Juokinga, bet ir aš neatsimenu Estijos prezidento. Tik pamenu, kad ne per seniausiai tai buvo moteris sunkiai ištariame pavarde, bet ji jau baigė kadenciją. Kita vertus, iš kur mums tokius dalykus žinoti? Nei mokyklose, nei kur kitur to nėra mokoma. Verčiau jau mums kiš į galvas visokius kaimyninės banditų valstybės veikėjus, o ne žinias apie artimiausių sąjungininkų ir draugų aktualijas (kita vertus, prezidento pavardę reikėtų ir be mokyklos žinoti, čia toks jau bendrojo išsilavinimo dalykas).
Kas bent kažkiek gaudosi pasakys, kad jau pirmame šio straipsnio sakinyje padariau klaidą. Mūsų šiaurinė kaimynė yra ne Estija, o Latvija. Estija išvis nėra mūsų kaimynė. Aš specialiai taip parašiau norėdamas pažiūrėti ar pastebėsite klaidą. Kas dėl Baltijos sesių, tai kodėl gi ne? Šis posakis yra kilęs iš mūsų bendros istorijos, kai kartu susigrąžinę nepriklausomybę 1918-aisiais (tiksliau sakant susigrąžinome tik mes, estai tada tiesiog sukūrė valstybę, kurios iki tol nebuvo turėję), kartu buvome okupuoti 1940-aisiais ir kartu tapome nepriklausomi byrant Sovietų Sąjungai. Tiesa, nežinau, ar žinote, bet kai 1990 metų kovo 11 dieną Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomybę, estai taip smarkiai neskubėjo. Jie laukė ir gana ilgai – beveik pusantrų metų. Matyt, norėjo pažiūrėti kaip šis nachališkas išsišokimas mums atsilieps. Jie įsidrąsino ir nepriklausomybę paskelbė tik 1991 m. rugpjūčio 20 dieną, kai jau matė, jog Maskvos pučas, greičiausiai, bus nenusisekęs ir radikalūs komunistai į valdžią nebegrįš. Taigi, į klausimą ar estai buvo bailiai (kaip ir latviai, nepriklausomybę pasiskelbę dar vėliau) ar lietuviai buvo perdėm drąsūs, atsakykite sau patys.
Į NATO ir Europos Sąjungą mes taip pat įstojome kartu. Tiesa, eurą Estija įsivedė net keturiais metais anksčiau už mus – 2011-aisiais. Tai parodė didesnę Estijos ekonominę pažangą. Dėl jos sunkoka ginčytis, vidutinis atlyginimas, anot interneto, Estijoje yra bene 300 eurų didesnis nei Lietuvoje. Tai smūgis tiems, kas nuolat viskuo lyginasi su Estija. Pamenate, gana ilgai mūsuose vyravusią madą visur ir viskuo lygintis su Estija? Šis reiškinys buvo gana masiškas. Bet jau kurį laiką jo nebepastebiu. Ar čia tik aš nebematau ar jis iš tiesų baigėsi? Gal pagaliau subrendome ir atsikratėme provincialaus įpročio per tvorą stebėti ir pykti, kad kaimynui geriau sekasi. O gal tiesiog pamiršome Estiją? Jei taip, mano pareiga yra priminti apie ją.