Vien valstybės pavadinimas mokslo pažinimo pedantams yra problema. Romanų ir germanų kalbose šalies pavadinimas yra Georgia. Perkant lėktuvo bilietus, darant mokyklinį pranešimą ar ieškant chinkali recepto internete galima greit pastebėti, kad informacija, kurią skaitome yra visai ne apie Gruziją, o apie JAV esančią Džordžijos valstiją.
Tiek vienos, tiek kitos teritorijos pavadinimai Vakarų kultūroje yra vienodi, o atsiradimo aplinkybės yra kitokios. Gruzijos dėl Šv. Jurgio kaip šalies patrono, o Džordžijos dėl karaliaus Jurgio II, kuris XVIII a. suteikė teritorijai valstijos statusą. Autorinės teisės tuomet nebuvo pažeistos – tai tik nedidelė klaida, dėl Gruzijos kontūrų nebūvimo XVIII a. žemėlapyje.
Pereikime prie mums artimesnių lingvistinių subtilybių. Lietuvių kalboje vartojamas terminas Gruzija yra atėjęs iš slavų kalbos, o tas savo nuožiūra iš persiško termino Gurgan reiškiančio vilkų žemę. Kadangi Gruzija nuo pat Antikos laikų iki XIX a. turėjo didžiulius kultūrinius, politinius saitus su Persija (dab. Iranas), nenuostabu, kad šis terminas prigijo.
Visgi nei pav. Georgia, nei Gruzija patiems gruzinams nėra savas. Dėl tamsių neegzistavimo metų, gyventojai neturėjo galimybės pateikti pasauliui savojo varianto, kuris yra vartojamas jų kalboje. Ir tai tikrai nėra tas pats kaip Lithuania ir Lietuva. Jokių paralelių čia neįmanoma rasti, nes gruzinų kalba neturi jokių atitikmenų pasaulyje. Ji priklauso kartvelų kalbų grupei, todėl šalies gyventojai kartvelai, o šalis – Sakartvelo. Šio unikalaus termino sistemingas paleidimas į pasaulį prasidėjo tik M. Saakashvili prezidentavimo metu ir iki šiolei yra adaptacijos formoje. Visgi gruzinai su svetimšaliais daugiausia naudoja seniau prigijusius tarptautinius terminus.
Dvilypumo apybraižomis gali tapti ir šalies istorinis kontekstas. Antikos laikais, Gruzijos žemės buvo tarp Graikijos ir Persijos, vėliau – tarp Romos imperijos ir Persijos. Tuo metu šioje teritorijoje pradėjo kurtis daugybė mažų karalysčių ir kunigaikštysčių, kurias vienijo bendri protėviai ir kartvelų kalbų grupė.
Antikinės Graikijos išminčiai žinojo apie Iberijos ir Kochidės karalystes (senosios Gruzijos karalystės). Pastarąją minėjo „Argonautica“ poemoje kaip Auksinės vilnos slėptuvę. Kultūrinė atmintis ir graikų mitai ypač dabar artina šalį prie Vakarų pasaulio, o šalininkams suteikia svarių argumentų. O ką jau kalbėti apie IV a. Iberijos karaliaus Mirijano priimtą Kristaus tikėjimą ir tapimą antrąją krikščioniškąją šalimi po Armėnijos? Gruzinai ir dabar juokiasi, kad jei šventoji Nina, kuri atnešė čia krikščionybę nebūtų ėjusi per Armėnijos žemes, Gruzija būtų buvusi pirmoji. Iberijos ir Kolchidės karalystės taip priartėja prie V a. iškylančios Bizantijos imperijos. Visgi Persija niekuomet neatsitraukė.
Dėl imperijų politinės ir diplomatinės jėgos Kaukazo teritorija negalėjo rinktis savo kelio ir viduramžių pradžioje. Bizantija ir Persija kaip pyragą dalijosi gruzinų žemes. Taip visa šiaurinė ir išskirtinai Tbilisio dalis ilgus amžius jautė persiškos kultūros ir politikos galią. Tbilisio miestas iki XII a. buvo pavaldus Persijai, kuriame stovėjo Persijos valdininkų rūmai, zoroastrizmo, vėliau islamo šventyklos bei gatvėse buvo kalbama farsi kalba.
Vienintelis laikotarpis tarp XI ir XIII a. buvo suvienytos Gruzijos karalystės laikotarpis, kuris savo feodalizmu ir įsitraukimu į Europos reikalus sustiprino vakarietiškos kultūros sklaidą. Tačiau po to, iki pat XIX a. visa Gruzijos teritorija priklausė mongoliškajai, turkiškajai, vėl persiškajai kultūrai. Skaičiuoti nereikia, kad suprastume, jog Azijos kultūrinis indėlis šiuos šimtmečius buvo milžiniškas. Vėliau, visą XIX a. Carinė Rusija skverbėsi į Kaukazą, taip po truputį vis atimdama iš Persijos ir Turkijos žemes. Ar tai galima pavadinti kaip europietiškos kultūros grįžimą į Gruziją? Turbūt daug kas geriausiu atveju pasakytų nebent krikščioniškosios.
Greitai peržengus istorijos puslapius rūpi pasižvalgyti po istorinės tapatybės jausenas. Nuo pat suvienytos Gruzijos karalystės griūties išlikę didikai, kaip Bagradioni giminės atstovai, nežvelgė į Rytų šalis kaip į sąjungininkes. Religiniai persekiojimai, sukilimai ir kraujo upės rodo pastovius kultūrinius susikirtimus. Jei per šimtus metų asimiliacija negalėjo būti įgyvendinta, čia slypi kažkas daugiau.
Pavyzdžiu paimkime Gruzijos prijungimo prie Carinės Rusijos laikotarpį. Yra žinoma, kad Jakaterinos II laikais iš Persijai pavaldžių Gruzijos autonominių sričių į Rusiją keliaudavo pasiuntiniai prašydami carienės padėti išvyti persus iš krikščioniškų žemių. Nuo pat Bizantijos žlugimo Gruzijos teritorijos liko paskutiniu krikščionybės bastijonu Rytuose, apsuptame Persijos ir Turkijos. Jausdami egzistencinę krizę, gruzinai siekė pagalbos iš tų, kas buvo arčiausiai ir buvo krikščionys.
Sunku pasakyti, kaip būtų įvykę jei gruzinai nebūtų pradėję užmegzti ryšių su Rusijos imperija, tačiau tikėtina kad XIX a. imperializmas ir kolonializmas vis tiek būtų vienaip ar kitaip paveikę šalį. Šoktelėjus į XX a. pab – XXI a. pradž. galime matyti, kad šis tapatybinis dvilypumas dėl istorinių aplinkybių įgavo aiškesnių pavidalų. Dėl politinių nesutarimų, separatistinių regionų atsiradimo Gruzijos tapatybės sfera tapo dar labiau sumišusi.
Negalime atmesti ir vienos ilgiausiai trūkusios sovietinės okupacijos bei jos poveikio. Šalis turėjo nusiimti šį užmaršties ir trintos tapatybės šydą ir bandyti prisiminti, kokiu identiteto keliu norėta eiti. Ji, kaip mažas vaikas pirmąją savo gyvenime rugsėjo 1-ąją su gėlyte rankose, atsistojo globaliame pasaulyje ir turėjo prisistatyti. Pradžioje bandyta prisiminti XIX a. saitus, vėliau pereita prie provakarietiškų motyvų, kurie nors ir sveikintini, sukėlė daug chaoso ir sumaišties šalies viduje. Dabar tapatybės reprezentavimo paieškose Gruzija vėl stovi su klaustuku akyse.
Paklausus vietinių, kas jų geriausias draugas, jie nedrąsiai atsisuka į Azerbaidžaną, kas yra Osmanų imperijos istorinis paveldas, suvedęs šalis XX a. Daug kas turbūt sakytų, jog gražūs santykiai yra palaikomi ir su Ukraina, Baltijos šalimis, bet teritorijas skiria galybė kilometrų. Ir čia įdomu ne geopolitika, tačiau faktas, jog žiūrima į islamišką šalį, kuri kultūriniu požiūriu vėlgi prideda dvilypumo istorinės tapatybės paieškose.
Trumpam grįžkime prie geografinių subtilybių. Senieji graikų istorikai, kaip Herodotas, rašė, kad žemės, kurias iš Šiaurės ir Pietų riboja nepraeinami Kaukazo kalnai, iš Vakarų supa Juodoji jūra, o iš Rytų visai šalia plyti Kaspijos jūra, yra apsaugotos pačios gamtos. Tai dar vienas reiškinys, kuris šįkart atsiranda tarp neįveikiamų gamtos jėgų ir žmogaus. Nepaisant visų gamtinių kliūčių, Gruzijos teritorija buvo viena iš chaotiškiausių kultūrinio susidūrimo vietų.
Be teritorinio, tarptautinio identifikavimosi, būtina paminėti ir didžiulį krikščionybės indėlį konstruojant tapatybę. Rytų krikščionybė arba ortodoksų tikėjimas yra dominuojantis šalyje (~80 proc. piliečių). Be jos antrąją dalį sudaro musulmonai, daugiausia azerai, turkai, iraniečiai. Nors esamas vienos religijos pranašumas, kultūriniu požiūriu yra ir daugiakonfesiškumo. Traktuodama save kaip vieną pirmųjų krikščioniškos civilizacijos teritorijų, tęsiančių bizantiškosios krikščionybės sakralinį paveldą, Gruzija pasižymi kitoniška architektūrine išraiška.
Unikalios, ilgaamžės, nekintančios architektūros pavyzdžiai gali būti sugretinami nebent su armėnų architektūra (liturgiškai bažnyčios nepanašios). Nei Rusijos, Ukrainos, Graikijos, Bulgarijos bažnytinė architektūra neturi nieko bendro, nors liturginiu požiūriu skirtumų bene nėra. Architektūrinis palikimas turi labai daug rytietiškų motyvų: monolitiška, mažai puošybos, daugiau misticizmo. Nors vidiniu požiūriu priklausanti krikščioniškajai Europai, išoriniais aspektais vėlgi kreipia mūsų žvilgsnį į Rytus. O ir senųjų gyvenamųjų namų architektūra pasižymį rytietiškais motyvais.
Gruzijos miestai ir kaimai yra sekanti įdomybė. Modernioji urbanistika, sparčiai besiplečiantys miestai yra Europos, Vakarų tradicija. Kaimiškojo gyvenimo užsilaikymas sąlyginai būdingas Azijos kultūriniam paveldui. Nepaisant to, kad Tbilisis, Batumis yra modernėjantys ir didėjantys miestai, kaimiškoji bendruomenė Gruzijoje sudaro arti 40 procentų visos šalies populiacijos ir nemažėja!
Azijinėje tapatybėje visuomet kirba mintis, jog miestas yra svetimas, nepažįstamas dalykas. Įdomu, koks šis procesas būtų be sovietmečiu vykdytos priverstinės urbanizacijos? O ką jau kalbėti apie agrokultūros skatinimo programas, kurios netiesiogiai, bet kviečia grįžti į kaimus, prisiminti savo kultūrinio paveldo svarbą – gruziniškos produkcijos unikalumą. Žemės ūkio didinimas, modernizavimas, intensyvinimas yra nukreiptas į eksporto didinimą, kas skamba nors šiek tiek progresyviai-vakarietiškai, tačiau kultūrinės tapatybės motyvai šioje vietoje vėl kuria dvilypumo jausmą.
Turistui privaloma paragauti gruziniškos produkcijos iš vietinio turgaus. Šurmulys, prekybininkų gausa, egzotiškų prekių kietis tikrai primena Marakešo, Amano, Teherano turgavietes. Bet ir čia galima matyti dvilypumą: mažiau gundymo, fiksuotų kainų egzistavimas, santūresnis elgesys su klientais. Turgus čia yra prisitaikęs labiau prie vietinių. Atvykėliai nors ir užklysta, bet jie nėra tikslinė auditorija, kuriai būtinas pirklių teatras, romantizuojančiai primenantis viduramžius. Turgus nors ir margas, čia turi kur kas labiau lokalią prasmę ir tikslingus žmonių atėjimus. Blaškymosi turguje kultūros čia nėra. Šiuo atveju nors iš išorės sklinda rytietiškų prieskonių kvapas, viduje labiau pažįstamas europietiškas apskaičiavimas.
Galų gale ir žmonių norai. Gruzinai, ypač dabar nori jaustis Vakarų pasaulio dalimi. M. Saakashivi valdymo laikotarpiu sustiprintas žmonių identitetas Vakarų link prigijo gana greitai. Klausimas iškyla ar taip nutiko dėl pragmatiško mąstymo ar dėl kultūrinio išsiilgimo? Šioje vietoje sunku diskutuoti, nes vietiniai iki šiolei sumišusiai reaguoja į Stalino vaidmenį istorijoje, nepripažįsta taksometro, nemėgsta diskutuoti klausimu kas yra demokratija, juokiasi sakydami kad yra talentingi, bet didžiuliai tinginiai. Tačiau tobulėja anglų kalboje, užsienio investicijų ir startuolių srityje, pradeda smarkiau rūpintis gamtos priežiūra ir be proto myli laisvę. Bet gal tai tik globalizacijos padariniai?
Ir tai nėra bauginanti problema. Pastovus klausimų kėlimas, susidomėjimo didėjimas, turistų skaičiaus augimas rodo, kad toks šalies unikalumas yra vertybė. Paslaptingame regione, kur kalnai ir jūra tapo masiniu istorinių šaltinių archyvu išliko vienintelė tokia gruzinų tauta.