Paprastai į jo rekomendacijas atsižvelgiu, tačiau šįkart jaučiau, kad jam tiesiog buvo ne kokia diena ir savo prastą ūpą jis išliejo ant vargšės Lodzės. Žodžiu, nepatikėjau ir nesuklydau. Be to, vėliau sužinojau, kad jis tebuvo stabtelėjęs kažkokioje degalinėje miesto pakraštyje ir įvertino tai kaip buvimą Lodzėje.
Praeitame pasakojime apie trečią pagal dydį Lenkijos miestą, daug dėmesio skyriau Lodzės žydams – tautai, daugiausiai prisidėjusiai prie miesto tapimo dideliu bei įtakingu. Tuo pačiu priminiau šio miesto praeitį, kuri, deja, neturėjo savo tęstinumo.
Lodzė primena sporto klubą priklausiusį nuo vieno rėmėjo. Kai tas vienintelis rėmėjas išeina, klubas atsiduria ant išnykimo ribos ir turtinga istorija jam mažai begali padėti. Miestas, žinoma, nėra sporto klubas, jis išnykti negali, tačiau nukraujuoti gali stipriai, kas ir nutiko Lodzei.
Iki pat komunistinės santvarkos subyrėjimo, Lodzės tekstilės pramonė buvo pagrindinė miesto gyvavimo sąlyga. Susiformavus nepriklausomai Lenkijai, visa pramonė sugriuvo, daugybė žmonių liko be darbo ir jų srautai pasileido į amerikas, anglijas ir airijas. Gyventojų mieste sumažėjo ženkliai ir iki šiol mažėja. Šalies valdžia Lodze, kaip nemylima podukra, pernelyg nesirūpina, nes turi geresnių ir mylimesnių vaikų – Varšuvą, Krokuvą, Gdanską.
Turbūt todėl viename iš mažiausių Lenkijos oro uostų – Lodzės – yra tik kelios kryptis ir tos emigracinės.
Bet ne viskas taip blogai. Kartais nusikračius žmonių, ypač ne kažin kokių, pertekliumi, miestas atsigauna, suranda savo kryptį ir pradeda kilti aukštyn. Pavyzdžio toli ieškoti nereikia, juo gali būti Kaunas. Lodzė kol kas nėra Kaunas, bet manau, ilgai netruks išpopuliarėti ir pritraukti turistų, kurių kol kas čia vienetai.
O kol jų nedaug, siūlau paskubėti ir aplankyti Lodzę, nes turistų gausa vietoves priverčia prarasti savo identitetą. Lodzė šiandien man pasirodė labai patrauklus ir visai nebaisus miestas, nors išlipus iš traukinio gali pasirodyti kiek kitaip.
Bet vėl gi, kas yra tas baisumas? Na taip, Lodzei būtų ne pro šalį susilopyti šaligatvius, ypač nesančius pagrindinėse gatvėse, bet ar jūs matėte šaligatvius Niujorke kiek į šiaurę nuo vidurinio Manheteno? Ten galite užklysti į tokius nudrengtus ir tikrai baisius rajonus, kad Lodzę prisiminsit kaip jaukiausią pasaulio kampelį ir tą pačią minutę užsinorėsite atsirasti joje.
Na taip, Lodzėje visur kur pasisuki matosi kaminai ar pramoniniai pastatai, kurių dauguma yra apleisti. Bet vėl gi, kodėl tai būtinai turi būti blogis? Man tokie vaizdai dažnai būna netgi labai žavūs. O be to, tai miesto istoriją menantys objektai, kurie nėra paversti kičiniais ir blizgančiais, kaip koks sintetinis Talino senamiestis, skirtas tik turistams.
Kai kurie buvę pramonės pastatai yra puikiai panaudojami ir dabartiniame gyvenime. Vienas tokių – prekybos pramogų kompleksas „Manufaktūra“. Tai tarsi miestelis įkurtas viename iš atnaujintų pramoninių kvartalų pačiame Lodzės centre. Čia yra didžiulė erdvė pripildyta parduotuvių, restoranų, pasilinksminimo vietų ir dar kažkuo. Viso neištyrinėjau, nes tokių vietinių akropolių aš nelaikau traukos objektais, juolab, kad apsipirkinėjimai manęs irgi nejaudina. „Manufaktūroje“ tiesiog įdomu pasižvalgyti, nes veiksmas vyksta ne metalinėje dėžutėje, o pramoniniuose raudonų plytų pastatuose. Manau, pusė penktadienį pramogaujančių Lodzės gyventojų laiką leidžia būtent „Manufaktūroje“. Man tai atrodo lėkštokai, bet ir Lietuvoje buvo laikai, kai akropoliai būdavo masinis traukos objektas.
Dar vienas geras raudonplyčių pastatų pritaikymo pavyzdys yra Ksiežy Mlyn kvartalas. Tik čia pramoniniai pastatai pertvarkyti į gyvenamuosius namus. Atrodo tikrai puikiai. Šiame kvartale yra sutvarkyta tik dalis pastatų, kiti palikti apleisti ir smarkiai kontrastuoja su sutvarkytais. Manau, kad tas kontrastas akies nerėžia, o net paaštrina įspūdį.
Šalia Ksežy Mlyn stovi Herbsto rūmai. Šis buvęs fabrikantas valdė kelis Lodzės fabrikus ir gyveno šalia jų, todėl galėjo duoti nurodymus iš savo kiemo. Jo namas dabar yra muziejus. Aš pats muziejų nelabai mėgstu, bet šiame ryžausi apsilankyti ir likau patenkintas, nes tai buvo ne kažkokia nuobodžių geležėlių ar akmenėlių kolekcija, o tiesiog fabrikanto namas atrodęs taip, tarsi jis ir jo šeima vis dar ten gyventų. Gali net prisėsti ant kėdės ant kurios sėdėdavo ponas savo storuose sąsiuviniuose stumdęs pelnus ir tūkstančių darbininkų darbo sutartis.
Pagrindinė Lodzės gatvė Piotrkowska yra panaši į Gedimino prospektą. Tik automobiliai ja nevažinėja. Dar kažkiek panaši ir į Šiaulių bulvarą. Parduotuvės, barai, restoranai, architektūriniai pastatai – viskas liejasi į vientisą gatvę besitęsiančią daugiau nei 4 km. Čia viename iš daugelio barų galima išlenkti taurelę pigesnio nei Lietuvoje alkoholio ir eiti toliau.
Prieš „Grand Hotel“ viešbutį yra trumputė Lenkijos kino aktorių žvaigždžių alėja. Nesu Lenkijos kino ekspertas, tai perskaičiau kelias pavardes, nepamačiau nė vienos pažįstamos ir daugiau neskaičiau. Kita vertus, ko aš tikėjausi, aš ir taip nežinau nė vieno lenkų aktoriaus išskyrus to, kuris vaidino rusiškame filme apie naujus metus, bet ir tai pamiršau pavardę.
Lodzė bando pristatyti save kaip Lenkijos kino industrijos centras. Mieste vyksta kai kurie Lenkijos kino festivaliai, bet žinant, kad kitų Lenkijos miestų gyventojai Lodzę pašaipiai vadina Holilodze, reikia suprasti, kad dėl šio vaidmens Lodzei reikia labiau pasistengti.
Lodzę iš esmės galima apeiti pėsčiomis, bet tingint ar taupant nevaldiškas kojas, galima naudotis pigiais, bet gerais tramvajais ar autobusais. Ir beje, Lodzė dar tada kai buvo klestinti, viena iš pirmųjų Lenkijoje (1898 metais) nutiesė tramvajaus liniją. Lodzės tramvajaus linija šiandien yra ilgiausia Europoje, besitęsianti 37 kilometrus.
Piotrkowska gatvės barai vakarais pilni jaunų žmonių, ypač krizenančių merginų pulkelių su alaus bokalais. Skaičiau, kad tekstilės pramonei visada reikėjo daug darbininkių moterų, todėl jų dominavimas Lodzės gyventojų tarpe yra paaiškinamas. Kita vertus, tekstilės pramonės kaip ir nebeliko, tačiau moterų Lodzėje vis dar akivaizdžiai daugiau. Gal, sakau, vyrukai emigravo palikę savo moteris tvarkyti miesto reikalus. Išskirtinai daug vestuvinių suknelių parduotuvių rodo, kad nuotakų čia netrūksta. Taigi, ieškantiems žmonos vyrukams Lodzė gali būti puiki kryptis.
Nenorėčiau Lodzės reklamuoti kaip gražių merginų miesto, nes vietovės bandymai pritraukti svečius gražiausiomis pasaulio merginomis, geriausiu alumi, darbščiausiais žmonėmis ar G tašku man atrodo apgailėtini ir reiškiantys, kad joje apskritai nėra nieko per daug įdomaus.
Tereikia šiek tiek atkaklumo bei žingeidumo ir Lodzėje jūs rasite šarmingą miestą, galintį pasiūlyti daug įdomios veiklos jūsų savaitgalinei išvykai. Suteikite šansą ir ši lenkų nemylima podukra jums atsiskleis visu gražumu.
