Susumavus viską ir atmetus niekur niekada nekeliaujančiuosius, gautume labai didelį Kanaruose atostogavusių lietuvių skaičių.
Ką tai sako? Vienareikšmiškai tai, kad Kanarai yra labai populiarūs, tačiau dar ir tai, kad lietuviai praturėjo tiek, kad dabar, vidutinis lietuvis, atostogas šiltuose kraštuose gali įpirkti jau ne tik Egipto pavidale, bet ir platesniuose vandenyse. O Tenerifė, jums pasakysiu, skirtingai nei teigia aukštesnes pajamas turinčių gyventojų klasė, nėra tokia jau ir pigi, ypač paskutiniaisiais metais, kai jos populiarumas užaugo kaip ant mielių. Nepaisant to, vis daugiau lietuvių išgali nebe tik trumpas atostogas, bet ir ilgą žiemojimą. Gyvenimas vis gerėja ir kai iš Ukrainos išvysime vandalų ordas, jis taps dar geresnis ir turtingesnis.
Šiais metais ir man teko atostogauti Tenerifėje. Tą dariau, tiesą sakant, ne todėl, kad labai norėjau, bet taip jau susiklostė aplinkybės, kad lėktuvo į Tenerifę bilietai į kišenę įkrito, praktiškai, patys ir nebeskristi nebuvo kaip. Nors įprastai stengiuosi nesirinkti tarp tautiečių visuotinai populiarių krypčių, tačiau taip jau nutiko, kad per paskutinius tris metus buvau priverstas pabūti bent trijose tokių (Egiptas, Bulgarija ir Tenerifė). Trūksta tik Turkijos ir galėsiu traktuotis eiliniu visko įskaičiuoto konsumeriu. (Tiesa, Tenerifėje visko įskaičiuoto nesirinkau, nes ne tik kaina pasirodė didoka, bet buvo ir kitų niuansų. Prie to dar prieisime). Aišku, tokią įvykių tėkmę didele dalimi lėmė pandemija, per kurią, dėl visokių testų ir draudimų, savarankiškos kelionės buvo pasidarę galvos skausmu, kurį buvo paprasčiau perleisti ant gležnų kelionių organizatorių pečių.