimo etape, kuris manęs netenkino. Man tai buvo lūžio taškas ir pokyčių pradžia. Paskendusi darbuose nerasdavau laiko ir psichologinių resursų pergalvoti, ką norėčiau keisti. Piligriminė kelionė pasirodė puikus būdas atsitraukti nuo kasdienės rutinos. Nenorėjau skirti daug laiko pasiruošimui, ekstremalios stovyklavimo patirtys manęs netraukė, dėl to pasirinkau patį populiariausią maršrutą su labiausiai išvystyta nakvynių, maitinimo infrastruktūra – „Camino de Santiago“ maršrutą „Camino de Frances“.
– 2021 m. vėl išėjote į kelią – šį kartą per Lietuvą 500 km vedantį „Camino Lituano“. Kas lėmė tokį pasirinkimą? Kodėl pasirinkote maršrutą ne užsienyje, kur supa kitokia aplinka, žmonės, tikėtina, daugiau pažinimo ir daugiau netikėtų patirčių?
– Svarsčiau įvairius piligriminių kelių variantus, tačiau dėl COVID-19 aplinkybių pasirodė paprasčiausia ir saugiausia rinktis „Camino Lituano“. Šis projektas buvo inicijuotas mano bičiulio Mariaus Minkevičiaus, šiek tiek žinojau apie jo kūrimo užkulisius. Buvo smalsu, kaip tas lietuviškasis kelias atrodo. Pirmam pasivaikščiojimui rinkausi pagrindinį maršrutą, kertantį Lietuvą iš šiaurės į pietus, nuo Žagarės pro Kėdainius, Kauną, Alytų iki Lazdijų. Seinuose šis kelias susijungia su Lenkijos maršrutu ir per kitas Europos šalis veda į tą patį Santiago de Compostela miestą.
– Yra žmonių, kurie įveikę pirmąjį piligriminį kelią nebegali sustoti ir vos ne kasmet eina vėl ir vėl. Jūs leidotės į kelionę tik po šešerių metų, kodėl?
– Keliaujant „Camino de Santiago“, su vienu bendražygiu iš Urugvajaus tarsi juokais sutarėme pakartoti kelionę po 6 metų. Sutapo, kad artėjant tai datai ir viduje pajutau vis stiprėjantį norą keliauti. Apskritai nesu pamišusi keliautoja, nuolat alkstanti naujų įspūdžių. Didelėms kelionėms turiu subręsti, jaučiu, kad tuomet iš kelionės gaunu daugiau.
– Piligriminės kelionės pėsčiomis jums labiau aplinkos, žmonių ar savęs pažinimas?
– Man patinka pabūti su savimi, čia ir dabar, su tuo, kas duota. Keliaudama mėgstu bendrauti su žmonėmis, pajusti skirtingų vietų dvasią. Istorinių ir kultūrinių objektų piligriminiame kelyje nesureikšminu, man tai labiau širdies, ne proto kelionė. Lietuvoje, kur lyginant su Ispanija man buvo mažiau egzotikos ir turistinio turinio, kelionė gavosi „piligrimiškesnė“.
– Ką ėjimas tiek vienu, tiek kitu piligriminiu keliu jums davė? Ar abu kartus gavote tai, ko tikėjotės, ar buvote nustebinta aplinkos, žmonių, savo pačios vidinių potyrių?
– Po kelionės Ispanijoje išėjau iš darbo, ėmiau organizuoti renginius, išsikėliau iš miesto ir gana radikaliai pakeičiau gyvenimo būdą. Kelio dvasia tuomet labai skyrėsi nuo mano kasdienės jausenos ir stipriai atvėrė akis, pasidarė aiškiau, ką gyvenime noriu daryti kitaip. Praėjusios vasaros kelionė Lietuvoje didesnių pokyčių neatnešė, bet į ją leidausi neturėdama tokių lūkesčių: išėjau tiesiog pabūti su savimi. Po abiejų kelionių padariau išvadą, kad svarbu ne tik tai, ką kelias „duoda“, bet ir kiek pats esi nusiteikęs pasiimti tam tikru gyvenimo etapu. Dėl to kelias, į kurį išsiruošiau išalkusi pokyčių, gyvenimą pakeitė labiau, nors patirtys abiejuose buvo panašios.
– Jau turite nemažai piligrimystės patirties, tad sakykite, ar tikrai ilgas keliavimas pėsčiomis keičia ir jeigu taip, tai, kaip manote, kodėl? Ar pakeitė jus ir jei ne paslaptis, kaip?
– Manau, kad keliaudamas kaip piligrimas, tampi sąmoningesnis, vientisesnis su savo kūnu, atviresnis naujoms patirtims bei iššūkiams. Lengviau randi ryšį su įvairiais žmonėmis, nes fizinio nuovargio kontekste visi supanašėja, o bet koks gerumo gestas iš aplinkinių spaudžia ašarą. Pati pastebėjau, kad po kelio ėmiau labiau pasitikėti įvykių tėkme, nesistengti visko suvaldyti pati.
– Sakykite, ar iš anksto kažkaip ruošėtės šioms dviems ilgoms kelionėms?
– Turėjau pažįstamų, įveikusių kelią, tad gavau patarimų pakuodamasi daiktus. Daugiau niekaip nesiruošiau: man piligriminės kelionės patinka tuo, kad nereikia dėliotis maršruto, ieškoti nakvynių ir panašiai. Tereikia tik pradėti, viskas įvyksta pakeliui.
– Beje, o kaip nuovargis ir fizinis skausmas? Ar nebuvo sunku fiziškai?
– Taip sutapo, kad prieš pirmąją kelionę nemažai vaikščiojau ir bėgiojau, tad ji man visai nekėlė sunkumų. Prieš antrąją fizine prasme visiškai nebuvau pasiruošusi. Tad lietuviškame kelyje teko dienai stabtelėti pailsėti. Pūslės, laimei, manęs nekamavo, tačiau momentų, kai vos slinkau pasirėmusi ant lazdų, buvo.
– Pasidalinkite bent vienu nuotykiu, kuris jums nutiko vienoje ar kitoje piligriminėje kelionėje.
– Lietuvoje linksmu nuotykiu tapo pasiklydimas lietingą dieną, po kurio, visa šlapia ir pervargusi, pataikiau atkeliauti į Jakiškių dvarą ir jame buvau maloniai priimta. Gerdama arbatą su dvaro šeimininkėmis, apžiūrinėdama įspūdingas erdves, jaučiausi tarsi filme. Vėliau smagu buvo sustoti ir dieną praleisti „Saulėtoj sodyboj“, kur susipažinau su šeimininkais ir per savo poilsio dieną padėjau jiems ūkio darbuose.
– Ar galėtumėte palyginti „Camino de Santiago“ ir „Camino Lituano“? Kurį iš jų rekomenduotumėte žmogui, nusprendusiam įveikti piligriminį kelią? Ką patartumėte būsimiems keliauninkams?
– „Camino Frances“ Ispanijoje išvystytas labiausiai iš visų Camino de Santiago maršrutų, ir dėl to, beje, dažnai vadinamas „popsiniu“. Ten žmonės keliauja miniomis, netrūksta įvairių suvenyrų, turistinių objektų, daiktų pavežėjimo paslaugų, o nakvynės vietų pasirinkimo tiek, kad sustoti gali beveik bet kuriame miestelyje. Šiuo atžvilgiu „Camino Lituano“ ramesnis ir ne toks „numintas“. Lietuvoje žmonės dar tik pradeda įsisavinti piligrimystės kultūrą, po truputį daugėja nakvynių ir poilsio vietų.
Menkai fiziškai pasiruošusiems miestiečiams, nerimaujantiems dėl infrastruktūros trūkumo, rekomenduočiau rinktis populiarų maršrutą, nes jame nakvynės išdėstytos tankiau, daugiau civilizacijos. O drąsesniems keliautojams yra kur kas daugiau pasirinkimo. Vien Camino de Santiago piligriminių maršrutų yra daugybė: keliai Ispanijoje, Portugalijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje bei Lietuvoje susijungia ir veda į tą patį Santiago de Compostela miestą. Manau, kiekvienas gali pajausti ko ieško ir pasirinkti kelionės maršrutą pagal savo norus ir galimybes. Svarbiausia – žengti pirmą žingsnį.
– Kaip manote, ar ateityje dar piligrimausite?
– Sunku pasakyti. Kol kas neturiu jokių konkrečių planų.
– Kiek vaikščiojimo pėsčiomis yra jūsų kasdienoje ir kiek šis judėjimo būdas jums patinka, yra reikalingas? Ar piligriminės kelionės paskatino daugiau vaikščioti kasdien?
– Vaikščioti man visada patiko ir patinka, stengiuosi tai daryti kuo dažniau. Man ėjimas tai būdas pabūti su savo mintimis, reflektuoti įvykius, apsijungti su kūnu ir aplinka. Ypač mėgstu vaikščioti miške arba prie jūros, stebėti gamtą, klausytis garsų – vaikščiodama niekada nenaudoju ausinių. Į piligriminę kelionę ir išėjau todėl, kad man tai – malonumas. Ėjimas, kuris keičia. Paradoksas, bet grįžusi po kelionių kaip tik kurį laiką vaikščioti nenorėjau, reikėjo išsiilsėti.
Ėjimo renginys startuos gegužės 15 d. Kauno Rotušės aikštėje. Renginio dalyviai kviečiami pasirinkti ir įveikti vieną iš trijų skirtingo ilgio trasų (5 km, 10 km ar 25 km). Ėjimo miestelyje visų lauks turiningos, naudingos veiklos ir pramogos. 2021 m. Vilniuje startavęs renginys pritraukė net 7 tūkst. dalyvių. Nemokama registracija į renginį – www.ejimas.lt.