Mas paslaptis
Jeigu ne skambutis į niekuo neišsiskiriančius vartus žaviame miestelyje Maussane-les-Alpilles, kurie prasiveria mums tik privažiavus, niekada neišvystume šio grožio. Aklina akmenų siena nuo smalsių akių saugo tikrąjį Provanso gyvenimą. Niekada neįtartum, kad už jos slepiasi prabangus elegantiškas mas – tarp Provanse vadinami tradiciniai namai – su pasakišku sodu, akmeniniais fontanais, vandens lelijų tvenkiniais, laukinėmis gėlėmis ir dideliu baseinu.
Tarsi koks mažytis Versalis, tik po išpuoselėtą milžinišką sodą ganosi ne freilinos su pūstais sijonais, o margos vištos, juk Provansas – tai visų pirma kaimas, autentika, ramybė ir paprastumas. Vila „Mas de Chabran“ įsikūrė buvusios XVIII amžiaus aliejinės sienose – autentiška senovinė alyvuogių aliejaus spaudyklė meistriškai įkomponuota milžiniškoje modernioje vilos svetainėje.
Šis mas Lietuvos masteliais galėtų būti ir muziejus, tačiau Provanse tai tiesiog nuomojami atostogų namai, kuriuose gali pajusti, kaip XVIII amžiuje gyveno turtingi vietos gyventojai, – buvusią aliejinę žinomas notaras iš Saint-Rémy-de-Provence pavertė savo šeimos namais. Dabar mas gyvena naują etapą – stilingame ramių spalvų name yra aštuoni miegamieji su „Pierre Frey“ užuolaidomis, vonios kambariai su varinėmis voniomis ir jaukūs salonai su židiniais.
Kelionių dizainerės Ajos pažintis tarptautinėse turizmo parodose su interjero dizainere Liliana Atilova mums dovanoja neįkainojamą patyrimą: pažintį su Provanso gyvenimu, kuris retai matomas skubomis per regioną keliaujantiems turistams. Liliana su vyru šveicaru, architektu Alainu Meylanu Šveicariją paliko dėl Provanso ir dabar gyvenimą kuria čia, vieną po kito atidarydami atostogų vilas, kurių netrukus „Les Domaines de Chabran“ tinkle bus jau devynios.
„Fantastiškas oras beveik visus metus, kraštovaizdis ir maistas, – Provanso privalumus vardija Alainas, kai susitinkame provansietiškų pietų kitoje jų viloje, pavadinimu „La Bastide de Flechon“.
Liliana pritaria: saulė, gamta ir labai geras maistas – tai dalykai, dėl kurių Provanse jautiesi kaip rojuje. Pora sako, kad daugelis žmonių Provansą žino kaip Žydrąją pakrantę, bet išrankūs keliautajai labai vertina tai, kas slypi Provanso gilumoje, nori gyventi gamtoje, tarp alyvmedžių, mėgautis pačiu geriausiu alyvuogių aliejumi, ramybe, keliavimu be kamščių, turistų būrių, visiškai priešingai nei Sen Tropeze.
„Ačiū Dievui, čia negalima statyti naujų namų, nes Provansas taptų antru beprotišku Sen Tropezu“, – juokiasi pora.
Kaimynai – Jeanas Renault ir Hugh Grantas
„Į Prancūzijos provinciją atvyksta ilsėtis daug žinomų pasaulio žmonių, nes čia jie niekam nerūpi, gali mėgautis atostogomis – tai tikro gyvenimo kokybė. Kas dabar žmonėms svarbiausia? Laisvė, sveikas maistas, geras laikas su draugais yra tikroji prabanga. Būti laisviems ir būti rojuje. Visai netoli „La Bastide de Flechon“ savo namus turi žinomas prancūzų aktorius Jeanas Renaut, kuris augina ir pilsto nuosavą alyvuogių aliejų.
O kai papietausime, galite pasivaikščioti šalia esančiu žaviu miestuku Eygalières. Atidžiai žiūrėkite, ten žmonės dažnai sutinka Hugh Grantą, kuris prieš kelerius metus miesto centre nusipirko namą“, – šypsosi Liliana.
„Iš pradžių Provanse turėjome tik vasaros namus. Gyvenome Ženevoje, kūrėme labai modernius projektus ir sugalvojome kažką nuveikti drauge, – tai buvo kaip savaitgalio idėja. Pavyzdžiui, kai atvykome į „La Bastide de Flechon“, čia radome tik griuvenas, plikas akmenines sienas, o tai architekto svajonė. Šitą vietą pirkome tik dėl šio pribloškiančio vaizdo, sprendimą įsigyti priėmėme po penkių minučių. Prieš pirkdami vilas ramiai atsisėdame norėdami pajusti atmosferą.
Vadovaujamės taisykle lyg pirktume namus sau, ar jaučiamės čia laimingi – tada nesuklysi. Aišku, dirbti buvo labai sunku, nes šiame regione viskas saugoma, neleidžiama statyti naujų statinių, todėl viskas – net didelių langų įrengimas – kainavo daug pastangų. O dideli langai reikalingi tam, kad galėtum šiuo nuostabiu kraštovaizdžiu mėgautis visus metus, net tada, kai dėl atšalusio oro reikia uždaryti duris.“
Pasak poros, namų įrengimas buvo vienas pagrindinių iššūkių:
„Čia madingas klišinis Provanso baltas ir žydras stilius. O mes nusprendėme pasiūlyti šiuolaikinę Provanso interpretaciją, rinkomės vietines natūralias medžiagas, antikvarinius dalykus iš vietinių turgų, šiuolaikinių regiono menininkų darbus. Daug keliaujame po pasaulį, perkame gražius daiktus, kurie randa savo vietas Provanso vilose.
Daug senovinių durų, įvairių baldų atkeliavo iš Indijos, Maroko. Visi mūsų namai unikalūs, o kiekviena detalė – nuo stalo iki miegamojo, mūsų manymu, turi teikti malonumą akims.“
Atostogų koncepcija – gyvenimas viloje
Atostogų į Provansą atvykusiems žmonėms siūlomi ne tik namai, bet ir įvairios veiklos.
„Stengiamės pasiūlyti kažką autentiško, išskirtinio, tai, ko nerasite „Tripadviser“, – sako Liliana. – Čia tiek daug yra ką veikti, vos 45 minutės kelio ir jūra su atokiais pliažais, į kuriuos galima patekti tik vandeniu, galima važinėtis dviračiais po Alpille kalnus, jodinėti žirgais, leistis į trumų medžiokles, vynų turus, puikius vietos restoranus, šalia daug kultūros, yra popiežių miestas Avignonas, prie Baux de Provence miestelio urvuose vyksta unikalios „Carrières de Lumières“ parodos, Arlyje – Vincento Van Gogho fondas ir pritrenkiantis šiuolaikinio meno parkas „Luma“.
Iki Paryžiaus – vos pustrečios valandos greituoju traukiniu. Būna, kad atvykę keliautojai iš anksto visko prisiplanuoja kiekvienai dienai, o apsigyvenę viloje sako: „Aš niekur nevažiuosiu, nes čia tikrasis Provanso rojus.“ Užtenka išsijungti telefoną, įsipilti taurę ir atsipalaiduoti. Norisi veiklos? Visuose mūsų namuose yra Provanse atsiradusio žaidimo – petankės – aikštelės, jei norite patirti nuotykių tarsi iš prancūziško filmo.“
„Iš tikrųjų atostogos privačiuose mas – tarsi gyvenimas filme apie Provansą, kur saulės nutviekstus namus supa vynuogynai, gali žiūrėti į kerinčius kalnų vaizdus, plaukioti baseine ir jaustis visiškai ramus. Vienintelis garsas, kurį girdėsite, bus cikadų giesmės, – šypsosi kelionių dizainerė Aja. – Žmonės, išbandę gyvenimą pačiuose prabangiausiuose viešbučiuose, dairosi į vilas, nes jose turi daug daugiau erdvės, jokių pašalinių akių, kitų poilsiautojų.“
Medžioklė senienų lobyne
Mes nakvynei grįžtame į naują ir modernią provansietišką „Le Mas Estello“ vilą. Rytoj mūsų planuose – sekmadienio turgus L’Isle sur la Sorgue miestelyje, vienoje iš geriausių Prancūzijos vietų medžioti senienas ir antikvarinius lobius. Mūsų gidė šiuose lobynuose bus leidėja, redaktorė Ruth Ribeeaucourt, jau 15 metų lietingąją Airiją iškeitusi į saulėtąjį Provansą.
„I do not do drugs, I do textile“ (liet. „Aš nevartoju narkotikų, aš vartoju tekstilę“), – šypsosi Ruth, atverdama mažytės parduotuvės, veikiančios jau keturis dešimtmečius, „La boutique de Francine“ duris. Čia, senovinėje audinių parduotuvėje, pasak jos, įkvėpimo naujoms kolekcijoms ieško net dizaineris Jeanas Paulis Gaultier. Neįtikėtina, bet parduotuvėje galima įsigyti XVII ar XVIII amžiaus Prancūzijoje išaustų medžiagų. Kai kurias prekes draudžiama fotografuoti – šeimininkė itin saugo unikalius raštus, kurie tampa įkvėpimu naujoms šiuolaikinėms „haute couture“ mados kolekcijoms.
„Sykį čia prekės ženklas „Love shack fancy“ nusipirko viską, – juokiasi Ruth, rodydama į 1780 metais išaustą lovos užtiesalą. Tiesa, kai kur ant jo matyti laiko žymės. Už pustrečio šimtmečio išlaikiusį daiktą prašoma 250 eurų. – Žmonės juos restauruoja, naudoja kaip staltieses ar iš jų kuria servetėles.“
Čia parduodami prieš kelis šimtmečius išausti kanapių ar lino audeklai, vieną tokį Ruth nusiperka už 50 eurų:
„Įsivaizduojate, kanapių pluošto audiniai dabar labai vertingi, o anksčiau tai buvo skurdžiai gyvenančių žmonių patalynė. Ir labai nedaug jų išlikusių, nes vargingai gyvenantys žmonės jas sudėvėdavo iki paskutinio siūlelio.“
Kelionių dizainerė, „Elle Lithuania“ kelionių redaktorė Aja atidaro senovinę spintą su unikaliais drabužiais ir išsirenka džinsinį praėjusio amžiaus vidurio jungos švarkelį su unikaliu jūreivio numeriu. Čia populiaru kaip vestuvių dovaną pirkti ir senovinę, inicialais išsiuvinėtą patalynę, tiesa, ji atrodo it naujutėlė.
„Taip ir yra, tekėdamos moterys pasiruošdavo kraitį iš 20 patalynės komplektų ir visą gyvenimą naudodavo tik du, norėdamos brangų daiktą palikti savo dukroms.“
Tačiau Ruth sako, kad nemanytume, jog čia, L’Isle sur la Sorgue, populiarūs tik šimtmečius skaičiuojantys baldai ar namų rakandai.
Iš esmės patys brangiausi ir labiausiai vertinami yra praėjusio amžiaus vidurio, pavyzdžiui, „art deco“ menininkų kūriniai. Medinė Pierre’o Chapo taburetė kainuoja 3,5 tūkst. eurų, daugiau nei XVIII amžiaus komoda. Floriane Chavinier iš galerijos „50cinquante“ džiaugiasi išskirtine dizainerio Serge’o Mouille lempa – retą radinį jis prieš kelerius metus pardavė už 20 tūkst. eurų, ir kol kas jis dar laukia, kol jo naujieji savininkai pasistatys namą.
Iš esmės patys brangiausi ir labiausiai vertinami yra praėjusio amžiaus vidurio, pavyzdžiui, „art deco“ menininkų kūriniai.
Ajos akis užkliūva už senovinių „Louis Vuitton“ ir „Goyard“ lagaminų.
„Tai šiandienos mano laimikis, – šypsosi F. Chavinier. – Šįryt man juos atnešė senyva moteris iš Olerono salos, ji atvažiavo atostogų ir pardavė savo lagaminus, su kuriais keliavo nuo 1960-ųjų. Ilgai su ja derėjausi, bet ji buvo atkakli, dabar už juos prašau 800 eurų.“
Visas miestelis nesibaigiančiu senienų turgumi tampa tik savaitgaliais, kitomis dienomis antikvarai važinėja po Provansą ieškodami naujų perliukų. Ruth sako, kad L’Isle sur la Sorgue išties verta aplankyti, nes čia kur kas pigiau nei Paryžiuje. Po vyno taurės restorane „Jardin du Quai“ (prancūzai turi posakį, kad nuo vandens žmonės rūdija, kvatojasi Ruth) neriame su ja po miestelio senamiesčio skersgatvius, ir senoviniame name, apvytame violetinėmis visterijų žiedų kekėmis, ji mus supažindina su Aurelie Alvarez, vietos menininke, kuri aprodo savo įspūdingai meniškas trijų aukštų dirbtuves su daugybe paveikslų.
Įdomi pažintis, kurios be Ruth būtume niekada neturėję. Jei būsite Provanse, susiraskite Ruth „Instagram“, – ji pagal jūsų norus surengs išskirtinį turą į vietas, į kurias šiaip nepakliūsite.
Van Goghas ir... bulių trileris
Lygiai taip pat niekada nebūtume patekę į bulių fermą garsiajame Kamargo (Camargue) regione Prancūzijos pietuose, Ronos deltoje, kurioje ganosi laukiniai arkliai ir peri rožiniai flamingai.
„Mes paprastai nepriimame turistų, čia veisiame bulius, prancūziškai koridai“, – pasakoja Jeremie Fabre iš fermos „Manade la Grand Ponche“, mūsų gidas į niekam nematomą Provanso gyvenimą. Su Jeremie susitinkame Arles miestelyje, prie senovinio amfiteatro, kuriame vyksta vadinamasis Kamargo bulių kovų žaidimas.
Kadangi fermoje mūsų laukia po pietų, Jeremie pasiūlo trumpai pasižvalgyti po Arles, į kurį žmonės plūsta ne tik dėl bulių kautynių, bet ir dėl to, kad čia kelerius metus gyveno ir intensyviai kūrė Van Goghas. Kokia ironija, kažkada miestiečiai pakvaišusį menininką išmetė iš miesto, o laikas psichiatrinėje ligoninėje menininkui buvo pats produktyviausias.
Miesto vietos, susijusios su dailininko piešiniais, yra nugultos turistų, tokios kaip iki šiol veikianti kavinė iš paveikslo „Kavinės terasa naktį“. Vienu metu „Café van Gogh“ tapo kinų turistų atrakcija, išgyveno ne pačius geriausius laikus, o dabar vėl ją siekiama atgaivinti, pasakoja Jeremie.
Arles, kaip ir kiti žavūs Provanso miesteliai, neseniai tapo paryžiečių priebėga, už mažo buto kainą sostinėje jie per pandemiją ėmė pirkti senovinius namus, kadaise pastatytus iš Alpilles kalnų akmens, atplukdyto Rona, ir persikėlė gyventi į provinciją dėl aukštesnės gyvenimo kokybės. (Aja irgi pradėjo žvalgytis namuko Provanse – mačiau, kaip fotografavo skelbimus miestuke, kuriame vilą turi H. Grantas).
Po turo po senoviškąjį Arles, pievomis prie pat jūros, dulkėtais keliais judame bulių fermos link. Kad tai unikali vieta, rodo ir faktas, jog vos prieš mėnesį čia serialą apie romų gyvenimą filmavo „Netflix“. Šiandienos mūsų atrakcija – tapti prancūziškais kaubojais, o tiksliau, gardianais, kaip jie vadinami čia, Kamarge. Mūsų tikslas – iš laukų į fermos užtvarą suvaryti šimtus nuožmių ir agresyvių bulių, kurie veisiami koridai, į anklavą. Ir žodis „korida“ čia turbūt visai netinka, vietiniai šias žmogaus ir buliaus kovas vadina tiesiog jeu taurin – kovos žaidimu su buliumi.
„Koridoje žvaigždė matadoras, o čia – bulius“, – pasakoja Jeremie.
Seniausias įrašas apie Kamargo bulių kautynių ištakas siekia 1402 metus, kai Arles buvo surengtas reginys Provanso grafo Liudviko II garbei. Jeu taurin esmė – nuimti nuo įpykusio buliaus ragų spalvingų kaspinų rozetę.
„Kovotojas, vadinamas raseteur, prieš išeidamas į koliziejų, turi pasirašyti sutikimą. Mes nežudome bulių, bet, deja, kova su buliais kai kuriems raseteur baigiasi mirtimi, todėl iš esmės tai nėra žaidimas, – pasakoja Jeremie. – Vyrukai kovoti su buliais mokosi nuo mažens, pradėdami treniruotis su karvėmis. Jei jis nuo agresyvaus buliaus sugeba nuimti kaspiną, laimi prizą.“
Mes sėdame ant baltų Kamargo arklių, tai labai drąsūs vietiniai arkliai, sugebantys dominuoti prieš įpykusius bulius, ir išjojame į laukus – iš esmės prisiartinti prie bulių kaimenės įmanoma tik su arkliu. O tada prieš akis, rodos, prasideda filmas: gardianai, jojantys ant drąsiųjų Kamargo arklių, kažkokio jiems vieniems žinomu būdu nevaldomą raguotą bandą, judančią milžinišku greičiu, verčia judėti anklavo link.
Tai pavyksta ne iš pirmo karto – kelis sykius buliai tiesiog sugeba milžinišku greičiu išsibarstyti po pievas, ir gardianams savo darbą tenka pradėti iš naujo. Galiausiai šimtai bulių pasiekia anklavą ir ten jie rūšiuojami – atrenkami patys agresyviausi, kurie ir vyks į šou pasirodymus Arlio amfiteatre.
Iš esmės buliai Kamarge gyvena pavydėtiną vyro gyvenimą. Jie auga kruopščiai prižiūrimi, tampa čempionais, o paskui išleidžiami į pensiją, kurios metu ilsisi ir daro palikuonis.
„Nebloga gyvenimo pabaiga?“ – juokiasi Jeremie, jūros vėjo košiamomis Kamargo pievomis lydėdamas mus atgal namo.
„Nežinau, ar šis trileris su buliais man buvo tipiškas Provanso patyrimas. Šis regionas nėra tik levandų laukai, akmeniniai namai su žydromis langinėmis ir akordeono muzika lydimas šansonas. Jeremie staiga sustoja ir rodo mums jūros užlietoje pievoje beplaukiojančius rožinius flamingus. Provansas tikrai stebina, ar ne?“ – šypsosi kelionių dizainerė Aja.
