Atokaus viešbučio duše pas lietuvį įsibrovusi administratorė pateikė nedviprasmišką užuominą: privertė raudonuoti ir nemiegoti visą naktį

Turbūt pastebėjote, jog paskutiniai mano tekstai vis pasisuka apie pikantiškus nuotykius patirtus kelionėse? Iš tiesų, nėra taip, kad visada tikslingai rašau apie ištvirkavimus. Pradžioje bandau rašyti intelektualiai ir tik į pabaigą prasimuša visokios intymios detalės. Aišku, apie ištvirkėlių nuotykius Bulgarijoje rašiau specialiai, tačiau praeitą savaitę serviruodamas įspūdžius iš Kubos, kubietę Klarą atsiminiau tik jau straipsniui besibaigiant. Žinau, savo istorijos su ja dar nesu pabaigęs ir tikrai per daug netempdamas tą padarysiu. Bet dar ne šįkart. Šįkart užėjo ūpas aprašyti kitokią kelionę, bet norite tikėkite, norite ne, joje vėl įsivėliau į nuotykius su vietinėmis moterimis.

Kelionės tikslas tąkart buvo nykštukinė Andora. Kodėl ji? Priežastis paprasta – joje dar nebuvau buvęs. Visiškai apsupta kalnų, Andora įsikūrusi labai nepatogioje vietoje – užkampyje tarp Prancūzijos ir Ispanijos. Į ją nei lėktuvu nuskrisi, nei traukiniu nuvažiuosi. Greičiausias būdas nukeliauti į Andorą – kelias valandas važiuojantis autobusas iš Barselonos. Nepatogu, tačiau Andora gali didžiuotis bent tuo, kad atvykę turistai yra grynuoliai vykstantys specialiai į ją. Pravažiuojančių ten nėra.
Keliavome trise, tačiau niekaip nesugebėjau savo bendrakeleivių įtikinti kartu vykti į Andorą. Jiems pasirodė kvaila turint kelionei keturias dienas, dvi iš jų skirti ne apdainuotai Barselonai, o niekam nežinomai Andorai. Aš įsižeidžiau, bet savo plano neatsisakiau. Nenorit – kaip sau norit, važiuosiu vienas.