1. Rumunija – vampyrų šalis.
Už tokį klaidinantį Rumunijos įvaizdį reikėtų dėkoti airių rašytojui Bramui Stokeriui ir jo romanui „Drakula“: juk šio literatūrinio vampyro prototipu tapo tikrovėje egzistavęs žmogus – Vladas III Tepesas, valdęs Valakijos sritį, priklausiusią Rumunijai. Tačiau gotikinis Drakulos personažas mažai kuo panašus į istorinę asmenybę. Taip, negailestingas Valakijos princas garsėjo žiauriomis bausmėmis, tačiau nubaustųjų kraujo jis, žinoma, negėrė. Maža to, jo valdymo laikais buvo pastatyta stačiatikių cerkvių bei vienuolynų, taip pat įkurta būsimoji Rumunijos sostinė. Šalies gyventojai Vlado III Tepeso nedemonizuoja ir net stato jam paminklus. O vampyrų Rumunijos miestų gatvėse tikrai nematyti.
Drakuklos (Brano) pilis yra dar viena apgaulė. Iš tikrųjų Vladas III Tepesas joje niekada negyveno. Šioje pilyje jis tik galėjo nakvoti per vieną iš savo žygių arba galėjo kalėti jos kalėjime. Princui priklausė kitas pilis – Poenario, iš kurios yra likę tik griuvėsiai.
2. Rumunai yra ne kas kita, kaip romai.
Romų Rumunijoje tikrai yra, tačiau jų ne tiek daug, kaip įprasta manyti. Oficiali statistika rodo, kad romai Rumunijoje sudaro iki 3 proc., neoficialiais duomenimis – iki 11 proc. visų gyventojų. Rumunus ir romus laikyti viena ir ta pačia tauta yra didelė klaida. Romai yra indų kilmės etninė grupė, o rumunų protėviai buvo trakai, gyvenę Balkanų pusiasalio rytuose.
Painiava veikiausiai kilo dėl panašių šių tautų pavadinimų – rumunų ir romų. Tačiau Rumunijos pavadinimas yra kilęs ne nuo romų, o nuo lotyniško žodžio romanus, reiškiančio „Romos“.
Tačiau kažkuo šios tautos, vis dėlto, yra panašios: rumunai, kaip ir romai, yra labai muzikalūs, mėgsta liaudies dainas ir šokius. Rumunų liaudies muzika skamba ne tik per vestuves ir įvairias šventes, bet ir daugelio Rumunijos radijo stočių eteryje. Jaunimas, beje, jos klauso ne ką mažiau, negu vyresnioji karta.
3. Visi rumunai yra tamsaus gymio ir juodaakiai.
Šis stereotipas išplaukia iš ankstesnio įsitikinimo: jei visi rumunai yra ne kas kita, kaip romai, vadinasi, jie visi yra tamsaus gymio ir rudaakiai. Tokį žmogaus tipą Rumunijoje tikrai galima pamatyti, tačiau tai ne romų, o turkų įtaka. Viduramžiais dabartinės Rumunijos žemės priklausė Osmanų imperijai. Tačiau rumunų protėviai trakai buvo šviesiaplaukiai ir mėlynaakiai. Be to, Rumunijos kaimynystėje gyvena nemažai slavų, todėl Rumunijoje galima išvysti ir nemažai rusvaplaukių bei šviesiaakių žmonių.
4. Rumunai – romėnų palikuonys.
Antikos laikais šiuolaikinės Rumunijos teritorijoje gyveno trakų gentis – dakai, kariavę su romėnais. Tačiau II amžiuje karas buvo pralaimėtas ir Dakija virto galingos Romos imperijos provincija. Žvelgiant istorijos mastais, tai truko palyginus neilgai – 170 metų, tačiau šis laikotarpis (kaip ir lotyniškas šalies pavadinimas) suteikė pretekstą rumunams laikyti save didžiosios imperijos palikuonimis. Bėgant metams, patriotiškai nusiteikę istorikai prigesino ugnį ir liovėsi savo tautos kilmę sieti su romėnų legionieriais. Tačiau valstybiniame Rumunijos himne iki šiol gana aiškiai minimas „romėniškas kraujas“, tekantis vietos gyventojų gyslomis.
5. Rumunų kalba panaši į rusų kalbą.
Nepaisant artimos kaimynystės su slavais, savo kalbą rumunai vis dėlto perėmė iš romėnų. Rumunų kalba priklauso romėnų kalbų grupei. Jos pagrindą sudaro stipriai pakeista lotynų kalba ir pagal skambesį ji yra panašesnė į ispanų ar italų, o ne rusų kalbą. Maža to, rumunų kalboje galima sutikti daug turkiškų ir vokiškų žodžių, o slaviški skoliniai sudaro mažiau kaip 10 proc. rumunų leksikono. Pavyzdžiui, karas rumunų kalboje yra „razboi“, „linksmas“ (rus. vesiolyj) – „vesel“, brangus (rus. dorogoj) – „drag“, reikia, būtina – „trebuie sa“, o atsakant į klausimą teigiamai, rumunai, kaip rusai, sako „da“.