Nesu ilgų kelionių automobiliu mėgėjas. Metai jau nebe tie turbūt. Man jau iš Vilniaus nuvairuoti iki Lietuvos pajūrio yra didelis darbas, po kurio vos ne lašelinės reikia atsistatymui, tad apie vairavimą dar toliau atsisakau net svarstyti. Gerai, kad jaunystėje turėjau daug automobilinių kelionių, tai bent žinau ko nepasiilgstu.
Vis dėlto yra daug man nepritariančių, todėl privalau pagalvoti ir apie juos. Kelionė automobiliu į žymiausią Lenkijos pajūrio tašką – Gdanską gali trukti apie aštuonias valandas, kas mano manymu, yra laiko ir dviejų dienų, kurias gali praleisti gulėdamas paplūdimyje švaistymas. Kiti elgiasi dar ekstremaliau ir važiuoja naktį. Vien galvojant apie naktinę kelionę nugara pagaugais nueina.
Tokiems kaip aš gelbėjimosi ratą metė pigiais lietuvių vežėjais į pasaulį tapusios šaltibarščių spalvos oro linijos, kurios šią vasarą pradėjo skraidinti į Gdanską. Šis ratas Lenkijos pajūrį lietuviams padarė labai patogiai ir pigiai pasiekiamu.
Skrydis trunka mažiau nei valandą. Nespėji normaliai įsitaisyti, atsiversti knygos ir atsikimšti gėrimo, kai pilotas jau praneša apie pasirengimą leistis. Kelionė tokia trumpa, kad tik pradėjus išgyventi tą malonų jaudulį, pasibaigia ir pati kelionė.
Taigi, pridėjus valandą oro uoste iki skrydžio (nežinau ar verta atvykti anksčiau, kaip visur nurodoma. Kiek esu skridęs iš Vilniaus, niekada neturėjau sunkumų spėti į skrydį atvykęs valandą iki skrydžio. Dar spėdavau ir nealkoholinio alaus išgerti) laikas nukakti į Lenkijos pajūrį yra trumpesnis nei į Lietuvos. Aišku, kad tai galioja tik kalbant iš vilnietiškos pozicijos. Žmonėms gyvenantiems ne Vilniuje, ši laiko samprata, žinoma, pasikoreguoja.
Kalbant apie nuvykimo kainas, kad ir kaip skambėtų netikėtai, dažnai irgi laimi Lenkija. Ypač pavieniams keliautojams. Lėktuvo bilietai į Gdanską perkant prieš mėnesį man kainavo apie 25 eurus į abi puses. Palyginimui traukinio bilieto į Palangą per Kretingą kaina yra 21 euras į vieną pusę. Taigi, net nuskristi į Lenkijos pajūrį gali būti pigiau nei nuvažiuoti į Lietuvos.
Jei jau labai norisi būti mobiliems, automobilį galima išsinuomoti Lenkijoje. Bent jau aš taip daryčiau, kad tik nereikėtų gaišti dviejų dienų kelyje. Nuomos kainos nekanda.
Kita vertus, viskas priklauso nuo poreikio. Automobilis Lenkijos pajūryje reikalingas nebent jei jūsų tikslas yra ne populiariausia jo dalis Trimiestis (darinys susidedantis iš trijų miestų – Gdansko, Gdynės ir Sopoto), o kokie nors atokesni pajūrio kampeliai arba kitos įdomesnės vietovės esančios ne per toliausiai. Pavyzdžiui, Malborko pilis, Vilko guolis ar Štuthofas.
Viešint Trimiestyje, mano įsitikinimu, automobilio išvis nereikia, nes yra puikus ir dažnai kursuojantis visuomeninis transportas. Pavyzdžiui, traukinukas tarp Gdansko, Sopoto ir Gdynios dienos metu kursuoja kas 15 minučių. Vakarais kiek rečiau, bet vis tiek pakankamai dažnai. Vienkartinio bilieto kaina nesiekia net euro. Kai viskas taip patogiai sudėliota, nematau prasmės vargti su nuosavu automobiliu. Teisybės dėlei, pasakysiu, kad vairuoti nei Gdanske, nei aplinkinėse teritorijose nėra nei sunku, nei sudėtinga.
Dabar labai populiaru teigti, kad žemų kainų Lenkijoje galima pasijusti ponu. Bendrai žvelgiant, Lenkijoje ir taip visi žmonės yra ponai, tad pasijusti juo ten nėra nieko išskirtinio. Nepriklausomai nuo jūsų kišenės išsipūtimo, proto aštrumo ar priklausomybės vienam ar kitam socialiniam luomui, jus vis tiek vadins ponu. Taigi ši esminė sąvoka bus teisinga. Beje, pažįstamo lenko paklausus ar jis yra girdėjęs posakį – kaip lenkas taip ponas, kaip lietuvis tai chamas, (Jak polak – to pan, jak litwin – to cham), gavau atsakymą, kad pirmą kartą tokį girdi ir greičiausiai tai bus pačių lietuvių sugalvotas posakis.
Kalbant apie ponus ir žvelgiant per kainų prizmę, galima įsivelti į nesibaigiančias diskusijas. Visų pirma, niekur neradau pono apibūdinimo kalbant skaičių kalba. Tarkim, jei alaus bokalas Vilniaus centre standartiškai kainuoja apie tris eurus, o Gdansko ar Sopoto centro baruose – apie 2,50 euro, ar tai jau reiškia, kad galime pasijausti ponais ar dar ne? Kadangi nėra nustatyti pasijautimo ponais kainų intervalai, labai sunku daryti pareiškimus tinkančius visiems.
Niekada nesusijaudindavau klausydamas tautiečių spygavimų kaip pigu apsipirkti Lenkijoje. Lietuvos Nepriklausomybės dienas paprastai švęsdavau kaip pridera ir nenaudojau jų kėlimuisi su gaidžiais ir apsikrovus tuščiais „gariūniniais“ maišais sėdėjimui autobuse vežančiame į Suvalkus. Viešėdamas Trimiestyje taip pat nenaršiau po „Biedronkas“ tikrindamas duonos, majonezo ar skalbimo miltelių kainų. Dėl to nesijaučiu esąs kompetentingas daryti kainų analizes, bet apie per savaitgalį patirtas esmines poilsiautojo išlaidas galiu papasakoti.
Kaip minėjau, alaus kaina Gdansko centre ar Sopoto pajūrio baruose yra apie 2,5 euro. Parduotuvėse jos yra labai panašios kaip pas mus, gali būti tik kelių centų skirtumas į vieną ar kitą pusę. Vietinio transporto kainos yra kiek mažesnės, nes traukinukų, tramvajų ar autobusų bilietai kainuoja mažiau nei eurą. Vilniuje ar Kaune perkant iš vairuotojo bilietas jums kainuos vieną eurą.
Kalbėti apie maisto kainas restoranuose nėra paprasta, nes nėra kažkokio bendro vardiklio, nuo kurio būtų galima daryti objektyvų lyginimą. Juk viskas priklauso nuo restoranų lygio, vietos ar patiekalų įvairovės. Tarkim, vakarieniaujant Gdansko centre už sriubą ir lenkiškų koldūnų porciją mokėjau 10 eurų. Pietaujant Gdynėje prie jūros, dienos pietūs, į kuriuos įėjo sriuba, žuvis (tilapija) ir sultys kainavo apie 6 eurus. Saldūs koldūnai su vyšniomis Gdansko senamiestyje kainavo apie 6 eurus. Ledų kainos parduotuvėse varijuoja, jie kainuoja apie eurą. Lietuvoje jos berods kiek mažesnės, nebent pirksi Palangoje iš ledų vežimėlių, kurių operatoriai klientų tikrai negaili. Teko matyti juos ten kainuojančius du eurus.
Kalbant apie nakvynę, tai močiučių su užrašais niekur nemačiau. Naudojausi tarptautinėmis nakvynių paieškos sistemomis. Ieškant nakvynių likus mėnesiui iki kelionės, tų variantų jau nebuvo labai daug, ypač kalbant apie Sopotą. Gdanske, žinoma, jų buvo daugiau ir įvairesnių, bet kiek mačiau, dviviečių kambarių kainos prasidėdavo nuo 40 eurų už kambarį. Ieškant per „Airbnb“ Gdansko daugiabučių rajone radau nakvynę už 32 eurus už kambarį, bet reikėjo dalintis butu su čia gyvenančia buto savininke. Ne visada tai būna blogai. Jūra buvo už 15 minučių kelio pėsčiomis.
Dėl mano paminėtų kainų kažkokiu ponu nepasijaučiau, gal greičiau oriu žmogumi, bet kainos neblogos, sutikite. Vis dėlto, manau, kad į poilsį ne visada reikia žiūrėti tik per pinigų prizmę. Kaip kompaktiškai praleisti laiką Trimiestyje ir ką lenkai mano apie savo užterštą jūrą – kitoje pasakojimo dalyje.