Kai po dvidešimties minučių trunkančio skrydžio lėktuvas iš Atėnų nusileidžia Mikone, patenki tarsi į kitą pasaulį. Jokio skubėjimo, pasipuošę žmonės, lyg pasiruošę vaikščioti podiumu, o bagažo skyriuje sukasi Louis Vuitton lagaminai. Ši sala yra prabangos, kokybės ir prašmatnaus gyvenimo būdo sinonimas. Jei pasakyčiau, kad Mikonas kaip magnetas traukia vakarėlių, restoranų ir paplūdimio klubų gerbėjus, tai nuskambėtų banaliai ir netiktų Mikonui. Pasiremsiu stulbinančiu pavyzdžiu: tądien, kai Graikija pagaliau restoranuose ir klubuose leido groti muziką, prašmatniausiame Mikono paplūdimio klube „Scorpios“ šėlo penki tūkstančiai žmonių. Po pandeminių metų tylos į jį vėl sunku pakliūti. Įsivaizduokite, Mikone dažnai nėra vietų. Už jokius pinigus. Nes jų čia turi visi! Kalbama, kad rugpjūtį, per patį sezono piką, „Scorpios“ lankytojai personalui palieka 1,2 milijono eurų... arbatpinigių. Jei nebus vietų „Scorpios“, sala garsėja dar dviem stilingas klubais – „Nammos“ su Balenciaga, Gucci parduotuvėmis ir boho stiliaus „Aliemagou“, save vadinančiu paplūdimiu sielai.
Mikone kiekvienas akmuo tapo auksu
„Nesąmonė, kad Mikonas – tik vakarėliai ir klubai, – sako Aby Saltielis, šiemet atidaręs prabangų viešbutį „Kalesma Mykonos“, kuris iš karto tapo šio sezono salos žvaigžde. Niujorke gyvenęs, žydiškų šaknų turintis graikas Aby sako į Mikoną keliaudavęs kas vasarą, čia, šioje saloje, kiekvieną vasarą atostogaudavo jo vaikai. – Tai buvo labai pigi, konservatyvi sala, kurioje žmonės gyveno vargingai. Tačiau, kaip sako legenda, vietiniams buvo pažadėta, kad kiekvienas čia esantis akmuo taps auksu. Taip ir atsitiko. Mikone yra visko: stovi vila už milijoną, o šalia jos vietinis pardavinėja savo pomidorus. Bet ūkininkas irgi yra milijonierius, nes jo žemė verta aukso. Čia niekada nebus nuobodu, būtent Mikone patys gražiausi ir įvairiausi paplūdimiai.“
Aby pasakoja, kad žemė, kurioje dabar stovi prabangus, vos dvidešimt penkių suite tipo kambarių ir dviejų vilų viešbutis, kurio pavadinimas reiškia „Kviečiame“, priklausė jo verslo partnerių tėvams. Aukštai, ant kalno su vaizdu į įlanką esanti „Kalesma“ – viso Aby gyvenimo svajonė. „Mano moto buvo toks kaip filme „The dream of fields“ Kevino Costnerio herojaus, kuris pastatė beisbolo aikštę vidury laukų: tu tik sukurk ir žmonės patys pas tave ateis. Kartais mano akys netiki, ką mes čia padarėme. Aš matau šį vaizdą ir verkiu. Viskas gyvenime sukasi aplink patirtis, mes čia ir dovanojame pojūčius ir akims, ir širdžiai, ir net nosiai – kai naktį pakvimpa prie numerių augantys jazminai. Tai širdies, ne pinigų projektas.“
Pasak Aby, Mikoną reikia tyrinėti ilgai. Šalia madingų paplūdimio klubų yra tykūs paplūdimiai, tokie kaip Fokos, kuriame kanadietės ir graiko pora turi nuostabią taverną, arba mažame Ano Meros mieste, centrinėje aikštėje, esantys du žavūs „Tsaff“ ir „Oti Apemine“ restoranai. „Dar siūlyčiau užeiti į „Flora“ prekybos centrą netoli oro uosto, kuriame groja didžėjus ir yra nuostabus vyno rūsys“, – slaptas Mikono vietas vardija Aby. Kad Mikonas toks, jog gali įtraukti ir nepaleisti, patvirtina ir turus jachta aplink salą organizuojanti Constantina Karagiorga iš „Mykonos Yachting“, per ekonomikos krizę palikusi Atėnus, jau dešimt metų vasaromis dirba Mikone. „Negaliu paaiškinti, bet čia tvyro tokia energija, kurią reikia pajusti vos tik atvažiavus.“ O mes, vakare pamatę patį gražiausią Mikono saulėlydį Little Venice, kuris, tiesa, buvo labiau panašus į madų šou ant podiumo, ruošiamės plaukti į kitą Kikladų salą. Laikas Param.
Paro ramybė: vienoje tavernoje – ir žvejys, ir milijonierius
Vos keturiasdešimt minučių keltu iš Mikonos ir jau švartuojamės Parikia, Paros salos sostinėje, kuri pribloškia ramybe. Saloje kelionių dizainerė Aja iš „BOutique Travel“ mane supažindina su Kalia Eliopoulos, kelių viešbučių salose savininke. „Labai myliu Mikoną, bet ilgai toje saloje negaliu būti. Tai – kaip Disneilendas, kuriame dėl prestižo reikia užsirezervuoti gultą pirmoje eilėje prie jūros, – juokiasi ji. – Paras yra kažkas ypatingo: vietinių sala, paprasta, autentiška.“ Kalia su savo vyru Antonisu prieš keletą metų atidarė „Parillio“, pirmą Paro saloje prabangų viešbutį ir, matyt, amžiams pakeitė šios vietos likimą. Planuose – dar vienas viešbutis, ir viskas – iš meilės Parui.
Čia galima pamatyti tikrą salos gyvenimą. Ramybe ir puikiais paplūdimiais garsėjanti sala, matyt, dar laukia savo žvaigždžių valandos, ir tai gera žinia keliautojams. Nors Kalios viešbutyje dirba šefas iš „Michelin“ restoranų Prancūzijoje, mes vakarienės einame į mažytį miestelį Nassuos. Miestelio uoste – jūra staliukų, renkamės taverną, kuri priklauso vietiniam graikui Panayiotis, jie kartu su broliu Mario turi dvi tavernas šalimais. „Man patinka, kad čia, Pare, tavernoje, gali sėdėti ir milijonierius, ir žvejys, kuris ką tik parplaukė iš jūros, pardavė laimikį užeigos virtuvei ir prisėdo išgerti ouzo. Mes čia šokame ant stalų, įsivaizduojate? Vakarėlius baigia souma, vietinė Paro vynuogių degtinė. Kai uždraudė daužyti lėkštes, vieni į kitus gėlių žiedus mėtome. Paras myli tave tokį, koks esi, tai – sala, kurioje galima atrasti tikrąją Graikiją.
Kalios viešbutis „Parillio“ stebina stilingumu, nenuostabu, kad viešbučio baseinas papuošė bene žinomiausio pasaulyje kelionių žurnalo „Conde Nast Treveller“ viršelį. Čia, tykioje Paro saloje, dirba Alexandrosas Tsiotenis, virtuvės šefas iš Atėnų, kurio karjera įspūdinga – jis stažavosi pačiame geriausiame restorane pasaulyje „Noma“ Kopenhagoje, dirbo Prancūzijoje Hélène Darroze restorane, o ji yra „Ratatouille“ animacinio filmuko virėjos Colette prototipas. Atsisveikinimui jis paruošia mums paria salotų – receptas toks pats kaip klasikinių graikiškų, tik vietoj fetos naudojamas vietoje gaminamas minkštas Paro sūris.
Santorino efektas: sėdėti ir žiūrėti į vulkaną
Į Santoriną, vieną garsiausių salų visame pasaulyje, iš Paro galima plaukti arba skristi malūnsparniu. „Paras turi viską, o Santorinas nieko – tik vulkaną“, – sako Kalia, kuri Santorine papasakos savo gyvenimo istoriją. Mums labai pasisekė – turistų pulkai dar nesugrįžo, kruizai su kinų turistais dar neatplaukia ir šioje kultinėje vietoje galima nusifotografuoti. Teisingai perskaitėte: nusifotografuoti taip, kad matytųsi sala, ne tik jūra vienadienių kruizų turistų.
Atplaukę į salą, apsistojame oloje. Taip, tipiškame Santorino viešbutyje, kuris iškaltas vulkano uoloje su pribloškiančiu vaizdu į jūrą ir ugnikalnį. Tai „Mystique“, aptakių formų kreminės spalvos viešbutis, išsiskiriantis iš kitų kalderoje esančių viešbučių. Kai Kalia susipažino su savo vyru, laivybos verslininku Antonisu, jis jau buvo pradėjęs viešbučių verslą, bet salos gilumoje. Antonisas pasakoja smagią istoriją: nusipirkti keturių šimtų metų senumo apleistą vyno daryklą Vendemos miestelyje jis nusprendė po pribloškiamo pasiūlymo: istorinį pastatą kaimynai pasiūlė parduoti už naujos „Lancia“ kainą. Antonisas šią vietą pavertė pirmu penkių žvaigždučių viešbučiu saloje su vynuogynu, pavadino „Vedema“, iš Italijos kilusiu žodžiu, kurį vietiniai vartoja derliui apibūdinti. Įsivaizduojate, tai buvo vos 1993 metai ir Santorinas dar nebuvo tapęs prabangių keliautojų vieta.
„Mes norime parodyti, kad Sanatorinas nėra tik vulkanas ir kaldera, tai ir vynuogynai, ir juodo smėlio pliažas. Eliopoulosų šeima atidarė pirmąjį saloje penkių žvaigždžių viešbutį šalia vulkaninės kilmės, vadinamojo juodo pliažo, Perivolos kaimelyje, priklausantį „Design hotels“ asociacijai. Stilingas interjeras ne ką mažiau pribloškiantis nei „Istoria“ istorija. Kalia pasakoja, kad šeima norėjo įsigyti apleistą namą šalia paplūdimio, o jis buvo apipintas mistiškomis istorijomis: kad jis priklauso italei, kad ji į Santoriną nebevažiuoja, kad su ja tiesiog neįmanoma susisiekti. Galiausiai Kalia susipažino su garbingo amžiaus madam, o jos gyvenimo istorija padiktavo viešbučio pavadinimą.
Pasirodo, namo savininkė buvo graikė, kurios tėvas dirbo arklininku Graikijos karaliaus rūmuose, ją įsimylėjo gerokai už ją vyresnis Jordanijos karalius, ji nuo jo pabėgo į Europą, kurioje ją surado Indijos princas... Vietoj karališko kraujo vyrų jai į širdį smigo futbolininkas, bet galiausiai ištekėjo už vyro, kuris buvo geras žmogus, nors niekada jo nepamilo... Kalia už unikalias madam istorijas atsilygino naująjį viešbutį įrengusi taip, kad jaustųsi jos buvusios savininkės dvasia ir žirgų aura.
Atrodytų, Kalia gali pasakoti vieną istoriją po kitos, trijų paauglių vaikų mama, spinduliuojanti jaunyste ir energija, užburia. O mistiškiausia jos istorija – apie „Mystique“, gražiausią Santorino viešbutį, iškaltą oloje, kuris radosi įsigijus seną „B&B“. „Mūsų svečiai, atvykę į Santoriną, iš anksto būna prisiplanavę veiklų visoms dienoms, bet patekę į šią unikalią vietą jas atšaukia. Santorinas turi tą „Tai bent!“ efektą. Norisi tiesiog sėdėti ir žiūrėti į šį užburiantį vaizdą. Ir reikia tai patirti mažiausiai dešimt kartų, – juokiasi Kalia. Skliautuoti namai, išskaptuoti uolose iš pelenų, pemzos akmens, sukietėjusios lavos ir smėlio, buvo paversti prabangiais olų kambariais ir tiesiai virš jūros kabančiu baseinu. Tikras stebuklas, kad pavyko tai padaryti, gal todėl viešbutis pavadintas „Mystique“.
Jeigu norite pažinti tikrąjį Santoriną, keletą dienų praleiskite kalderoje, porą – juodame pliaže, likusias – vynuogynuose salos viduryje. „Vedemoje“ galima patirti nuostabų dalyką – degustaciją šimtų metų senumo vyno rūsiuose. „Santorinas – unikalus, net vynuogės čia auginamos vynuogienojus sukant pažeme, karūnos principu, kad augalai būtų apsaugoti nuo vėjo. Čia derlius nuimamas rugpjūtį. Nuskintos vynuogės palaikomos saulėkaitoje, kol tampa razinomis, ir iš jų saldumo gaminamas vietinis unikalus vynas“, – sako Angela Papa, someljė iš „Vedemos“.
Kol saulė gęsta Vin Santo taurėje, mes paliekame Santoriną. Ir tai tik trumpas turnė po keletą iš Kikladų salų, salynas toks skirtingas, visos salos – nuo mažiausios iki didžiausios – kitokios. „Nors jų suskaičiuojama daugiau ne du šimtai, prie didesnių priskiriamos 56. Šįkart pamatėme jų tik tris, ir dabar man atrodo, kad Graikijos saloms aplankyti neužteks visų gyvenimo vasarų“, – sako kelionių dizainerė, „Boutique Travel“ įkūrėja Aja.