– Kodėl pasirinkote būtent šį piligriminį žygį Sicilijoje? Iš kur apie jį sužinojote?
– Apie „The Magna Via Francigena“ žygį Sicilijoje sužinojau iš pažįstamos, kuri pernai keliavo būtent šiuo keliu. Jau seniai kirbėjo mintis išbandyti kokį nors piligriminį kelią, tačiau žinomas „Camino de Santiago“ Ispanijoje nelabai viliojo dėl savo populiarumo. Žygiuojant norisi vienatvės, o ne pilno kelio įvairiausių žygeivių.
Iš tiesų, šis kelias yra tik viena atkarpa iš „Via Francigena“ kelio, kuris driekiasi per visą Italiją ir aplink Siciliją. Pasirinkome šią atkarpą dėl idealaus kilometražo, nuostabių Sicilijos miestelių bei mūsų turimų atostogų dienų.
– Ar tai buvo pirmoji jūsų piligriminė kelionė?
– Tai buvo pirmasis mano piligriminis kelias. Intensyviai vaikščioti mėgstu visą gyvenimą. Galėčiau eiti ir eiti. Su vyru, kai tik turime galimybę, vykstame į žygius kalnuose. Deja, 10-metė dukra šio mūsų pomėgio nelabai supranta, tad tų galimybių išvykti dviese pasitaiko ne taip jau dažnai.
– Su kokiomis mintimis išsiruošėte į piligriminį žygį Sicilijoje? Ar keliavote viena?
– Keliavau su drauge. Pirmą kartą į tokią kelionę leistis vienai nebūtų labai jauku. O ir apskritai patys italai nerekomenduoja keliauti po vieną – tam tikrose atkarpose gali nebūti ryšio, jei kas nors nutiktų (pavyzdžiui, išnirtų kulkšnis), pagalbos galima nesulaukti ir keletą dienų, kol nepasivys koks nors kitas žygeivis.
Į kelionę leidausi manydama, jog apmąstysiu projektus, pagvildensiu naujas idėjas, atitrūksiu nuo buities. Visai nesitikėjau, kad žygiuojant galva bus visiškai tuščia ir nekils nė viena mintelė apie darbus bei projektus. Pavyko puikiai pravėdinti galvą nuo kasdien dūzgiančių minčių.
– Per kiek laiko įveikėte numatytą atstumą?
– Su drauge nukeliavome beveik 170 km – t. y. ne visą „The Magna Via Francigena“ kelią. Visai netikėtai mus užklupo lietus, pylęs nuo pat ryto visą dieną. Batai kiaurai permirko, kitų neturėjome, nes Sicilijoje tokio lietaus tikrai nesitikėjome, nors ir nešėmės lietpalčius.
Dėl nedžiūvančių batų sugaišome pusantros dienos ir negalėjome baigti viso kelio – turėjome lėktuvo bilietus atgal į Lietuvą. Tačiau nuėjome pačias gražiausias atkarpas, dėl to labai džiaugiamės.
– Papasakokite kelionės detales: kiek laiko per dieną eidavote, kur miegodavote, valgydavote?
– Kiekvieną dieną nueidavome daugiau nei 30 km. Įsivaizdavau, kad būčiau galėjusi nueiti ir 40 ar daugiau, tačiau didžiąją kelionės laiko dalį mus lydėjo aukšta temperatūra (kai kada siekusi ir 36 laipsnius), stačios nesibaigiančios įkalnės be šešėlio, tad žygis nebuvo iš lengvųjų. Kiekvieną naktį miegodavome tą pačią dieną rezervuotame viešbutuke, taip pat galima skambinti kambarius nuomojantiems žmonėms iš piligriminio sąrašo.
Valgydavome ne tiek ir daug, nes dėl karščio nesinorėjo. Dažniausiai pusryčiaudavome, kai tik rasdavome kur, nusipirkdavome vaisių bei užkandžių kelionei, vandens (nešdavome ant pečių po maždaug tris litrus vandens), o rimtai užkąsdavome tik vakare. Buvo atvejų, kai mums pasiekus tos dienos miestelį, nedirbo nė viena kavinė. Na, tiksliau, negamino maisto, nes miestelis labai mažas, turistų praktiškai neužsuka, o vietiniai gaminasi namuose. Tada padavėja, pamačiusi mūsų alkanas akis, virėją iškvietė iš namų.
Žmonės Sicilijoje nepaprastai draugiški ir svetingi. Net jei negali atsakyti (nes nemoki itališkai, o jie nekalba angliškai), kažką tau pasakos, aiškins, džiaugsis. Vienas senyvo amžiaus italas, mums žygiuojant gatve, netgi sustojo pavaišinti saldainiais ir palinkėjo sėkmingo kelio. Kitą kartą, keliaujant per mažą kaimelį, iš namo išbėgo senučiukas su senučiuke ir puolė mus kviestis į kiemą: norėjo papildyti vandens, bet kadangi jo turėjome, ėmė vaišinti kaktusų vaisiais. Sakė, jog šiandien džiugi diena, nes pro šalį keliavome mes.
– Ar jautėtės saugiai?
– Kalbant apie pačios salos saugumą – taip, jautėmės tikrai saugios. Italai juokiasi, paklausti apie mafiją. Sako, kad ji dabar tik Neapolyje. Kaip ir minėjau, žmonės ten nuostabūs, visada skubantys padėti. O padėti progų tikrai buvo. Pavojingiausias dalykas Sicilijoje – palaidi didžiuliai šunys, kurie dažniausiai laksto būriais. Valdžia nebaudžia savininkų už šunų nepriežiūrą, todėl ši bėda tikrai didelė. Šunys būna kelių rūšių: aviganiai, naminiai ir benamiai. Pastarieji patys pavojingiausi. Dėl jų visą kelią nešėmės lazdas.
Vieną kartą teko prašyti pro šalį važiuojančio automobilio, kad pavežtų kelis šimtus metrų pro penkis didžiulius lojančius šunis, pastojusius mums kelią. Jauku nebuvo. Kitą kartą pro pavirus vartus iššoko keturi lojantys šunys – atstačiusios lazdas šiaip ne taip pro juos praėjome. Tokiais momentais pulsas tikrai būna tankesnis nei kopiant į kalną.
– Kas tokiose kelionėse labiausiai vargina? O kas įkvepia?
– Šioje kelionėje vienareikšmiškai vargino tik įtampa dėl šunų. Tikriausiai man tai buvo kelionė, kurioje turėjau kovoti su savo baime dideliems šunims. Negaliu sakyti, jog ją įveikiau, bet kad baimės sumažėjo, tai tikrai.
Sicilijos gamta ir žmonės – nerealūs. Žinoma, šiais metais Sicilija patyrė daug kataklizmų: potvynius ir gaisrus, buvo išsiveržusi Etna. Tad peizažas, kurį rugsėjį matėme mes, labai skyrėsi nuo to, ką pernai matė pažįstamos. Šiemet sala vietoje žalios spalvos puošėsi auksinėmis pievomis, kai kur, deja, didžiuliais išdegusiais plotais, kai kurie vis dar ruseno.
– Jei į šią kelionę eitumėte dar kartą, ką darytumėte kitaip?
– Manau, vežčiausi ėjimo lazdas, kad nereikėtų tampytis šakos (juokiasi).
– Ar rekomenduotumėte išbandyti šį kelią ir kitiems lietuviams? Kodėl? Ką jums asmeniškai duoda tokios kelionės?
– Be abejo, peržengti savo komforto ribas linkėčiau kiekvienam, tačiau ne kiekvienas gali pakelti tokią sunkią fizinę veiklą. Vienas geriau pasiilsi palapinėje prie ežero, kitas – ant slidžių, trečias – Turkijoje prie baseino. Man puikiausias poilsis – fizinė veikla. Kiekvieną dieną bėgioju arba vaikštau greitu žingsniu ne mažiau nei 6 km. Taip pailsiu nuo darbo, minčių, pabūnu su savimi.
Fizinė, ypač intensyvi, veikla, man yra geriausia meditacija. Žmogus turėtų žinoti, kas jam patinka ir kokios yra jo galimybių ribos. Bet išbandyti naujus dalykus – tai amžinasis jaunystės eliksyras.
– Kokie būtų praktiniai patarimai besiruošiantiems į piligriminį žygį?
– Palinkėčiau tokiai kelionei pasiruošti fiziškai: bent kelis mėnesius prieš žygį daug vaikščioti pėsčiomis, gerokai iš anksto išbandyti savo kelioninius batus. Taip pat susidėlioti galvoje tikslus: kodėl važiuoju, ką darysiu, jei pervargęs palūšiu, ar noriu nueiti iki galo?